„Telšių ŽINIŲ“ skaitytojus kviečiame artimiau susipažinti su Telšių rajono savivaldybės mero Tomo Katkaus žmona Birute.
B. Katkuvienė dirba Telšiuose veikiančioje danų įmonėje „2B Pack“ direktore, kartu atsakingai eina mero žmonos ir dviejų šaunių berniukų mamos pareigas.
Nors jaunystėje Birutė buvo garsiai įvardijusi, jog su politika gyvenime neturės nieko bendro, šiandien, sako, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Su politika ji keliauja nuo pat pirmųjų su Tomu pažinties dienų ir visa širdimi palaiko vyrą: „Tiesiog kitaip negaliu, nes tai yra didelė mūsų šeimos gyvenimo dalis.“
Aurelija SERVIENĖ
– Jūsų vyras išrinktas Telšių rajono savivaldybės meru. Ar džiugina tokia vyro karjera? Kokiomis nuotaikomis pasitikote Tomo pergalę rinkimuose?
– Žinoma, kad džiugina. Aš manau, kad kiekvieną šeimos narį kiekvieno pasiekimai džiugina, o matant, kokį kelią mano vyrui teko nueiti ir kiek įdėti savęs, darbo, kiek reikėjo aukoti… Žinoma, kad džiugu.
Mes su šeima suprantame, kad su šiomis pareigomis ateina ir didelė atsakomybė, kuri tenka ne tik mano vyrui, bet ir mano šeimai.
O nuotaikos buvo dviprasmiškos: ir liūdna, ir linksma. Po visos rinkimų kampanijos apėmė bendras nuovargis. Buvo labai daug ir negražių dalykų… bet ėjome, praėjome, o kai sužinojome rezultatus, žinoma, buvo ir ašarų, ir džiaugsmo, kad pagaliau mano vyru žmonės patikėjo ir jį išrinko. Dėl to mes esame labai visiems dėkingi. Matysime, kaip bus toliau…
– Kada į Jūsų šeimą atėjo politika? Ar daug šia tema kalbate namuose? Ar pasikeitė Jūsų šeimos gyvenimo ritmas vyrui pasukus į politiką, juolab tapus meru?
– Politika į mūsų šeimą atėjo, galima sakyti, nuo pirmų mūsų draugystės akimirkų su Tomu. Tada jis buvo jaunimiečių socialdemokratų pirmininkas. Atrodė, toks nekaltas prisilietimas prie politikos, tarsi žaidimas. Bet jis jau tada į viską labai rimtai žiūrėjo. Nuo tų dienų turėjo viziją, kad tuo keliu nori eiti toliau, siekti daugiau. Jis visada turėjo šimtaprocentinį mano palaikymą, kurį turi ir iki šių dienų.
Politikos tema mūsų namuose kalbama labai daug. Mūsų vaikai irgi auga politikoje, daug žino, nes dalyvavo visuose rinkimų etapuose, žinojo visų kandidatų į merus vardus, darželyje ir mokykloje apie tai kalbėjo. Tiesiog kitaip tu negali, nes tai yra didelė mūsų gyvenimo dalis.
Kadangi Tomas mažais žingsniais ėjo link to, tai mūsų šeima po truputį ir taikėsi prie šito gyvenimo ritmo. Kiekvienas etapas atneša kažkokią naujovę, prie kurios mes irgi taikomės. Kai jis tapo Administracijos direktoriumi – buvo turbūt didžiausias šuolis, kai tėtis namuose būdavo vis mažiau, bet vis tiek vienas kitą palaikėme, kažkaip laviravome. Kai tik tėtis turi daugiau laisvo laiko, mums skiria labai daug dėmesio, labiausiai jo dėmesio reikia mūsų berniukams.
O Tomui tapus meru, ritmas išlieka panašus, mes tiesiog išmokome rasti laisvą akimirką, išmokome, kaip gyventi su šeima ir darbu kartu.
– O kaip dabar jaučiatės Jūs pati? Ar turite daugiau įsipareigojimų nei iki šiol? Ar Jus domina politika?
– Man atrodo, kad niekas nepasikeitė. Įsipareigojimų kol kas daug neturiu, dar viskas labai nauja. Stengiuosi būti su vyru visada, kai jam manęs reikia, palaikyti.
Politika domina, nes tai tapo mūsų šeimos gyvenimo didele dalimi ir kitaip būti net negali. Nors jaunystėje juokavau: su kuo jau su kuo, bet su politika – niekada nieko bendro neturėsiu. Tad, taip sakant, jaunystėje juokaukite atsargiau, nes gali viskas apsiversti…
– Grįžkime į pradžią. Jūs telšiškė? Kaip susipažinote su Tomu Katkumi? Kokia Jūsų pažinties istorija? Kiek metų esate susituokę?
