Auš­ra Vie­su­lė: „Ma­no žir­gas iš­gel­bė­jo man gy­vy­bę“

Kar­tu su žir­gais užau­gu­si tel­šiš­kė Auš­ra Vie­su­lė ati­duo­da vi­są sa­vo šir­dį šiems gy­vū­nams. Žir­gy­ne „To­po­lis“, ku­rį įkū­rė jos ma­ma, ta­po tre­ne­re. Lais­va­lai­kį ski­ria žir­gams ir tre­ni­ruo­tėms, ku­rio­se ne tik pa­ti ruo­šia­si, bet ir ruo­šia žir­gus bei vai­kus iš­tver­mės jo­ji­mo var­žy­boms.

Ema GRUB­LIAUS­KY­TĖ

Žir­gy­no at­si­ra­di­mas

A. Vie­su­lės ma­ma bu­vo rai­te­lė. Ją vi­sa­da pa­lai­ky­da­vo tė­tis. Prieš dvi­de­šimt me­tų ji įsi­gi­jo sa­vo pir­mą­jį žir­gą. Jo gar­bei pa­va­di­no įkur­tą žir­gy­ną – „To­po­lis“. Su šiuo žir­gu užau­go Auš­ra. Jau dvi­de­šimt me­tų ji gy­ve­na su di­džiu­le mei­le žir­gams. To­po­lis bu­vo pir­ma­sis, su ku­riuo Auš­ra mo­kė­si, kaip rei­kia ves­ti žir­gą, šu­kuo­ti, ir da­ly­va­vo var­žy­bo­se.
Bū­da­ma vos dvy­li­kos me­tų Auš­ra iš­vy­ko į Kur­tu­vė­nų žir­gy­ną. Ten mo­kė­si jo­ji­mo pa­grin­dų, pra­dė­jo da­ly­vau­ti įvai­rio­se var­žy­bo­se. Me­tams bė­gant žir­gų skai­čius pa­di­dė­jo. Auš­ra ėmė jo­di­nė­ti su ma­mos žir­gy­ne esan­čiais žir­gais, vė­liau mo­kė­si žir­gi­nin­kys­tės ir tre­ne­rio dar­bo pa­grin­dų. O prieš po­rą me­tų įgi­jo tarp­tau­ti­nę iš­tver­mės jo­ji­mo tre­ne­rio kva­li­fi­ka­ci­ją.

A. Vie­su­lė dir­ba tre­ne­re, ta­čiau to dar­bu ne­va­di­na. Už­dirb­ti pi­ni­gai ke­liau­ja žir­gams ir jų prie­žiū­rai. Ko­lek­ty­ve vi­si yra drau­gai ir ko­man­da. Re­tas at­ve­jis, kai kas nors pa­va­di­na Auš­rą tre­ne­re. Į ją mo­ki­niai ir ki­ti žmo­nės krei­pia­si var­du, nes jai ne­pa­tin­ka, kai yra išaukš­ti­na­ma. Ji mo­kė­si pas gar­sų tre­ne­rį Zig­man­tą Šar­ką, ku­ris sa­kė, kad sa­vęs tre­ne­riu va­din­ti ne­ga­li­ma. „Tu ne­ga­li va­din­ti sa­vęs tre­ne­riu, nes jo­ti ir dirb­ti su žir­gais mo­kai­si vi­są gy­ve­ni­mą“, – tei­gė A. Vie­su­lė.

Di­džiau­si pa­sie­ki­mai

Auš­ra džiau­gia­si ke­liais iš di­džiau­sių pa­sie­ki­mų: To­po­lis, su­lau­kęs dvi­de­šimt vie­ne­rių me­tų, vis dar su­ge­ba da­ly­vau­ti var­žy­bo­se ir yra svei­kas žir­gas; ji su­ren­ka žir­gy­ne tris­de­šimt vai­kų ir iš­mo­ko juos vis­ko apie žir­gus; jos mo­ki­nės yra daug­kar­ti­nės Lie­tu­vos iš­tver­mės jo­ji­mo čem­pio­nės.

O di­džiau­sias A. Vie­su­lės pa­sie­ki­mas bu­vo 2016 me­tais. Ji su sa­vo ku­me­le Fron­te­ra ta­po Lie­tu­vos vi­ce­čem­pio­nė­mis ir lai­mė­jo „Best con­di­tion“ ti­tu­lą – tai yra ge­riau­siai iš­tre­ni­ruo­to žir­go vi­so­je Lie­tu­vo­je ti­tu­las.

