Niekas nedrįs ginčytis, jog ruduo – ypatingų galių turintis metų laikas. Jis geba pilką, niūrią kasdienybę nuspalvinti širdžiai maloniomis ir akį veriančiomis spalvomis. Ruduo padovanoja ne vien auksaspalvius nuo medžių nukritusių lapų kilimus, bet ir auksu žaižaruojančias brandžias sukaktis. Sakoma, kad visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi vienodai įmina pėdas. Šiai minčiai paprieštarautų 50 metų bendru gyvenimo keliu žengiantys, viena kryptimi žvelgiantys ir drauge šeimos židinį kūrenantys ilgamečiai Nevarėnų miestelio gyventojai, verslininkai Eugenija ir Algimantas Jurkai. Ši pora lapkričio 10 d. minės Auksinių vestuvių sukaktį ir Dievo akivaizdoje atnaujins prieš 50 metų duotus santuokos įžadus.
Dviejų žmonių gyvenimo keliai susipynė 1959 m. – mažeikiškei Eugenijai ir Nevarėnų sen. Dadotkų kaimo gyventojui Algimantui pradėjus mokytis Plinkšių žemės ūkio technikume. Prabėgus vos metams, jaunuoliai nusprendė mokslo aukštumų siekti Kretingoje veikusiame technikume ir įgyti sodininko, daržininko bei agronomo specialybę. Susižavėjimas vienas kitu ir įsiplieskusi jų meilė netruko įgauti pagreitį: 1962 m. lapkričio 3 d. – civilinė metrikacija, dar po metų – bažnytinė santuoka. Keisčiausia tai, kad E. ir A. Jurkų vestuves organizavo Algimanto kurso draugai. „Tai buvo tikros studentiškos vestuvės: be tėvų, giminaičių, tačiau su būriu draugų, tądien padovanojusių linksmą ir visam gyvenimui įsimintiną šventę“, – prisiminimais dalijosi A. Jurkus. Poros pasiteiravus apie aukso žiedus, Eugenija pasakojo: „Mano ranką tąkart puošė uošvės dovanotas, per 100 m. skaičiavęs žiedas – šeimos relikvija. O vyrui teko tenkintis patėvio paskolintu žiedu. Mes buvome jauni, santaupos – nulinės, tai ir žiedelių nebuvo iš kur nusipirkti.“ Algimantas, užbėgdamas įvykiams už akių, teigė, jog pačių įsigytais žiedais pasidabino po dvejų metų.
Baigę Kretingos technikumą, E. ir A. Jurkai kibo ir į darbus, ir į tolimesnius mokslus Kauno žemės ūkio akademijoje. Čia Eugenija įgijo mokslinės agronomijos ir ekonomikos, o sutuoktinis – mokslinės agronomijos specialybes. Poros darboviečių sąrašas ganėtinai ilgas: Kyrovo, Nevarėnų kolūkiai, Pikelių (Mažeikių r.), Vainuto (Šilutės r.) bei Anulėnų tarybiniai ūkiai. Algimantas ėjo vyr. agronomo, vyr. zootechniko, tarybinių ūkių direktoriaus ar direktoriaus pavaduotojo pareigas, o Eugenija darbavosi zootechnike selekcininke, ekonomiste, agronome ir net keletą metų, vyrui išėjus tarnauti į kariuomenę, užėmė jo eitas Kretingos technikumo Žemės ūkio skyriaus valdytojo pareigas. Reikėtų pabrėžti, jog, nepaisant poros pareigų įvairenybės, visada buvo dirbama tose pačiose darbovietėse, nors ir skirtingose sferose.
