Bui­ties daik­tai Vai­do­to ran­ko­se virs­ta uni­ka­liais kū­ri­niais

Lapk­ri­čio 6 die­ną Tel­šių Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je ati­da­ry­ta tel­šiš­kio Vai­do­to Aloy­zo Žvirb­lio dar­bų pa­ro­da „Pa­ver­ti­mo ma­gi­ja – per­dir­bi­mo ga­lia“. Ji bib­lio­te­ko­je veiks iki pat šv. Ka­lė­dų.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Pro­fe­si­jos ži­nias de­ri­na su kū­ry­bi­ne veik­la

V. A. Žvirb­lis – Tel­šių Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas, jau 33 me­tus ug­dan­tis mo­ki­nius fi­zi­kos ir ma­te­ma­ti­kos sri­ty­je. Sa­vo pro­fe­si­jos ži­nias jis de­ri­na su kū­ry­bi­ne veik­la, ku­ri ta­po jo lais­va­lai­kio aist­ra.

Vai­do­tas iš se­nų, ne­be­rei­ka­lin­gų bui­ties daik­tų su­ku­ria nau­jus kū­ri­nius, taip su­teik­da­mas jiems ant­rą gy­ve­ni­mą.

Jo kū­ry­bo­je at­si­spin­di ori­gi­na­lios idė­jos – pa­vyz­džiui, kny­gos pa­ver­čia­mos laik­ro­džiais, o iš kas­die­nių daik­tų gims­ta uni­ka­lios skulp­tū­ros. Me­ni­nė veik­la jam pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti ir įpras­tus daik­tus pa­ma­ty­ti vi­sai ki­to­mis aki­mis.

Svei­ki­ni­mai au­to­riui

Pa­ro­dos ati­da­ry­mo ren­gi­nį bib­lio­te­ko­je mu­zi­kos gar­sais pra­dė­jo V. A. Žvirb­lio mo­ki­niai Gus­tas Do­mar­kas, Gy­tis Var­ka­lys, Ta­das Dar­gu­žis.

Ka­dan­gi au­to­riaus kū­ri­nius ga­li­ma va­din­ti tva­riais, po­pu­lia­rią są­vo­ką „tva­ru­mas“ api­bū­di­no Vai­do­to kū­ry­bos ger­bė­ja mo­ky­to­ja Vi­li­ja Vai­čiu­lie­nė, pa­tvir­tin­da­ma, kad ko­le­gos kū­ry­ba ati­tin­ka šio ter­mi­no stan­dar­tus.

Pa­ro­dos au­to­riaus duk­ra Mil­da Žvirb­ly­tė pa­pa­sa­ko­jo, kad ne taip leng­va bu­vo tė­čio vi­so gy­ve­ni­mo kū­ry­bą iš­kel­ti į die­nos švie­są.

Ren­gi­nio ve­dė­ja bib­lio­te­ki­nin­kė Ra­sa Sta­ne­vi­čiū­tė pa­si­da­li­jo lan­ky­to­jų įžval­go­mis apie au­to­riaus kū­ri­nius.

Pe­da­go­gą svei­ki­no ir už uni­ka­lu­mą, kū­ry­bin­gu­mą dė­ko­jo Tel­šių Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Ro­ber­tas Ežers­kis, ki­ti ko­le­gos, bi­čiu­liai, kū­ry­bos ger­bė­jai.

No­ras kur­ti

Vai­do­tas pri­si­pa­ži­no, jog ruo­šian­tis pa­ro­dai bu­vo ne­ma­žas stre­sas – tą nak­tį mie­go­jo vos po­rą va­lan­dų, ta­čiau iš­gy­ve­no. Jis sa­kė, kad iki šiol nie­ka­da net ne­su­si­mąs­ty­da­vo, kad yra toks tva­rus. Vis­kas pra­si­dė­jo vai­kys­tė­je, kai bu­vo ma­žas – daik­tų bu­vo ma­žai, vis­ką rei­kė­jo tvar­ky­ti, tai­sy­ti, o jei iš­me­si, nie­ko ne­be­tu­rė­si. To­dėl bu­vo įpras­ta kaup­ti.

„Vis­ką krau­ni, krau­ni… Me­tai ei­na. Ta­da žiū­ri, jog nie­kas ne­be­tel­pa, rei­kia len­ty­nos, o iš kur ją gau­si? Ten­ka pa­čiam su­si­meist­rau­ti“, – pa­sa­ko­jo au­to­rius. Dar ir iki šių die­nų Vai­do­to ga­ra­že te­be­ka­bo prieš ke­lis de­šimt­me­čius jo pa­ties su­konst­ruo­ta len­ty­na. Vai­do­tas juo­kia­si, jog jo ga­ra­že – tvar­kin­ga ne­tvar­ka, bet jam ten vis­kas aiš­ku ir jis vis­ką ran­da.

