Edu­ka­ci­nė ke­lio­nė Vo­kie­ti­jon

Tel­šių ra­jo­no mo­kyk­los da­ly­vau­ja „Tūks­tant­me­čio mo­kyk­lų“ pro­jek­te (TŪM). Į šį pro­jek­tą bu­vo at­rink­tos Že­mai­tės ir „Džiu­go“ gim­na­zi­jos bei „Kran­to“, „Ger­man­to“, „Atei­ties“ ir „At­ža­ly­no“ pro­gim­na­zi­jos. Kiek­vie­na mo­kyk­la yra pa­si­rin­ku­si sa­vo sri­tį ir vyk­do veik­las. „At­ža­ly­no“ pro­gim­na­zi­ja pa­si­rin­ko įtrau­kų­jį ug­dy­mą. Vi­soms TŪM ko­man­doms vyks­ta mo­ky­mai, o ge­gu­žės 5–10 die­no­mis mo­ky­to­jai tu­rė­jo ga­li­my­bę iš­vyk­ti į kva­li­fi­ka­ci­jos to­bu­li­ni­mo ke­lio­nę ir pa­si­sem­ti tarp­tau­ti­nės pa­tir­ties Vo­kie­ti­jo­je.

Se­na drau­gys­tė

„At­ža­ly­no“ pro­gim­na­zi­jos ir Nau­ja­mies­čio mo­kyk­los di­rek­to­riaus Kęs­tu­čio Sap­lins­ko ini­cia­ty­va bu­vo pa­si­rink­tas ne­di­de­lis mies­te­lis Dink­la­gė, ku­ria­me įsi­kū­ru­si mo­kyk­la vai­kams su ne­ga­lia. Drau­gys­tė tarp šių mo­kyk­lų tę­sia­si jau 30 me­tų. Šį kar­tą dėl da­ly­va­vi­mo pro­jek­te ga­lė­jo nu­vyk­ti ir dau­giau pe­da­go­gų bei pa­si­do­mė­ti, kaip vo­kie­čiams se­ka­si mo­ky­ti vai­kus, tu­rin­čius fi­zi­nę ne­ga­lią, in­te­lek­to su­tri­ki­mų ar ser­gan­čius lė­ti­nė­mis li­go­mis.

Mo­ky­to­jai ap­lan­kė Dink­la­gė­je mo­kyk­lą, pa­va­din­tą kar­di­no­lo von Ga­le­no var­du. Tai pri­va­ti mo­kyk­la, prii­man­ti vai­kus su ne­ga­lia, kar­tu ir pa­pras­tus mo­ki­nius iš ap­lin­ki­nių mies­te­lių. Kiek­vie­ną ry­tą vai­kai su­ve­ža­mi au­to­bu­siu­kais ir po tri­jų juos iš­ve­žio­ja į na­mus.

Pa­sak il­ga­me­čio di­rek­to­riaus Gi­do, pra­džia bu­vo ne­leng­va, nes sun­ku bu­vo įveik­ti bai­mes, ste­reo­ti­pus, tė­vų nu­si­sta­ty­mą. Bet vo­kie­čiai su įtrau­kiuo­ju ug­dy­mu yra pa­žen­gę ga­na to­li, nes ga­li leis­ti mo­ky­tis vai­kams pa­gal jų tem­pą, in­di­vi­dua­lius ge­bė­ji­mus, ne­sku­bin­da­mi. Gal vie­nas vai­kas per pa­mo­ką pa­ra­šo tik vie­ną rai­dę, o ki­tas pri­ra­šo ir ke­le­tą la­pų, bet kiek­vie­nas yra ver­ti­na­mas pa­gal sa­vo ge­bė­ji­mus. Mo­ky­mui­si yra iš­leis­ta dau­gy­bė įvai­raus ly­gio pra­ty­bų. Erd­vės, kla­sės, vo­nios kam­ba­riai pri­tai­ky­ti vai­kams su ne­ga­lia. Jiems vyks­ta er­go­te­ra­pi­jos, fi­zio­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mai.

Ši mo­kyk­la tu­ri gy­vū­nų so­dą, ku­ria­me gy­ve­na triu­šiai, viš­tos, ka­la­ku­tai, avys ir yra vie­nas bi­čių avi­lys. Su jais dir­ba mo­ki­niai, tu­rin­tys įvai­rių in­te­lek­to ir emo­ci­nių su­tri­ki­mų, tai juos nu­ra­mi­na ir su­tei­kia gy­ve­ni­mo džiaugs­mo. Yra net in­ku­ba­to­rius – ja­me pe­ri­na­mas vie­nas viš­tos kiau­ši­nis ir žiū­ri­ma, kaip at­si­ran­da viš­čiu­kas. Pa­ti­kė­ki­te, net ir suau­gu­siems in­te­lek­tua­lams tai bū­tų įdo­mu.

