Bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­rė I. Mi­cei­kai­tė: „Moks­li­nin­ko dar­bas yra įvai­rus ir įdo­mus“

Iš Tel­šių ki­lu­si Ie­va Mi­cei­kai­tė, pa­sta­ruo­sius sep­ty­ne­rius me­tus gy­ve­nan­ti Da­ni­jo­je, – bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­rė, dir­ban­ti me­di­ci­ni­nės ge­ne­ti­kos ir kli­ni­ki­nių ty­ri­mų sri­ty­je.

Moks­li­nin­kė pa­ste­bi, kad lie­tu­viams vis dar trūks­ta ži­nių apie ly­ti­nę svei­ka­tą ir vai­sin­gu­mą, tad prieš tre­jus me­tus įkur­to­je plat­for­mo­je „Vai­sin­gu­mo šak­nys“ ji da­li­ja­si moks­liš­kai pa­tvir­tin­ta in­for­ma­ci­ja apie vai­sin­gu­mą ir jo iš­sau­go­ji­mą, mo­te­rų ir vy­rų ne­vai­sin­gu­mą ir jį le­mian­čius fak­to­rius bei ki­tas ak­tua­lias su tuo su­si­ju­sias te­mas.

Su kraš­tie­te kal­bė­jo­mės apie moks­li­nin­ko dar­bo kas­die­ny­bę, iš­šū­kius gy­ve­nant už­sie­nio ša­ly­je ir atei­ties pla­nus.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

– Pir­miau­sia trum­pai pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve. Ko­kia bu­vo Jū­sų vai­kys­tė, jau­nys­tė? Ko­kie pri­si­mi­ni­mai li­kę?

– Gi­miau ir užau­gau Tel­šiuo­se, Tai­kos gat­vė­je, vie­na­me iš dau­gia­bu­čių. Pliu­sas čia bu­vo tai, kad kie­mas vi­sa­da būdavo pil­nas vai­kų. Kaip ir vi­si tais lai­kais au­gę vai­kai, mėg­da­vau daug lai­ko leis­ti lau­ke žais­da­ma. Tu­riu ir jau­nes­nę se­se­rį, tai su ki­to­mis vy­res­nė­lė­mis už­siim­da­vo­me ir jau­nes­nių­jų prie­žiū­ra, nes, kaip ži­no­ma, daž­nai ne­bu­vo mums ki­tos išei­ties. Dau­giau­siai pri­si­mi­ni­mų, ma­nau, yra iš va­sa­rų, nes ta­da bū­da­vo ato­sto­gos, o ir šiaip tai ma­no mėgs­ta­miau­sias me­tų lai­kas. Va­sa­ras įpras­tai leis­da­vau pas se­ne­lius kai­me ar­ba so­de, kur veik­los vi­suo­met bū­da­vo ap­stu. Taip pat, kaip ir vi­si, vyk­da­vo­me prie Ger­man­to eže­ro bei su tė­vais ato­sto­gau­da­vo­me Pa­lan­go­je.

Nuo pat ma­žens ma­ne do­mi­no su­pan­tis pa­sau­lis ir mė­gau mo­ky­tis nau­jų da­ly­kų, tad mo­kyk­la nie­ka­da ne­kė­lė sun­ku­mų. Bai­gu­si „Sau­lė­te­kio“ pra­di­nę mo­kyk­lą su be­veik vi­sa kla­se pe­rė­jau į „Džiu­go“ dar ta­da vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, o vė­liau – į Že­mai­tės gim­na­zi­ją.

Ka­dan­gi, kaip ir mi­nė­jau, mė­gau daug kur sa­ve iš­ban­dy­ti, per vi­sus tuos 18 me­tų, kol gy­ve­nau Tel­šiuo­se, tu­rė­jau ir įvai­rios už­kla­si­nės veik­los. Lan­kiau mu­zi­kos mo­kyk­lą, kur iš­mo­kau gro­ti pia­ni­nu, o vė­liau sa­va­ran­kiš­kai „Ya­ma­ha“ mo­kyk­lo­je mo­kiau­si skam­bin­ti gi­ta­ra. Lan­kiau dra­mos bū­re­lius, cho­rą ir įvai­rias šo­kių gru­pe­les. O gim­na­zi­jos me­tais iš­mo­kau sce­nos ir ren­gi­nių ve­di­mo su­bti­ly­bių Že­mai­tės dra­mos teat­re. Vi­sa ta veik­la, nors ir ne­ta­po ma­no pro­fe­si­ja, la­bai daug pri­si­dė­jo prie ma­no as­me­ny­bės vys­ty­mo­si ir au­gi­mo.

