Bran­gin­ti ge­rą var­dą

Šal­to­kas 1944 me­tų ko­vo 4 die­nos va­ka­ras. Nu­ti­lo ing­re­so šur­mu­lys, iš­si­va­ži­nė­jo, iš­si­vaikš­čio­jo sve­čiai. Vys­ku­pas Vin­cen­tas Bo­ri­se­vi­čius, sto­vė­da­mas prie iš­tuš­tė­ju­sios vys­ku­pų rū­mų sve­tai­nės lan­go, žvel­gia į vis la­biau nak­ties tam­sos gau­bia­mą ka­ted­rą… Jis – Tel­šių vys­ku­pi­jos vys­ku­pas or­di­na­ras.

Tai tu­rė­jo bū­ti itin džiu­gi die­na… Vys­ku­po vei­du per­bė­ga ne­ri­mo ir skaus­mo še­šė­lis, ir dva­si­nin­kas su­klum­pa mal­dai. Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, lyg vie­su­las 1940 m. bir­že­lio 15 d. įsi­ver­žęs į Lie­tu­vą, to­liau siau­tė­ja, vėl fron­tas iš Ry­tų ar­tė­ja prie Lie­tu­vos, oku­pan­tai kei­čia vie­ni ki­tus. Kas lau­kia Lie­tu­vos? Vys­ku­pas ge­rai su­pran­ta bol­še­vi­ki­nę ru­siš­ko­jo ko­mu­niz­mo ideo­lo­gi­ją ir jos pa­da­ri­nius, apie tai jis jau įspė­jo žmo­nes sa­vo pir­ma­ja­me ga­ny­to­jo laiš­ke dar 1943 m. rugp­jū­čio 3 d., pri­min­da­mas jiems per pir­muo­sius so­vie­tų oku­pa­ci­jos me­tus iš­žu­dy­tus ir iš­trem­tus lie­tu­vius bei so­vie­tų pla­nus iš­vež­ti į Si­bi­ro gi­lu­mą dar dau­giau mū­sų ša­lies žmo­nių: „Tu­rint vi­sa tai gal­vo­je, ro­dos, ko­mu­niz­mas ne­tu­rė­tų nie­kam pa­tik­ti. De­ja. Tam ne­lem­tam ko­mu­niz­mui dar yra pri­ta­rian­čių ir ti­kin­čių bol­še­vi­kų pa­ža­dais. Rei­kia ste­bė­tis to­kių žmo­nių su­žvė­rė­ji­mu ir iš­si­gi­mi­mu. (…). Tu­rint gal­vo­je to­kias bai­se­ny­bes, ro­dos, žmo­niš­ko jaus­mo tu­rė­tų pa­kak­ti, kad iš­si­ža­dė­tų bol­še­viz­mo.“ O da­bar ka­ro fron­tas vėl ne­nu­mal­do­mai ar­tė­ja prie Lie­tu­vos, Bo­ri­se­vi­čiaus vei­du nu­slen­ka tam­sus ne­ri­mo še­šė­lis, nak­ties va­lan­dos iš­tirps­ta mal­do­je…

1944 m. va­sa­ra siau­bin­ga: Lie­tu­vą iki Šiau­lių jau užė­mu­si Rau­do­no­ji ar­mi­ja, Že­mai­ti­jo­je pa­dė­tis kri­tiš­ka, nes iš ry­tų ir vi­du­rio Lie­tu­vos trauk­da­mie­si nuo rau­do­no­jo ma­ro į Že­mai­ti­ją plūs­ta pa­bė­gė­liai, ti­kė­da­mie­si iš čia pa­tek­ti į Vo­kie­ti­ją. Hit­le­ri­nin­kai vėl užė­mė ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją ir jo­je įkū­rė ka­ro li­go­ni­nę. Ru­dens pra­džio­je į sa­vo Al­ma Ma­ter su­grį­žę se­mi­na­ris­tai glau­džia­si vys­ku­pų rū­muo­se ir mies­te. Vi­sus kan­ki­na bai­si ne­ži­nia. Net­rūks­ta var­go spau­džia­mų žmo­nių vys­ku­pų rū­muo­se, kai ku­rie ka­ro pa­bė­gė­liai su aša­ro­mis aky­se pa­sa­ko­ja vys­ku­pui Bo­ri­se­vi­čiui, kaip daž­nai jiems at­si­sa­ko­ma pa­dė­ti: pa­mai­tin­ti, ap­nak­vin­din­ti, duo­ti vai­kams pie­no, pa­keis­ti su­lū­žu­sį ve­ži­mo te­ki­nį ar­ba už su­teik­tą pa­slau­gą rei­ka­lau­ja rea­ly­bės nea­ti­tin­kan­čio už­mo­kes­čio… Skaus­mas ve­ria Bo­ri­se­vi­čiui šir­dį, klau­san­tis to­kių ka­ro pa­bė­gė­lių liu­di­ji­mų.