Ras­ti bend­rą kal­bą su žir­gais

Auš­ra dir­ba ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja Tel­šių re­gio­ni­nia­me pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­re. Šią pro­fe­si­ją pa­si­rin­ko bū­tent dėl to, kad ga­lė­tų tu­rė­ti dau­giau lais­vo lai­ko žir­gams. Ji ži­no, kaip rei­kia tre­ni­ruo­ti vai­kus. Sa­ko, kad ne­ga­li­ma rei­ka­lau­ti iš jų dau­giau, nei jie ga­li. Rei­kia ste­bė­ti kiek­vie­no su­ge­bė­ji­mus ir įgū­džius, kad bū­tų ga­li­ma įver­tin­ti, kiek vai­kas su­ge­ba. Įgū­džiai ir am­žius kar­tais bū­na la­bai ne­su­de­ri­na­mi: jau­nes­ni vai­kai tu­ri dau­giau įgū­džių nei vy­res­ni. Vis­kas pri­klau­so nuo rai­te­lio su­ge­bė­ji­mų, lanks­tu­mo, fi­zi­nės for­mos, cha­rak­te­rio ir no­ro.

„Žir­gas ne­mo­ka nei ang­lų, nei lie­tu­vių, nei pran­cū­zų kal­bos, ta­čiau ant žir­go sės­ti ga­li ang­las, lie­tu­vis ar­ba pran­cū­zas. Jei­gu jie yra rai­te­liai, leng­vai su žir­gu ras bend­rą kal­bą“, – sa­kė A. Vie­su­lė.

My­li­miau­sias tre­ne­rės žir­gas

Ma­ma aš­tuo­nio­lik­to­jo gim­ta­die­nio pro­ga Auš­rai pa­do­va­no­jo ku­me­lę var­du Fron­te­ra. Pra­džio­je mer­gi­na su ja ne­ra­do ry­šio. Fron­te­ra jai spir­da­vo, tris kar­tus Auš­rai lū­žo no­sis, bu­vo iš­ni­ręs žan­di­kau­lis, pa­ty­rė inks­tų su­mu­ši­mų. Ku­me­lę bu­vo ke­ti­na­ma par­duo­ti, ta­čiau nie­kas jos ne­pir­ko. To­dėl te­ko to­liau su ja dirb­ti ir ras­ti bend­rą kal­bą. Lai­kui bė­gant Auš­ra ir Fron­te­ra su­si­drau­ga­vo. Vi­sa­da var­žy­bo­se star­tuo­da­vo kuo grei­čiau. Fron­te­ra mė­go grei­tį, no­rė­da­vo bū­ti pir­ma. Bėg­da­ma vis ko nors pa­si­bai­dy­da­vo ir pra­dė­da­vo bėg­ti dar grei­čiau. Pas­ta­ruo­ju me­tu ji yra my­li­ma, sau­go­ma ir nie­ko ne­vei­kia, tik gy­ve­na.

„Ma­no žir­gas iš­gel­bė­jo man gy­vy­bę“, – tei­gė A. Vie­su­lė. Žy­gy­je į miš­ką Auš­ra su sa­vo žir­gu ly­dė­jo ki­tus rai­te­lius. Po aud­ros bu­vo iš­vers­tas elekt­ros stul­pas, ant žvyr­ke­lio nu­kri­tęs lai­das, ku­riuo elekt­ra vis dar te­kė­jo. Šio lai­do Auš­ra ne­pas­te­bė­jo, nes bu­vo pa­si­su­ku­si į už jos jo­jan­čius rai­te­lius, kad įsi­ti­kin­tų, ar jie vis dar jo­ja kar­tu. Fron­te­ra ne­ti­kė­tai per­šo­ko lai­dą. Šo­ko la­bai aukš­tai, kad elekt­ra jų ne­pa­siek­tų. Tuo me­tu Auš­ra bu­vo vi­siš­kai ne­pa­si­ruo­šu­si šuo­liui, to­dėl kri­to gal­va že­myn ir šal­mas ski­lo į ke­tu­rias da­lis. Fron­te­ra nu­bė­go vos ke­lis met­rus ir su­sto­jo. Ki­tas žir­gas gal­būt bū­tų stai­giai su­sto­jęs, ir Auš­ra bū­tų kri­tu­si ant elekt­ros lai­do. Fron­te­ra, priė­mu­si spren­di­mą per­šok­ti lai­dą, iš­gel­bė­jo rai­te­lės gy­vy­bę.

Tai yra vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl šis žir­gas yra la­bai bran­gus Auš­rai ir jos šei­mai. Su Fron­te­ra bai­gė­si Auš­ros spor­ti­nė kar­je­ra. Pra­si­dė­jo ki­to žir­go paieš­kos, ta­čiau Fron­te­ros nie­kas ne­pa­keis.

Fron­te­ra yra iš­gy­ve­nu­si la­bai daug. Šla­pi­mo pūs­lė­je ve­te­ri­na­ras ap­ti­ko ply­tos dy­džio ak­me­nį, ku­rį rei­kė­jo iš­trauk­ti pli­ka ran­ka, nes ope­ra­ci­ja ne­la­bai ga­li­ma. Vė­liau ji bu­vo ap­si­nuo­di­ju­si, pra­dė­jo alp­ti ir bu­vo su­pa­ra­ly­žiuo­ta pu­sė kū­no. Šiuo me­tu Fron­te­ra ser­ga vė­žiu, ta­čiau li­gos ei­ga sta­bi­li. Ku­me­lė yra gy­do­ma ir pri­žiū­ri­ma. Auš­ra jau daug me­tų yra nu­si­tei­ku­si ne­kan­kin­ti sa­vo žir­go, jei­gu pa­blo­gė­tų svei­ka­ta.