– Kas Jums tu­rė­jo di­džiau­sią įta­ką ren­kan­tis pro­fe­si­ją? Kuo su­do­mi­no me­di­ci­ni­nė ge­ne­ti­ka?

– Dar da­bar pui­kiai pri­si­me­nu, kad gim­na­zi­jo­je bio­lo­gi­jos pa­mo­ko­je tu­rė­jo­me trum­pą su­si­pa­ži­ni­mą su ge­ne­ti­kos ir pa­vel­dė­ji­mo pa­grin­dais. Tai bu­vo toks ma­te­ma­ti­nis ti­ki­my­bių pa­vel­dė­ti tam tik­ras sa­vy­bes ap­skai­čia­vi­mas, ku­ris, pa­me­nu, dau­ge­liui kla­sės drau­gų la­bai ne­pa­ti­ko. Jie net ste­bė­jo­si, kaip aš ga­liu no­rė­ti stu­di­juo­ti ge­ne­ti­ką. O ma­ne vi­sa­da trau­kė me­di­ci­nos sfe­ros. Man at­ro­dė ir vis dar at­ro­do tie­siog ste­buk­lin­ga, kad toks su­dė­tin­gas or­ga­niz­mas – žmo­gus – iš­si­vys­to iš vie­nos ląs­te­lės bei ga­li su­kur­ti ki­tus žmo­nes, ku­rie pa­vel­di jo bruo­žus. Vi­sa tai yra pir­miau­sia už­ko­duo­ta mū­sų ge­nuo­se. Tad su­ži­no­ju­si, kad at­si­ra­do ge­ne­ti­kos stu­di­jos, bu­vau tik­ra, kad su tuo no­riu sie­ti sa­vo pro­fe­si­nę atei­tį. Be to, ma­no kur­so drau­gai ir aš bu­vo­me pa­ti pir­mo­ji me­di­ci­ni­nės ir ve­te­ri­na­ri­nės ge­ne­ti­kos stu­den­tų kar­ta Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te.

– Bai­gu­si stu­di­jas Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te gi­lin­ti ži­nių iš­vy­ko­te į Da­ni­ją. Kas lė­mė to­kį Jū­sų spren­di­mą? Kaip lie­tu­vei pa­vy­ko pri­si­tai­ky­ti už­sie­nio ša­ly­je?

– Bai­gu­si ba­ka­lau­ro stu­di­jas, kas pa­rei­ka­la­vo la­bai daug dar­bo, jau­čiau, kad no­riu per­trau­kos nuo moks­lų. Tad pa­siė­miau va­di­na­mą­jį „gap year“. Per tą lai­ką te­ko pa­gy­ven­ti Da­ni­jo­je, dir­bant įvai­rius įdo­mius dar­bus, bei Is­pa­ni­jo­je, kur dir­bau „au pair“ nuo­sta­bio­je is­pa­nų šei­mo­je su net tri­mis pie­tie­tiš­ko cha­rak­te­rio vai­kais ir mo­kiau­si is­pa­nų kal­bos. Kai atė­jo lai­kas pil­dy­ti pa­raiš­kas sto­ti į ma­gist­ran­tū­rą, ži­no­jau, jog šį kar­tą no­riu stu­di­juo­ti už­sie­ny­je, kad pra­plės­čiau aki­ra­tį ir iš aka­de­mi­nės pu­sės. Pa­me­nu, rin­kau­si iš pro­gra­mų Ang­li­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je ir Da­ni­jo­je. Ka­dan­gi Da­ni­ją jau pa­ži­no­jau, be to, moks­las ten ne­mo­ka­mas, tai man tuo me­tu pa­si­ro­dė ge­riau­sias pa­si­rin­ki­mas. Iš­siun­čiau už­klau­sas Ko­pen­ha­gos ir Pie­tų Da­ni­jos uni­ver­si­te­tams dėl sto­ji­mo į bio­me­di­ci­nos ma­gist­ro pro­gra­mas. Iš Ko­pen­ha­gos uni­ver­si­te­to ga­vau laiš­ką, kad tais me­tais, de­ja, už­sie­nie­čių ne­prii­ma, o iš Pie­tų Da­ni­jos uni­ver­si­te­to pa­rė­jo laiš­kas su svei­ki­ni­mais įsto­jus. Nors ma­gist­ro pro­gra­ma bu­vo tarp­tau­ti­nė, iš 60 žmo­nių, be ma­nęs, bu­vo tik vie­na nor­ve­gė, o vi­si ki­ti da­nai. Tai pra­džio­je nea­be­jo­ti­nai ki­lo sun­ku­mų įsi­trau­kiant į bend­ruo­me­nę, ypač kai dar ta­da ne­sup­ra­tau nė vie­no žo­džio da­nų kal­ba ir pa­ti kul­tū­ra bu­vo ne­pa­žįs­ta­ma.