– Esu gimusi Radviliškyje, gyvenau ten iki pirmos klasės. Man pabaigus pirmą klasę, tėvelis gavo paskyrimą į Telšius, į policiją. Teko persikraustyti. Tai buvo labai įdomus etapas, nes kai aukštaičiai persikelia į Žemaitiją, žinokit, „sunkē“. Iš mūsų šeimos mudu su broliu šnekame žemaitiškai, o visi kiti šeimos nariai – aukštaitiškai.
O mudu su Tomu susipažinome dar mokyklos laikais, bendrose kompanijose. Tik tiek, kad tada gyvenome kiekvienas savo gyvenimą. O kai po studijų ir klajonių po pasaulį grįžau į Telšius, kažkokiame etape einant namo Tomas mane pamatė, paklausė, kaip gyvenu – taip susitikome ir nebeišsiskyrėme. Mūsų santykiai klostėsi labai greitai, matyt, taip turėjo būti. Ir jau šiais metais rugsėjo 20 d. švęsime 10 metų sukaktį, kai esame šeima, ir tai labai džiugina.
– Koks Jūsų šeimos laisvalaikis?
– Mūsų laisvalaikis labai skirtingas, priklauso nuo to, kokia buvo savaitė. Jei intensyvi, stengiamės pailsėti, nieko neveikti, būti namuose, šeimos rate. Su vaikais žiūrėti filmus, ramiai leisti laiką.
Turime didelį draugų būrį, kuris yra mūsų prieglobstis, su kuriais susitikus – ramu ir gera. Be to, su šeima mus sieja gana stiprus ryšys.
Kai ateina savaitgalis, galvojame, ką norėtume nuveikti. Mums visada labai smagu nuvažiuoti į kaimus, į bendruomenių šventes. Ten žmonės perpildyti nuoširdumu – grįžtame pasikrovę emocijų.
– Auginate du sūnus. Jie daugiau panašūs į mamą ar į tėtį? Ar sunku auklėti du vaikinus?
– Šia tema galiu kalbėti nuo ryto iki vakaro, tikriausiai kaip ir visos mamos.
Visi sako, kad mūsų berniukai tarpusavyje labai panašūs, esą net sunku atskirti. Bet mūsų akiai – didysis sūnus išvaizda panašus į mane, o savo santūrumu, charakterio ramumu – į tėtį. Mažasis atvirkščiai – paveldėjo tėčio išvaizdą, o mamos charakterį – yra audra ir chaosas viename.
Mūsų vaikai – geri. Negaliu žinoti, kaip bus… Broliai turi stiprų tarpusavio ryšį. Vienas kitam labai daug padeda, ir mamai padeda – rūbus išsiplauna, indaplovę iškrauna. Vaikai mėgsta padėti, labai gerai sutariame. Bet pas mus gyvena ir „ožiukai“, kartais būna sunku juos išvaryti, kartais būna ir pykčių. Bet finale vis tiek susėdame ieškoti susikalbėjimo būdų ir juos randame.
Esu dėkinga savo ir vyro tėvams, kurie labai daug padeda, be jų būtų sunkus kelias man, tai mano ramsčiai. Su jais lengviau, ačiū.
– Papasakokite apie save: darbą, pomėgius, tikslus.
– Šiuo metu dirbu danų pakavimo įmonėje „2B Pack“, kuri beveik 20 metų veikia Telšiuose. Prieš tai teko dirbti spaudos įmonėje, kur gamindavome reklamas.
O mano veikla ir tikslai šiuo metu labai paprasti – gyvename su vaikais ir aplink juos, jie auga, renkasi būrelius. Mano vaikai įstojo į skautus ir aš įstojau kartu. Jei vaikai žaidžia futbolą, ir mama važiuoja žiūrėti futbolo, jei vaikui karatė egzaminas, tai ir mama stebi, palaiko.
Stengiamės, kad su vaikais būtų stiprus ryšys, kad jie žinotų, jog tėvai visada yra šalia, o kai užaugs – visada norėtų grįžti namo. Man labai svarbus bendras šeimos ryšys, nes ir mes šeimoje turime labai stiprų ryšį.
Man labai patinka kūrybiški projektai, mano tėtis dirba su medžiu, o vyro tėtis – su metalu, ką aš sugalvoju, jie man padeda įgyvendinti. Gal jie nėra tokie laimingi kaip aš, bet aš esu labai laiminga, kad juos turiu. O vaikams užaugus tokių projektų, manau, turėtų tik padaugėti.
– Ar užsiimate visuomenine veikla? Ar ketinate nuveikti kažką visuomeniško kaip mero žmona?
– Dėl visuomeninės veiklos kol kas nemažai minčių, pamąstymų, dėliojamės ir galvojame, tad ateityje, manau, tikrai kažkas bus.