Il­gė­jan­čios ru­dens nak­tys lyg žva­kė vis tirps­ta karš­to­je vys­ku­po Vin­cen­to mal­do­je, Vieš­pa­ties ar­tu­mo­je jis ieš­ko at­sa­ky­mų į lai­ko iš­šū­kius. Pa­si­ta­ręs su vys­ku­pu Pran­ciš­ku­mi Ra­ma­naus­ku, įku­ria Tel­šiuo­se Vy­riau­sią­jį šelp­ti pa­bė­gė­liams ko­mi­te­tą, ra­gi­na ku­ni­gus pa­ra­pi­jo­se steig­ti Nu­ken­tė­ju­siems nuo ka­ro šelp­ti ko­mi­te­tus ir su pa­ra­pi­jie­čiais vi­su nuo­šir­du­mu im­tis ka­ro pa­bė­gė­lių šel­pi­mo veik­los, pri­min­da­mas Šven­to­jo Raš­to žo­džius: „Kas duo­da be­tur­čiui, tam nie­ko ne­trūks; kas nie­ki­na pra­šan­tį, kęs skur­dą“ (Pa­tar. 28,27).

1944 m. rug­sė­jo 21 d. Vin­cen­tas Bo­ri­se­vi­čius siun­čia Tel­šių vys­ku­pi­jos ku­ni­gams ir ti­kin­tie­siems ga­ny­to­jo laiš­ką, pri­min­da­mas svar­biau­sią Die­vo įsa­ky­mą: „My­lė­si Vieš­pa­tį sa­vo Die­vą (…), o sa­vo ar­ti­mą kaip pa­ts sa­ve“, su skaus­mu kons­ta­tuo­da­mas, kad „šian­dien, ka­da ypač pa­sta­ra­jam įsa­ky­mui yra di­de­lė ga­li­my­bė pa­si­reikš­ti, o tuo tar­pu taip daug jam nu­si­kals­ta­ma (…). Tu­riu ži­nių, kad ma­no die­ce­zie­čių esa­ma ge­rų ir gai­les­tin­gų, kad žmo­nes, at­vy­ku­sius iš ki­tų Lie­tu­vos kam­pų, ne tik pri­glau­džia, bet juos pa­gal iš­ga­les gelbs­ti. Jiems pa­de­da mais­tu, gelbs­ti li­go­je, rū­pi­na­si ki­tais gy­ve­ni­mo rei­ka­lais. Bet, de­ja, tu­riu ir la­bai liūd­nų ži­nių. At­vy­ku­sių sa­vo bro­lių lie­tu­vių ne­prii­ma nak­vy­nėn, su­si­rgu­sias mo­te­ris lei­džia varg­ti dar­ži­nė­je. Jei atei­vis pa­pra­šo bul­vių, duo­nos ar dar­žo­vių, ke­lia­mas klau­si­mas: „Ko­kį daik­tą man ga­lė­si duo­ti?“ Ir vys­ku­pas pri­me­na: „Tuo tar­pu mes tu­ri­me svar­bų įsta­ty­mą pa­pras­tą varg­šą su­šelp­ti, tai ką gi be­kal­bė­ti apie ka­ro ne­lai­mės iš­ti­ku­sius, ku­rie be mū­sų pa­gal­bos tu­rės at­si­dur­ti mir­ties pa­vo­ju­je. Klau­sy­ki­me, ką sa­ko Vieš­pats Die­vas jau Se­na­ja­me Įs­ta­ty­me: „Nes­tigs be­tur­čių ta­vo gy­ve­na­mo­je že­mė­je; to­dėl aš tau sa­kau ati­deng­ti ran­ką sa­vo nu­skur­du­siam bro­liui ir be­tur­čiui“ (5Moz. 15,11). Tai aiš­kus Die­vo įsa­ky­mas, už ku­rio lau­žy­mą lau­kia Vieš­pa­ties Die­vo iš­tar­mė, ku­rią pa­sa­kys Iš­ga­ny­to­jas teis­mo me­tu: „Ei­ki­te ša­lin nuo ma­nęs, pra­keik­tie­ji, į am­ži­ną­ją ugnį…, nes aš bu­vau išal­kęs ir jūs ma­nęs ne­pa­val­gy­di­no­te“ (1Kor. 6,10). Vys­ku­pas ra­gi­na žmo­nes ir ka­ro siau­bo aki­vaiz­do­je iš­lik­ti žmo­nė­mis, Die­vo vai­kais, bran­gin­ti ge­rą sa­vo var­dą: „Tai da­ry­ti rei­ka­lau­ja ne tik am­ži­na­sis at­ly­gi­ni­mas: lai­mė ar ne­lai­mė, bet ir ta­vo pa­ties ge­ras var­das, kad ta­vęs ne­lai­ky­tų šykš­tuo­liu. Čia ir vėl pa­klau­sy­ki, ką sa­ko Die­viš­ko­ji iš­min­tis: „Ve­lyk ge­ras var­das, kaip daug tur­tų.“