Da­nai, kaip ir lie­tu­viai, yra ga­na už­da­ri žmo­nės, daž­nai bend­rau­ja tik sa­vo ma­žo­je drau­gų, ku­riuos pa­žįs­ta nuo vai­kys­tės, gru­pe­lė­je, ir į ją pa­kliū­ti iš ša­lies, ypač už­sie­nie­čiui, nė­ra leng­va. Ži­no­ma, su­ti­kau ir ne vie­ną da­ną, ku­rie la­bai įsi­trau­kę į tarp­tau­ti­nes bend­ruo­me­nes.

Apsk­ri­tai da­nai la­bai my­li sa­vo ša­lį ir, nors ne­puo­la at­ver­ti na­mų du­rų pir­mam su­tik­tam, yra pa­slau­gūs bei ge­ra­no­riš­ki. Taip pat da­nai, gal­būt ki­taip nei lie­tu­viai, la­bai ger­bia tai­syk­les ir jų lai­ko­si, o tai, ma­nau, da­ro gy­ve­ni­mą sau­ges­nį ir ra­mes­nį. Di­džiau­sias skir­tu­mas ma­to­si ly­gi­nant pen­si­nio am­žiaus žmo­nes Da­ni­jo­je ir Lie­tu­vo­je. Tai, ma­no ma­ny­mu, at­spin­di ne tik ki­to­kią gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, bet ir tai, kad jie nie­ka­da ne­bu­vo už­da­ry­ti So­vie­tų Są­jun­go­je ir jau­nys­tė­je ga­lė­jo lais­vai ke­liau­ti po pa­sau­lį. Jie ne­re­tai bū­na ma­tę daug dau­giau pa­sau­lio nei jau­nes­nė kar­ta.

Grįž­tant prie ma­no pa­tir­ties, Da­ni­jos di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se ir Oden­sė­je yra daug stu­den­tų bei žmo­nių iš įvai­riau­sių pa­sau­lio ša­lių, o man tai la­bai pa­tin­ka. Tad, nors oras Da­ni­jo­je at­ro­dė niū­res­nis nei Lie­tu­vo­je, liūd­na per tuos sep­ty­ne­rius čia pra­leis­tus me­tus man tik­rai ne­bu­vo.

– Esa­te bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­rė, šiuo me­tu moks­li­nę veik­lą vyk­do­te Pie­tų Da­ni­jos uni­ver­si­te­te. Ko­kios do­mi­nan­čios ty­ri­mų sri­tys? Kaip at­ro­do Jū­sų dar­bo die­na?

– Šios va­sa­ros ga­le ap­si­gy­niau svei­ka­tos moks­lų dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją ir tai už­bai­gė kol kas il­giau­sią ir sun­kiau­sią ma­no aka­de­mi­nės kar­je­ros eta­pą. Ma­no pa­grin­di­nės do­mė­ji­mo­si ir dar­bo sri­tys yra me­di­ci­ni­nė ge­ne­ti­ka, vai­siaus ge­ne­ti­niai ty­ri­mai nėš­tu­mo me­tu ir rep­ro­duk­ci­nė bio­lo­gi­ja.