„Ką jūs pa­gal­vo­tu­mė­te, jei jū­sų ant­ro­ji pu­sė pa­si­kni­sa šiukš­lia­dė­žė­je, iš­si­trau­kia ke­le­tą daik­tų ir dings­ta il­gam ga­ra­že? Pa­gal­vo­tu­mė­te, kad nie­ko ge­ro… Bet kai grįž­ti iš ga­ra­žo su ko­kiu kū­ri­niu, gal ir vi­sai nie­ko ta­da? Ar ne?“ – kal­bė­jo pa­ro­dos au­to­rius, ro­dy­da­mas su­kur­tą dar­bą iš in­de­lio dang­te­lio, pa­si­bai­gu­sio de­zo­do­ran­to bu­te­liu­ko ir ki­tų jau ne­be­rei­ka­lin­gais ta­pu­sių daik­tų. Vai­do­to šir­dį vi­sa­da už­lie­ja džiaugs­mas, kai gau­na no­ri­mą re­zul­ta­tą, kai pa­vyks­ta vi­sas de­ta­les su­dė­lio­ti tin­ka­mai.

Vi­si gi­mę pe­da­go­go dar­bai po ke­lių sa­vai­čių nu­gu­la į spin­tą prie ki­tų kū­ri­nių, ir jis ima­si nau­jų idė­jų įgy­ven­di­ni­mo.

„Nė­ra leng­vas tas kū­ry­bos pro­ce­sas. At­si­ne­ši ko­kį ki­bi­rė­lį, ži­nai, kas iš jo bus, ir jau ki­tą die­ną tu­ri re­zul­ta­tą, bet taip bū­na ne vi­sa­da. Kar­tais jis iš­sto­vi ir mė­ne­sį, ir du, ar net me­tai praei­na, bet ga­lų ga­le ką nors su­konst­ruo­ji“, – sa­kė Vai­do­tas.

Kū­rė­jas juo­ka­vo, jog jo ta­len­tą la­vin­ti pa­de­da ir kai­my­nai, ku­rie pri­ne­ša jam ne­be­rei­ka­lin­gų daik­tų, ti­kin­da­mi, jog kū­ry­bin­gas kai­my­nas vis tiek ras, kur juos pri­tai­ky­ti. Taip bu­vo ir su vie­nos duk­ros Mil­dos kai­my­nais, ku­rie at­ne­šė iš pa­žiū­ros vi­sai ne­be­pa­nau­do­ja­mų daik­tų, o štai Vai­do­to ran­ko­se gi­mė kū­ri­nys – skor­pio­nas, ku­riam jis pa­nau­do­jo se­ną pjūk­lą, gran­di­nę, kas­tu­vą ir ki­tus ra­kan­dus. Au­to­rius šyp­so­jo­si: „Tik ne­sup­ras­ki­te ma­nęs ne­tei­sin­gai, ne­pra­dė­ki­te da­bar man vis­ko ne­šti…“

Vai­do­tas at­vi­ra­vo, jog dar ne­bu­vo pa­si­ruo­šęs sa­vo dar­bų ro­dy­ti vie­šai. „Čia yra ma­no žais­lai, jau­nys­tė­je aš tiek žais­lų ne­tu­rė­jau. Tų žais­lų vis dau­gė­ja, dau­gė­ja, vie­nas ki­tas iš­ke­liau­ja kam nors do­va­nų. Ne­ži­nau, kam dė­ko­ti, gal Die­vui, kad pro­tą ap­švie­tė, ir ta­pau toks tva­rus, o gal tai už­prog­ra­muo­ta ma­ny­je bu­vo. O iš tik­rų­jų tie ma­no žais­lai – sa­vo­tiš­kas pail­sė­ji­mas. Juk mes gy­ve­na­me: dar­bas, na­mai, dar­bas, na­mai… Vi­si tu­ri kaž­ko­kį po­mė­gį, mie­lą šir­džiai – kas skai­to kny­gas, ser­ben­tus au­gi­na ar tu­ri ki­tą veik­lą. Taip pail­si nuo tos kas­die­ny­bės. Ti­kiu, kad kiek­vie­nas tu­ri­te ką nors pa­na­šaus, o jei ne­tu­ri­te, tai su­si­ras­ki­te, nes yra sma­gu“, – kal­bė­jo pa­ro­dos au­to­rius.