Do­mi­ny­ka Ma­li­naus­kai­tė: „Kū­ry­ba pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti ir iš­si­lais­vin­ti“

De­vy­nio­lik­me­tė tel­šiš­kė Do­mi­ny­ka Ma­li­naus­kai­tė nuo ma­žų die­nų do­mi­si me­nu ir rank­dar­biais. Ji da­ro ro­žių puokš­tes iš me­džia­gi­nių juos­te­lių. Šis už­siė­mi­mas pa­de­da jai to­bu­lė­ti kaip as­me­ny­bei ir at­si­pa­lai­duo­ti.

Ema GRUB­LIAUS­KY­TĖ

Kū­ry­bos pro­ce­so pra­džia

Ro­žių puokš­čių iš me­džia­gi­nių juos­te­lių ga­mi­ni­mu D. Ma­li­naus­kai­tė už­sii­ma dar tik apie vie­ne­rius me­tus. Tai iš­ban­dy­ti ji nu­spren­dė pa­ma­čiu­si so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, kad to­kios puokš­tės yra la­bai iš­po­pu­lia­rė­ju­sios.

Ypa­tin­ga pir­mo­ji puokš­tė

Pir­mo­ji puokš­tė D. Ma­li­naus­kai­tei yra la­bai bran­gi, nes ją da­rė kar­tu su sa­vo sie­los drau­gu. Gau­tu re­zul­ta­tu abu la­bai džiau­gė­si, ir tai bu­vo vie­na iš prie­žas­čių, ku­ri pa­ska­ti­no Do­mi­ny­ką ne­pa­leis­ti šio už­siė­mi­mo.

Pir­mą puokš­tę ji pa­da­rė drau­go se­se­riai, ku­riai rei­kė­jo gim­ta­die­nio do­va­nos. Su­lau­ku­si dau­gy­bės komp­li­men­tų dėl ko­ky­bės ir ro­žy­čių gro­žio Do­mi­ny­ka nu­spren­dė sa­vo kū­ri­nius to­liau to­bu­lin­ti.

Įk­vė­pi­mas kū­ry­bai

Ins­pi­ra­ci­jos to­les­niam sa­vo kū­ry­bi­niam to­bu­lė­ji­mui Do­mi­ny­ka ieš­ko so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, ku­riuo­se nuo­lat ran­da įdo­mių ir po­pu­lia­rių rank­dar­bių bei me­no kū­ri­nių sa­vo įgū­džiams ir kant­ry­bei iš­ban­dy­ti.

Įran­kiai, rei­ka­lin­gi puokš­tėms pa­ga­min­ti

Puokš­tei pa­ga­min­ti rei­kia šių įran­kių: me­džia­gi­nės sa­ti­ni­nės juos­te­lės, žieb­tu­vė­lio, karš­tų kli­jų ir me­di­nių pa­ga­liu­kų ar­ba vie­los. Vi­si šie reik­me­nys di­de­lių iš­lai­dų ne­rei­ka­lau­ja.

Puokš­tės ga­mi­ni­mo truk­mė

Pa­da­ry­ti vie­ną ro­žy­tę iš juos­te­lės trun­ka apie pen­kio­li­ka mi­nu­čių. Puokš­tei ki­bi­rė­ly­je, ku­ria­me tel­pa sep­ty­nio­li­ka ro­žy­čių, iki ga­lu­ti­nio re­zul­ta­to pri­rei­kia pen­kių va­lan­dų. O pa­ga­min­ti puokš­tę, įsuk­tą į po­pie­rių, ku­ria­me ga­li tilp­ti be­ga­lė gė­lių, už­trun­kama net ir ke­le­tą die­nų.

Puokš­tės ga­mi­ni­mo pro­ce­sas

Da­rant puokš­tes vi­sas pro­ce­sas rei­ka­lau­ja daug kant­ry­bės ir pa­stan­gų. Pir­miau­sia rei­kia su­si­kar­py­ti juos­te­les po dvy­li­ka cen­ti­met­rų. Me­džia­gos spal­va pa­si­ren­ka­ma pa­gal sko­nį.

Su­kar­py­tas juos­te­les rei­kia su­lanks­ty­ti į tam tin­ka­mą for­mą ir už­de­gin­ti, kad for­ma ne­su­si­ga­din­tų. Į ro­žy­tes Do­mi­ny­ka de­da pen­kio­li­ka me­džia­gi­nių for­me­lių. Jas vi­sas karš­tais kli­jais su­kli­juo­ja į vie­ną juos­tą. Karš­ti kli­jai už­de­da­mi ant juos­tos ir po to juos­ta po tru­pu­tį su­ka­ma ant me­di­nio pa­ga­liu­ko ar vie­los. Tuo­met at­si­ran­da la­bai gra­ži ro­žy­tė.