Dir­bant moks­li­nin­ku, dar­bo die­nos ga­li la­bai skir­tis vie­na nuo ki­tos, pri­klau­so­mai nuo pro­jek­to ei­gos ir ki­tų pa­rei­gų. Pa­vyz­džiui, ka­dan­gi ma­no dar­bas yra li­go­ni­nė­je, o moks­li­niai ty­ri­mai at­lie­ka­mi su žmo­nių krau­jo bei ki­tų au­di­nių mė­gi­niais, tam, kad ga­lė­tu­me pra­dė­ti pro­jek­tą, la­bai svar­bu yra gau­ti svei­ka­tos eti­kos ko­mi­te­to lei­di­mą. Tad pro­jek­tui ruo­šian­tis pa­raiš­kų tam lei­di­mui ren­gi­mas ir tei­ki­mas uži­ma la­bai daug lai­ko.

Daug lai­ko ski­ria­ma ir moks­li­nės li­te­ra­tū­ros ana­li­zei. Nuo­lat se­ka­me pub­li­kuo­ja­mus nau­jus ty­ri­mus do­mi­nan­čio­se sri­ty­se. Moks­li­niai ty­ri­mai ir re­zul­ta­tų pub­li­ka­vi­mas yra kaip sa­vo­tiš­kos var­žy­bos – kas pir­mes­nis, tas gud­res­nis. Tad čia svar­bu, kad spė­tu­me sa­vo re­zul­ta­tus pub­li­kuo­ti anks­čiau nei ki­tos su tuo dir­ban­čios moks­lo gru­pės.

Be abe­jo­nės, daug ma­no die­nų bū­na pra­leis­ta ir pa­čio­je ge­ne­ti­kos la­bo­ra­to­ri­jo­je: iš­ski­riant ge­ne­ti­nę me­džia­gą (DNR) ir ruo­šiant mė­gi­nius sek­ve­na­vi­mui. O dar dau­giau pra­lei­džia­ma prie kom­piu­te­rio ap­do­ro­jant ir ana­li­zuo­jant po sek­ve­na­vi­mo iš­gau­tus ge­ne­ti­nius duo­me­nis.

Ko­ne kiek­vie­ną die­ną tu­ri­me ir su­si­rin­ki­mus su vi­su sky­riu­mi ar at­ski­ra moks­li­ne gru­pe, kur ap­ta­ria­me dar­bus, ku­ria­me nau­jų moks­lo pro­jek­tų pla­nus ir dis­ku­tuo­ja­me apie gau­tus re­zul­ta­tus.

Aš taip pat la­bai mėgs­tu pra­leis­ti die­nas ves­da­ma pa­skai­tas me­di­ci­nos stu­den­tams apie ge­ne­ti­kos su­bti­ly­bes. O, ma­nau, sma­giau­sia da­lis yra vyk­ti į tarp­tau­ti­nes kon­fe­ren­ci­jas, kur ne tik ga­liu pri­sta­ty­ti sa­vo moks­li­nių ty­ri­mų re­zul­ta­tus, bet ir su­si­pa­žin­ti su ki­tų ša­lių spe­cia­lis­tais bei įgy­ti nau­jų ži­nių. Ma­no nuo­mo­ne, moks­li­nin­ko dar­bas tik­rai yra įvai­rus ir įdo­mus.

O kai tik tu­riu lais­vų die­nų – ke­liau­ju. Sten­giuo­si ir kiek įma­no­ma daž­niau grįž­ti į Lie­tu­vą bei ap­lan­ky­ti Tel­šius. Esu ap­ke­lia­vu­si 32 ša­lis, o gy­ve­nu­si taip pat jau ke­tu­rio­se, tarp ku­rių – ir Ni­ge­ri­ja (Af­ri­ka), kur vy­kau dirb­ti su vė­žio ty­ri­mais. Ki­tų ša­lių ir kul­tū­rų pa­ži­ni­mas la­bai pra­ple­čia aki­ra­tį ir pa­de­da ki­taip įver­tin­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Taip pat tai lei­džia su­pras­ti, kad, nors ir skir­tin­gai at­ro­do­me, vi­si esa­me la­bai pa­na­šūs ir mums svar­būs yra pa­na­šūs da­ly­kai. Tai su­pra­tus ga­li­ma ne tik priim­ti ir ge­riau su­pras­ti ki­tų kul­tū­rų žmo­nes, bet yra leng­viau ir pa­tiems pri­si­tai­ky­ti ke­liau­jant po įvai­rius pa­sau­lio kam­pe­lius.

Daugiau skaitykite „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 91 (2429)