Jurkų gyvenimo kelias Algimanto tėviškės link pasuko 1973 m. Savomis rankomis, talkinant kolegoms ir bendradarbiams, pradėtas statyti namas. Jame apsigyventa 1986 m. (būta laikinų persikraustymų į Sedą bei Šilutės r.). Nuo 1987 m. iki 1990 m. A. Jurkus užėmė Nevarėnų apylinkės pirmininko postą. O dar po poros metų mažais yriais Eugenija ir Algimantas įplaukė į prekybos maisto gaminiais, gėrimais bei įvairiomis buities prekėmis vandenis. Kurį laiką miestelyje veikė verslininkų atidaryti barai-kavinės. Be to, pora ilgus metus ūkininkavo. Metams bėgant ne atgal, o į priekį, E. ir A. Jurkai nebepajėgė aprėpti visų plėtotų veiklų. Užaugus, asmeninius gyvenimus sukūrus ir tėvų namus palikus trims sūnums – Algimantui, Arūnui bei Gintarui – sukaktuvininkai atsisakė ūkininkavimo rūpesčių. „Juk visur nesuspėsi. Vaikai užaugo, tai nebeliko darbo ūkyje jėgos“, – pasakojo Eugenija. Tačiau plėtoto verslo maisto prekėmis ir gėrimais nevarėniškiai neatsisakė iki šių dienų (miestelyje ilgus metus veikia jų maisto prekių parduotuvė), tad plačiuose prekybos vandenyse pora plaukioja jau 20 metų.
Auksinių vestuvių sukaktį minintys Nevarėnų gyventojai didžiuojasi trimis atžalomis bei penkiais anūkais. Du iš trijų sūnų plėtoja statybų verslą. Skirtumas tik tas, jog vienas jų – Gintaras – individualią statybų veiklą vykdo Telšiuose, o antrasis – Arūnas – Amerikoje. Trečiasis sūnus Algimantas dirba Krašto apsaugos sistemoje uostamiestyje.
E. ir A. Jurkai – aktyvūs miestelio kultūrinio gyvenimo nariai. Abu priklauso Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Telšių r. Nevarėnų filialui, Eugenija balso galimybes demonstruoja Nevarėnų kultūros centro moterų vokaliniame ansamblyje (vad. M. Miliauskas), o nuo 1997 m. pirmininkauja miestelio moteris įtraukusiai, švietėjišką visuomeninę veiklą vykdančiai, senąsias kaimo tradicijas, amatus, kulinarinį paveldą plėtojančiai, labdaringa veikla užsiimančiai, socialiai remtinoms šeimoms padedančiai ir verslumą skatinančiai moterų draugijai „Rėna“. Prieš keletą metų Eugenija tapo Telšių trečiojo amžiaus universiteto padalinio Nevarėnų skyriaus Informatikos fakulteto vadove. Poros nuveiktų darbų sąrašas – begalinis, o kiek dar naujovių laukia ateityje…
Nevarėniškiai Auksinių vestuvių sukaktį minės lapkričio 10 d., kadangi tikroji civilinės santuokos data – lapkričio 3-ioji – sutapo su Vėlinių savaitgaliu. Nevarėnų verslininkų šventė prasidės miestelio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje. Šv. Mišias aukos ir poros santuokos įžadus atnaujins parapijos klebonas Aloyzas Žygaitis. 50-ąjį auksinį bendro gyvenimo rudenį jubiliatai ketina sutikti su vaikais, anūkais, giminaičiais, draugais, kaimynais bei itin laukiamais poros vestuves 1962 m. iškėlusiais Algimanto kurso draugais.
Yra sakoma, jog visos santuokos sėkmingos, tačiau sunkumų atsiranda tik tuomet, kai prasideda bendras gyvenimas. Su iškilusiomis vedybinio gyvenimo problemomis puikiai susidorojo E. ir A. Jurkai. Jų ilgą buvimą kartu lėmė prisitaikymas vienas prie kito, gebėjimas patylėti, matyti savo klaidas, atsiprašyti ir kasryt atsikėlus sutuoktinio dieną praskaidrinti meilę ir pagarbą simbolizuojančia šypsena.