Dviračių entuziastas Donatas: „Išėjimas iš komforto zonos baisus tik pirmą kartą“

Būdamas vaikas į mokyklą, buvusią už trijų kilometrų, jis mynė dviračiu. Studijų metais viešąjį transportą jis iškeitė į dviratį. Na, o karštą rugpjūčio savaitgalį, vietoje komfortiškos kelionės automobiliu, iš Vilniaus į gimtuosius Morkiškius Nevarėnų seniūnijoje, Telšių rajone, jis ryžosi parvykti . . . . taip pat dviračiu.

Alinant trisdešimties laipsnių karščiui, per dvi dienas Donatas Kriščiūnas, mindamas dviračio pėdalus, įveikė apie tris šimtus kilometrų ir išpildė seną savo norą – į gimtuosius tėvų namus atriedėjo tiesiai iš Vilniaus.

Monika GIRDVAINĖ

– Kaip kilo idėja leistis į žygį dviračiu iš Vilniaus, kur gyveni šiuo metu, į gimtinę? Kokius tikslus sau išsikėlei?

– Pagrindinė būtent šios kelionės mintis buvo kaip suderinti du atostogų planus: pakeliauti dviračiu ir aplankyti artimuosius Nevarėnų krašte. Tikslas – įveikti šį apie 300 kilometrų atstumą per dvi dienas ir pagaliau, pirmą kartą atriedėti tėviškės keliuku tiesiai iš Vilniaus.

– Tai pirmoji tavo ilgos distancijos kelionė dviračiu?

– Tai trečioji mano kelionė dviračiu, kuri trunka ilgiau negu vieną dieną. Pirmoji idėja kilo 2020 metų vasarą. Turėjome karantiną, tad sportas lauke, pagrinde vaikščiojimas, bėgimas ir dviratis tapo vienomis didžiausių atrakcijų ir laisvalaikio įpročių. Periodiškai stebėjau Lietuvos ir pasaulio keliautojus. Įkvėpė keliautojo Aurimo Valujavičiaus įspūdingi žygiai, tad nusprendžiau bent nedidele dalimi praturtinti ir savo atostogas. Išbandžiau dviratį ir savo jėgas apsukdamas maždaug 100 kilometrų ratą Vilniaus apylinkėse, bet juk leistis į platesnius tolius įdomiau, tad ėmiau krautis krepšį. Pirmoji išvyka buvo iš Vilniaus į pajūrį, taip pat per dvi dienas. Tiesa, antros dienos pabaigoje pavargo kojos, tad teko finišuoti netoli Klaipėdos, bet pagrindinis tikslas – nuvažiuoti 300 kilometrų – buvo pasiektas. Antroji kelionė 2021 metais buvo kiek trumpesnė, iš Vilniaus į Tauragnus ir atgal aplink Aukštaitijos ežerus.

– Galbūt kelionių metu teko patirti kokių nuotykių, nenumatytų momentų? Ar keliaujant iš Vilniaus į Žemaitiją nekilo sunkumų dėl didelio karščio?

– Šį kartą kelionė buvo ypač sklandi. Išriedėjau su nauju dviračiu, todėl mėgavausi gan geru vidutiniu greičiu ir nesunkiai įveikiamomis įkalnėmis. Turbūt ir patirtis daro savo, nes jaučiausi tikrai geriau negu ankstesnėse išvykose. Nakvoju viešbutyje ar svečių namuose, priklausomai kas pasitaiko pakeliui. Taip greičiau ir paprasčiau, nereikia temptis didžiulių krepšių su palapine, miegmaišiu ir viskuo, ko gali reikėti. O kur dar visi rūpesčiai, pasiruošimo darbai.
Linksmiausia ir netikėčiausia būna, kai stengiantis išvengti greitkelių ir sutaupyti kelio, tenka išsukti iš plento ir leistis į avantiūras kaimo ar miško keliukais. Tada pasipila virtinė nuotykių: tai koks rastas ant kelio, tai gyvūnas išbėga. Klimpsti, slysti, tenka kirsti ir upelius, jei navigacija rodo, kad tas kelias greitesnis. Tai, žinoma, pavojingesnės ir klaidesnės atkarpos, bet būtent jose gauni daugiausia įspūdžių ir adrenalino. Karštis nėra didžiausias priešas ant dviračio. Jei gerai mini, vėjukas veikia kaip kondicionierius (juokiasi).
Lietuva miškinga, tad yra daug pavėsio. Svarbu nuolat skaičiuoti vandens atsargas, vartoti jo pakankamai. Tam padeda šaltiniai ir miesteliuose esančios parduotuvės.

– Dviračiu esi apkeliavęs didelę dalį Lietuvos. Turbūt savo šalį pamatei kitomis akimis. Kas labiausiai sužavėjo? Galbūt kažkas nuliūdino?