Jo­di­nė­ji­mas – tai ma­lo­nu­mas

A. Vie­su­lei la­bai sun­ku bū­na at­si­svei­kin­ti su sa­vo tre­ni­ruo­tais vai­kais. Ji juos už­siau­gi­na nuo ma­žų die­nų, o vė­liau pra­si­dė­jus paaug­lys­tei jie tie­siog išei­na. Rai­te­liai tre­ne­rei tam­pa tar­si jau­nes­niais bro­liais ar se­se­ri­mis. Ji pa­ti ati­duo­da vi­są šir­dį, o išė­jus rai­te­liams ne­ži­no, kaip elg­tis su nau­jais. Ne­ži­no, ar ji ga­li bend­rau­ti taip pat, ar rei­kia ką nors keis­ti. Dau­giau­sia žir­gy­ną lan­ko mer­gai­tės. Auš­ra ne­sle­pia, kad bū­na ir pa­vy­do sce­nų tarp mer­gai­čių dėl žir­gų. Ne vi­si su­pran­ta, kad jo­ji­mu rei­kia mė­gau­tis, nes tai yra ma­lo­nu­mas.

Daž­niau­siai da­ro­mos klai­dos žir­gy­ne

Di­džiau­sia klai­da, ku­rią da­ro pra­de­dan­tie­ji rai­te­liai, yra tai, kad jie no­ri vis­ko iš kar­to. At­si­sė­dę ant žir­go no­ri jo­ti, o iš­mo­kę jo­ti no­ri tau­rės. Kai ku­rie to ne­ga­vę iš kar­to me­ta žir­gy­ną ir išei­na. Vie­ni ne­si­sten­gia su­si­drau­gau­ti su žir­gais, o ki­ti ga­li tie­siog sė­dė­ti, žiū­rė­ti į žir­gą ir vi­siš­kai at­si­pa­lai­duo­ti.
Kas­die­ni­nė ru­ti­na

Kiek­vie­ną ry­tą rei­kia pa­šer­ti žir­gus, vė­liau jie yra ve­da­mi į lau­ką gru­pe­lė­mis. Pie­tums įde­da­ma šiek tiek pa­ša­ro, ta­da rai­te­liai su jais jo­ja. Kol žir­gai bū­na lau­ke, yra va­lo­mi gar­dai. O po pie­tų žir­gai par­ve­da­mi. Ta­da ve­da­mi tie, ku­rie tu­rė­jo pa­lauk­ti. Ga­liau­siai žir­gai gau­na va­ka­rie­nę. Žir­gams kaip ir žmo­nėms rei­kia dan­tis­tų, kal­vių, skie­pų, krau­jo ty­ri­mų, duo­ti vais­tų nuo kir­mi­nų, šu­kuo­ti ir kt.

Žir­gų veis­lės

Žir­gų veis­lių yra la­bai daug. „To­po­lio“ žir­gy­ne esan­čios veis­lės: že­mai­tu­kai – už­si­spy­rę, ma­ži, bet ge­riau­si vai­kų drau­gai, grei­ti, stip­rūs ir iš­tver­min­gi; stam­bin­ti že­mai­tu­kai – to­kie pa­tys, tik kiek stam­bes­ni; tra­kė­nai – ne­di­de­li, la­bai šok­lūs, drau­giš­ki; ris­tū­nai – la­bai grei­ti, šuo­liuo­ja, ta­čiau re­tai; ka­ra­liš­kie­ji ara­bų veis­lės žir­gai – tin­ka­mi iš­tver­mės jo­ji­mui, la­bai iš­tver­min­gi, la­bai stip­riai pri­si­ri­ša prie vie­no žmo­gaus, bė­ga pa­kė­lę uo­de­gą.

Sau­gu­mo prie­mo­nės jo­di­nė­jant

Kad iš­lai­ky­tum tam tik­rą pu­siaus­vy­rą ant žir­go, yra rei­ka­lin­gi pra­ti­mai. Taip pat rei­kia tu­rė­ti ir sau­gu­mo prie­mo­nes: šal­mą, ap­sau­gi­nę lie­me­nę, pirš­ti­nes, ba­tus, ap­sau­gi­nes bal­na­kil­pes, kad kren­tant neįst­rig­tų ko­ja ir žir­gas ne­vilk­tų žmo­gaus. Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai net pro­fe­sio­na­lūs rai­te­liai ne­su­val­do žir­go ir žūs­ta. To­dėl A. Vie­su­lė vai­kus mo­ko įvai­riau­sių sau­gu­mo prie­mo­nių, taip pat ir žir­gus mo­ko bū­ti ra­mius, jei­gu jie yra ne­pak­lus­nūs.

Šiuo me­tu tre­ne­rė ruo­šia vai­kus ir žir­gus to­les­nėms iš­tver­mės jo­ji­mo var­žy­boms.