Sakoma, kad santuoka – ne vien tik malonumai. Ji reikalauja vienodų polinkių, tarpusavio supratimo, charakterių panašumo. Tai – ilgas, sudėtingas, kupinas meilės dviejų žmonių šokis. Jo darna priklauso nuo gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą ir partnerio pasirinkimo. Tuo visiškai neabejoja telšiškių pora – Elvyra ir Vincas Vitkevičiai, kurių pažintis šokių aikštelėje nuvedė prie altoriaus, o rugsėjo 19 d. jų bendras gyvenimas sutvisko deimantais.
Biografijos faktai
Vieną lemtingą vakarą šokių aikštelėje Vincą išvydusi Elvyra – grynakraujė telšiškė. Asfalto mergaitė (taip save vadina moteris) augo tarp dviejų brolių. Sunkiais pokario metais baigė 8 klases. Gyvenimo kelias nuvedė į „Masčio“ fabriką. Jame išdirbusi aštuonerius metus, perėjo į kitą sritį – į tuometį Telšių darželį „Berželis“. Ūkio reikalų pavaduotojos pareigas moteris ėjo daugelį metų, iki pensijos. Šis darbas E. Vitkevičienei buvo vienas malonumas. „Kolektyve jaučiausi gerbiama, vertinama ir mylima“, – pasakojo 80-metį po poros metų švęsianti senjorė.
V. Vitkevičius – kaimo vaikas. Dvidešimt vienerius savo gyvenimo metus praleido Girkantiškės kaime. Vyresnius brolį ir seserį turėjęs Vincas mokslo aukštumų siekė mokytojų seminarijoje. Mokslus teko nutraukti dėl darbo Telšių rajono laikraščio redakcijoje. Ketverius metus eitas literatūrinio darbuotojo pareigas keitė pirmininkavimas Eigirdžių apylinkei. Dėl per mažo atlyginimo ir darbo pobūdžio neatitikimo po metų Vincas priėmė pasiūlymą dirbti konservų fabrike. Pakavimo cecho viršininku ir sandėlininku septynerius metus dirbusiam vyriškiui tai nebuvo paskutinė darbovietė. 83-iąjį gyvenimo rudenį lapkričio mėnesį pasitiksiantis vyras pensinio amžiaus sulaukė Kelių statybos valdyboje (KSV-3).
Džiugina artimieji
Telšiškių pora, skaičiuojanti santuokinio gyvenimo šešiasdešimtmetį, susilaukė dviejų dukrų. Viena jų – Roma, gyvena tame pačiame name su gimdytojais, dirba darbų mokytoja miesto meno studijoje. Džiugesį seneliams kelia du jaunėlės dukros sūnūs. Anūkai – dažni svečiai E. ir V. Vitkevičių namuose ir nuolatiniai senjorų pagalbininkai. Elvyros akys nušvinta prakalbus apie dar trijų mėnesių neturinčią proanūkę Smiltę, kuri, anot E. Vitkevičienės, – tikras džiaugsmas tiek širdžiai, tiek akims. Vyresnioji telšiškių dukra Gražina gyvena Vilniuje ir dirba pradinių klasių mokytoja.
Garbaus amžiaus moteris noriai pasakoja apie vaikų padarytas staigmenas. „Mano ir Vinco tuoktuvės įvyko prieš 60 metų. Šokiuose susipažinę ir apie pusantrų metų draugavę, nusprendėme savo santykius įteisinti. Ant rankų sutviskę auksiniai žiedai ir Dievo akivaizdoje duoti įžadai mums buvo itin svarbūs. Tikriausiai tai ir lėmė ilgą ir laimingą santuokinį gyvenimą, – tvirtino Elvyra. – Sunkiais pokario laikais didelės vestuvių puotos nedarėme. Dalyvavo tik artimiausi žmonės. Praėjus 25 metams, iš savo dukrų sulaukėme pirmosios staigmenos – surengtos sidabrinių vestuvių šventės. O dar po 25 metų – auksinių vestuvių iškilmių. Pastaroji šventė buvo itin įsimintina. Mus palaimino Brolis Astijus, atnaujinome įžadus, o vakarą praleidome viename prašmatniausių sostinės restoranų „Stikliai“. Šios vestuvės buvo daug smagesnės ir geresnės nei pirmosios prieš 60 metų.“
Darnos receptas
Megzti itin mėgstanti E. Vitkevičienė negaili gražių žodžių savo sutuoktiniui. „Jis – labai geras žmogus. Nebijantis darbo. Anaiptol, sodo, daržo ir sodybos tėviškėje priežiūra – Vinco gyvenimo variklis“, – teigė senjorė. Elvyra, paklausta apie sėkmingos ir jau 60 metų trunkančios santuokos receptą, net nedvejodama atsakė: „Tai – pagarba vienas kitam.“
Meiliomis akimis į Elvyrą žvelgiantis Vincas įvardija pagrindinius laimingos santuokos akcentus: „Tai – prisitaikymas vienas prie kito ir, be abejo, prieš daugelį metų bažnyčioje duoti įžadai. Kadangi esu krikščionis, ši priesaika man labai svarbi.“
Mėgaujasi sodyba
Iškalba pasižymintis V. Vitkevičius su šypsena veide pasakojo apie antram gyvenimui prikeltą tėvų sodybą, kurioje praleidžia visas savo vasaras. Tik savaitgaliais į Žemaitijos sostinę grįžtantis vyriškis, atsiradus laisvai minutei, mėgaujasi knygų ir laikraščių skaitymu bei memuarų rašymu. Tačiau dažniausiai Vincas būna ten, kur jo širdis. Ten, kur jo gimtieji namai. Prieš du dešimtmečius buvusią tėviškę žymėjo tik plynas laukas. Dabar šioje teritorijoje stūkso senjoro rankomis pastatyti trys pastatai: vasarnamis, pagalbinis pastatas ir pasakų namelis (jame žaisdavo anūkai), derlių neša sode sunokę vaisiai ir uogos bei užderėjusios daržo gėrybės.
Savaitgalį Elvyros ir Vinco Vitkevičių laukia deimantinių vestuvių iškilmės, kurias, nieko tėvams nežinant, organizuoja dukros bei anūkai. Belieka palinkėti smagios šventės ir įsimintinų akimirkų!