– Jau kaip ir tapo tradicija, kad kasmet keliauju rugpjūtį. Labai mėgstu tą brandžią, sodrią vasaros pabaigą. Laukuose dirba kombainai, zuja traktoriai, o automobilių išsukus iš greitkelių ne taip ir daug. Labiausiai žavi Lietuvos miesteliai. Visi jie tokie autentiški, tokie jaukūs, su sava architektūra ir bažnyčių bokštais, kyšančiais iš už miškingų kalvų. Ypač šis reljefas būdingas Žemaitijai. Kai jau pamatau išnyrančius bokštus, minti iškart pasidaro lengviau, nes žinau, kad galėsiu surengti nedidelę ekskursiją. Džiaugiuosi, kad maršrute pasitaiko dvaras, malūnas ar gražesnis tiltas. Stengiuosi užsukti į daugumą lankytinų vietų. Per šią kelionę ypač sužavėjo Kaltinėnai, Rietavas, Luokė.
Liūdesiui vietos maža, stengiuosi mėgautis viskuo, gal tik kad gyventojų šurmulio miesteliuose pastebimai mažai.

– Ar Lietuvoje geros sąlygos keliauti dviračiu? Kaip vertintum infrastruktūrą skirtingose savivaldybėse?

– Sąlygos Lietuvoje ganėtinai ekstremalios, turbūt todėl tokios kelionės dar nėra mūsų kasdienybė. Regionuose dviračių takų nėra. Važiuoju įprastais plentais, kuo arčiau krašto, kad netrukdyti eismui, tačiau neretai tie kraštai aptrupėję, užnešti smėliu, o ir pats asfaltas kai kur išretėjęs, duobėtas. Nėra malonu laviruoti per asfalto įtrūkimus ir dar kai tave lenkia nė kiek nelėtinantis sunkvežimis. Toks važiavimas reikalauja ypatingos koncentracijos ir atsargumo, todėl smagu būna išriedėti į nejudrius, atokesnius keliukus. Judrių žvyrkelių taip pat vengiu, nes per akmenukus trankosi kiekvienas kauliukas, o praskriejus automobiliui neįmanoma kvėpuoti dulkių debesyje.
Maloniai nustebino Jonavos, Radviliškio, Šiaulių infrastruktūros. Platūs, lygūs dviračių takai su poilsio zonomis jau driekiasi ne tik mieste, bet ir gerokai į užmiestį. Matosi daug gausesnis dviratininkų aktyvumas. Mažesni miestai, tarp jų ir Telšiai, kol kas atsilieka. Regis kažkas bandyta daryti, bet arba gana seniai, arba naujai, bet nekokybiškai.

– Ar šią kelionę pavadintum sau išsikeltu iššūkiu? Ką žmogui duoda išėjimas iš komforto zonos?

– Tai yra iššūkis vien dėl to, kad 300 kilometrų galima įveikti ir lengviau. Yra apstu transporto ir keliavimo tipų, greitesnių, patogesnių, tad galbūt kitiems kyla klausimas: kam eikvoti jėgas? Tenka būti principingam, rinktis tvaresnį, ekologiškesnį ir naudingesnį savo sveikatai keliavimo būdą, paaukojant nemažai jėgų ir komforto. Išėjimas iš komforto zonos baisus tik pirmą kartą. Po to, ta pati veikla darant ją dar ir dar kartą, tampa įpročiu ir nebeatrodo tokia neįveikiama. Tvirtai tikiu, kad iššūkius mėgstantiems žmonėms lengviau išsilaikyti šiandienėje permainų ir psichologinio spaudimo pilnoje aplinkoje. Būti aktyviam nėra lengva, bet tai būtina.

– Kaip susidomėjai dviračių sportu? Ką dar mėgsti veikti laisvalaikiu?

– Atrodo, kad noras minti dviratį buvo užkoduotas kažkur mano genuose.(Juokiasi). Bet to, tai labai ekonomiška ir patogu, ypač dideliame mieste. Šiek tiek kainuoja dviračio įsigijimas ir priežiūra, bet pats važiavimas kainuoja tik tavo jėgas ir daugiau nieko. Maistą ir vandenį mes ir taip vartojame, tik dažnas tos gaunamos energijos neišnaudojame pagal paskirtį, o tik leidžiame laiką ant sofos. Jau minėjau, kad mėgstu ir bėgioti, retkarčiais sudalyvauju orientavimosi renginiuose, stengiuosi nesustoti visus metus, tad žiemą šoku ant slidžių, pačiūžų. Kai jau visai ilsiuosi – labiausiai patinka filmai, knygos, eksperimentai virtuvėje.

– Dažnai girdime posakį: „Žmogaus galimybės beribės“. Ar sutiktum su šiuo teiginiu?

– Manau, kad tai labai abstraktus pasakymas, leidžiantis žmonėms labai skirtingai interpretuoti tas galimybes. Ribas turime, ir privalome turėti kiekvienas, tam kad išgyventume, kad būtume sveiki ir saugūs. Esu išgyvenęs ne vieną reikšmingą pamoką savo įvairiose veiklose ir galiu teigti, kad esant arti savo galimybių, įgūdžių ar saugumo poreikių ribos – traumos ar nelaimingo įvykio grėsmė padidėja kelioliką kartų. Verčiau siūlyčiau kasdienybėje pasiskaičiuoti tas ribas ir pagalvoti kelis kart prieš stengiantis jas peržengti. Visada galime lygiuotis į profesionalius sportininkus ar kaskadininkus, bet turime suprasti kokio lygio įdirbį ir kiek treniruočių valandų jie turi savo užnugaryje. Pasiekti savo tikslą saugiai daug svarbiau, net jeigu ir nepavyks kažkam kažko įrodyti.