Iš­ti­ki­my­bę Die­vui ir sa­vo įsi­ti­ki­ni­mams ne­tru­kus te­ko pa­liu­dy­ti ir pa­čiam Vin­cen­tui Bo­ri­se­vi­čiui. Vys­ku­pas ne­pa­sit­rau­kė į Va­ka­rus, li­ko su sa­vo vys­ku­pi­jos žmo­nė­mis, li­ko iš­ti­ki­mas Die­vui ir Tė­vy­nei ir už tai 1946 m. va­sa­rio 5 d. suim­tas ir po il­gų tar­dy­mų, kan­ki­ni­mų su­šau­dy­tas NKGB ka­lė­ji­me Vil­niu­je 1946 m. lapk­ri­čio 18 d.

Ieš­ko­da­mi at­ra­mos šia­me svy­ruo­jan­čia­me pa­sau­ly­je, kai ka­ro vie­su­las vėl ne­gai­les­tin­gai įsi­ver­žė į Eu­ro­pą, į Uk­rai­ną, grę­žia­mės į is­to­ri­ją, ku­rio­je iš­ky­la pa­trio­to ir hu­ma­nis­to, be­si­re­mian­čio Die­vu ir ypač Kris­taus at­neš­tą­ja bro­liš­ku­mo ir at­lei­džian­čios mei­lės idė­ja, pra­na­šiš­ka vys­ku­po Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus as­me­ny­bė. Šių me­tų lapk­ri­čio 23 die­ną su­kan­ka 135 me­tai nuo jo gi­mi­mo. Švie­saus at­mi­ni­mo Šven­to­jo Raš­to ver­tė­jas į lie­tu­vių kal­bą že­mai­tis prel. pro­f. An­ta­nas Rub­šys yra pa­ste­bė­jęs: „Pra­na­šai – Die­vo tau­tos są­ži­nė (…). Pra­na­šai pra­ne­ša, kad Die­vas yra ir ku­ria da­bar, nes yra pa­šauk­ti iš Die­vo šauk­ti žmo­gų ap­si­spręs­ti da­bar­ty­je, ku­riant atei­tį kar­tu su Die­vu (…). Is­to­ri­ja – dvia­kė, įvy­kiai tu­ri ir da­tą. Sa­vy­je įvy­kis – ak­las, o žo­dis sa­vy­je – tuš­čias (…). Pra­na­šai žo­džiu iš Die­vo nu­sa­ko įvy­kio pra­smę. Jie reiš­kė­si per­var­tos ir lū­žių – is­to­ri­nių sui­ru­čių – me­tais (…). Pra­na­šai pri­myg­ti­nai kal­ba apie po­rei­kį klau­sy­tis ir grįž­ti prie Kū­rė­jo, kvie­čian­čio kū­ri­nį priim­ti sa­vo tra­pų, bet orų žmo­giš­ku­mą be per­sto­ji­mo ju­dan­čio­je nuo­spren­džio kryž­ke­lė­je.“

Ga­ny­to­jo laiš­ke V. Bo­ri­se­vi­čius at­sklei­džia ar­ti­mo mei­lės svar­bą, jis ra­gi­na ir mus ap­si­spręs­ti ir kur­ti atei­tį su Die­vu, ne­lik­ti abe­jin­gais ste­bė­to­jais, o da­ry­ti vis­ką, kas mū­sų jė­goms, kad pa­dė­tu­me pa­pras­ta­jam, men­ka­jam, ka­ro ar gy­ve­ni­mo są­ly­gų, ne­lai­mių, vie­ni­šu­mo ar nu­si­vy­li­mų pri­slėg­ta­jam žmo­gui, kad iš­sau­go­tu­me sa­vo orų žmo­giš­ku­mą gy­ve­ni­mo kryž­ke­lė­je.

Ja­ni­na BU­CE­VI­ČĖ, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“