Atei­ties pla­nai

D. Ma­li­naus­kai­tė atei­ty­je la­bai no­rė­tų bū­ti flo­ris­te. Kur­ti ne­tra­di­ci­nes, il­gaam­žes ir na­mų kva­pą sklei­džian­čias puokš­tes, kad na­mai ne tik bū­tų gra­žiai pa­puoš­ti gė­lė­mis, bet ir ska­niai kve­pė­tų.

Ki­ti po­mė­giai

Do­mi­ny­ka la­bai do­mi­si gy­vū­nais. Vi­sa­da no­rė­jo tap­ti ve­te­ri­na­re, ta­čiau krau­jo bai­mė ne­lei­džia to da­ry­ti. Taip pat mer­gi­na no­rė­tų bū­ti šu­nų dre­suo­to­ja, bet ir to­kiam dar­bui ji dar nė­ra pa­si­ruo­šu­si. Dar vie­nas iš D. Ma­li­naus­kai­tės po­mė­gių yra pie­ši­mas. Nuo ma­žų die­nų pieš­da­vo įvai­riau­sius pie­ši­nius. Ji no­ri iš­mok­ti ta­py­ti ir lie­ti spal­vas, nes vi­si jos pie­ši­niai pie­šia­mi ra­šik­liu.

Su­si­dū­ri­mas su sun­ku­mais

Di­džiau­sias sun­ku­mas – kai bai­gia­si idė­jos ir Do­mi­ny­ka ne­be­ga­li su­gal­vo­ti, ką ji no­ri da­ry­ti to­liau. „Kai nie­ko ne­be­da­rai, tai tar­si pau­zė nuo vis­ko“, – tei­gė D. Ma­li­naus­kai­tė.

Mėgs­ta­miau­si me­tų lai­kai rank­dar­biams

Do­mi­ny­kai la­bai pa­tin­ka pieš­ti žie­mą, nes va­ka­rai bū­na il­gi ir tam­sūs, o jos pie­ši­niai pui­kiai tai at­spin­di.

Ro­žių puokš­čių ga­my­bai mer­gi­nai la­bai pa­tin­ka pa­va­sa­ris, nes at­gims­ta vi­sa gam­ta, o puokš­čių spal­vos tai iš­ryš­ki­na.

Gam­tos įta­ka kū­ry­bai

Mer­gi­nos tei­gi­mu, gam­ta tu­ri di­džiu­lę įta­ką kū­ry­bai. Kiek­vie­na gė­lė, me­dis, krū­mas ar kas ki­ta tu­ri sa­vo bruo­žą, ku­rį no­ri­si at­kur­ti sa­vo ran­ko­mis ir da­ly­tis su žmo­nė­mis.

Kri­ti­kos priė­mi­mas

Do­mi­ny­ka žmo­nių kri­ti­ką vi­sa­da prii­ma. Mergina sa­ko, kad žmo­gus, ku­ris bent kaž­kiek nu­si­ma­no apie me­ną, ga­li patarti, ką ji ga­lė­tų pa­keis­ti ar pa­to­bu­lin­ti sa­vo dar­buo­se, ir tai jai yra nau­din­ga.

Kū­ry­ba ir as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas

Mer­gi­na ne­sle­pia, kad kar­tais lai­ko sau pri­trūks­ta. Sa­vo po­mė­gį D. Ma­li­naus­kai­tei su­de­rin­ti su as­me­ni­niu gy­ve­ni­mu se­ka­si sun­kiai, nes ji dir­ba la­bai daug.

Kū­ry­bos nau­da gy­ve­ni­me

„Kū­ry­ba pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti ir iš­si­lais­vin­ti“, – tvir­ti­na D. Ma­li­naus­kai­tė. Ji ne­jau­čia jo­kios įtam­pos, iš­si­lais­vi­na nuo min­čių žiū­rė­da­ma sa­vo mėgs­ta­mus se­ria­lus ir da­ry­da­ma rank­dar­bius.

Pa­ta­ri­mai pra­de­dan­tie­siems

Mer­gi­na sa­ko, kad jei­gu tik yra no­ro da­ry­ti rank­dar­bius, rei­kia tai ir iš­ban­dy­ti. Iš juos­te­lių ga­li­ma da­ry­ti ne tik ro­žes, bet ir sau­lėg­rą­žas, le­li­jas ir kt. Rei­kia tu­rė­ti kant­ry­bės, di­de­lį no­rą, ir vis­kas pa­vyks.