Vo­kie­čiai yra kruopš­tūs

Tel­šiš­kiai lan­kė­si Vech­tės mo­kyk­lo­je, ku­rio­je ug­do­mi vai­kai su įvai­raus sun­ku­mo in­te­lek­to su­tri­ki­mais. La­bai daug dė­me­sio ski­ria­ma gy­ve­ni­mo įgū­džių for­ma­vi­mui, pa­vyz­džiui, mais­to ga­mi­ni­mui, ku­ris pra­si­de­da nuo pla­na­vi­mo, ką pirk­ti, ko­kius pro­duk­tus su­dė­ti ir t. t. Suau­gę neį­ga­lie­ji ne­pa­lie­ka­mi li­ki­mo va­liai. Jie ga­li gy­ven­ti Dink­la­gė­je in­ter­na­te, o įgy­ti pro­fe­si­nių įgū­džių Vech­tės „And­reas­verk“ mo­ky­mo cent­re. Mo­ko­mi dirb­ti ne­su­dė­tin­gus dar­bus su me­ta­lu, me­džiu, ga­min­ti mais­tą. Po to dau­gu­ma lie­ka to­je pa­čio­je ga­myk­lo­je ir dir­ba.

Taip pat ap­si­lan­kė­me Štein­fel­dės pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­rios mo­ky­to­jai nu­spren­dė, kad lai­kas kaž­ką keis­ti, nes mo­ki­niai ne­no­ri mo­ky­tis, o mo­ky­to­jai per­krau­ti dar­bu. Spren­di­mas bu­vo dau­giau lai­ko mo­ki­niui skir­ti in­di­vi­dua­liam mo­ky­mui­si. Šis lai­kas yra įtrauk­tas į tvar­ka­raš­tį, skir­tas pa­grin­di­niams da­ly­kams – vo­kie­čių, ang­lų kal­boms ir ma­te­ma­ti­kai.

Sa­vo po­rei­kius, sie­kius, re­zul­ta­tus ap­ta­ria su pa­ta­rė­jais (kou­če­riais) kiek­vie­ną sa­vai­tę. Ta­me pa­čia­me mies­te ša­lia įsi­kū­ru­si pra­di­nė mo­kyk­la, ku­rio­je taip pat yra vai­kų su įvai­rio­mis ne­ga­lio­mis. Nus­te­bi­no, kad mo­kyk­lo­je ša­lia di­de­lės kla­sės yra ma­ža kla­sė, skir­ta in­di­vi­dua­liam dar­bui ar tie­siog su­si­kau­pi­mui, nu­si­ra­mi­ni­mui, net pa­žai­di­mui.

Gal vie­nin­te­lė gim­na­zi­ja, ku­rią ap­lan­kė­me Loh­nė­je, pri­mi­nė lie­tu­viš­ką tvar­ką. Ten ir­gi ant gal­vos tiek mo­ky­to­jams, tiek mo­ki­niams „ka­bo eg­za­mi­nai“, tad dir­ba daug ir įtemp­tai.

Nors, pa­sak di­rek­to­riaus, pa­ts lai­kas bū­tų išei­ti iš tos dis­kom­for­to zo­nos, bet tam rei­kia su­bur­ti mo­ky­to­jus, kad no­rė­tų keis­ti ir keis­tis. Tai nė­ra leng­va ir pa­pras­ta.

Api­bend­ri­nant…

Api­bend­ri­nant ga­li­ma teig­ti, kad vo­kie­čiai, gy­ve­nan­tys Že­mu­ti­nė­je Sak­so­ni­jo­je, įtrau­kų­jį ug­dy­mą pra­dė­jo tei­sin­gai nuo pra­džių. Pir­miau­sia su­tvar­kė ma­te­ria­li­nę ba­zę, pri­tai­kė mo­kyk­las, iš­lei­do va­do­vė­lius, pra­ty­bas, tu­rė­jo vi­zi­ją, kaip tai pa­da­rys, ir su­kū­rė vei­kian­čią sis­te­mą. Pas mus, kaip vi­suo­met, vis­ką ban­do­ma da­ry­ti nuo ant­ro ga­lo ir ne­tu­rint rea­laus ir aiš­kaus ma­ty­mo, kaip veiks sis­te­ma.

Tel­šiš­kiai mo­ky­to­jai sa­vo aki­mis pa­ma­tė, kad įtrau­ku­sis ug­dy­mas yra ge­ras ir neiš­ven­gia­mas da­ly­kas, kad tai ga­li pui­kiai veik­ti ne­sku­bant, ne­sku­bi­nant ir lei­džiant kiek­vie­nam mo­ky­tis sa­vo tem­pu ir pa­gal sa­vo ge­bė­ji­mus. Ra­miai, be stre­so, su ry­ti­nio ra­to ri­tua­lais ir ne­trau­kiant vi­sų ant vie­no kur­pa­lio.

Tel­šių mo­ky­to­jus vi­sur pa­si­ti­ko nuo­šir­dūs vo­kie­čių mo­ky­to­jai. Bu­vo įdo­mu bend­rau­ti, po­kal­biai ne­nut­rūk­da­vo ir prie bend­ro va­ka­rie­nės sta­lo. Ir mo­ky­to­jai ne­bū­tų mo­ky­to­jai, jei neiš­nau­do­tų kiek­vie­nos aki­mir­kos pa­sau­liui pa­žin­ti. At­vyk­da­mi jie nak­vo­jo Poz­na­nės vieš­bu­ty­je ir va­ka­re išė­ję pa­si­vaikš­čio­ti tu­rė­jo pro­gos pa­si­gė­rė­ti šio mies­to nuo­sta­biu se­na­mies­čiu. Grįž­da­mi na­mo po­rai va­lan­dų stab­te­lė­jo Bro­lių Gri­mų pa­sa­ko­se iš­gar­sin­ta­me Brė­me­ne.

Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