Straipsnio autorę pasivaikščiojimas su šunimi Palangoje paskatino pasidomėti, ar mūsų Telšiuose yra kavinių ar kitokių maitinimo įstaigų, draugiškų svečiams su augintiniais. Pradėkime istoriją nuo pradžių.
Žygis
Antroji Velykų diena buvo saulėta, šilta ir maloni. Kartu su savo nuolatine bendražyge Evelina pasiėmėme šaunuolę Milę iš „Telšių šuniukų namų“ (ji labai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus) ir nuvažiavome į Palangą. Ten vietos kultūros centras organizavo žygį, pavadintą „Gintaro kelias“. Žygis sulaukė dėmesio – dalyvavo daugiau kaip septyni šimtai Palangos mylėtojų iš Žemaitijos, Lietuvos, o gal ir iš kitų šalių. Drožėme nuo Palangos tilto į Šventąją pėsčiųjų ir dviračių takais. Tiesa, atėjus į Šventąją laukė šiokia tokia staigmena – nors organizatoriai buvo žadėję, kad turės transporto, kuris žygio dalyvius parveš į starto vietą – matyt, Melagių dienos proga sumelavo. Beje, o kur rasti tiek transporto, kad sutilptų septyni šimtai, o dar ir augintiniai… Vietos autobusiukas iš karto prisigrūdo sausakimšas, kito būtų tekę laukti geras porą valandų…
Kavinė
Mūsų trijulė nutarė nebelaukti, tad atgal patraukėme irgi pėsčiomis. Tais pačiais takais eiti buvo neįdomu, tad žingsniavome pajūriu, nes Milė labai mėgsta jūrą, dūksta kaip mažas vaikas, ir jau prieš išeidamos iš Šventosios aptikome kavinukę, kuri vadinosi „Prieš vėją“. Buvo pietų metas, o kartu ir šioks toks atradimas. Kavinukė, pasirodo, yra draugiška šunims ir mielai aptarnauja klientus kartu su jų augintiniais. Tad dėl Milės jokių problemų nebuvo. Kavinėje stovėjo du dubenys su vandeniu, didesnis ir mažesnis, skirti keturkojams lankytojams, be to, mums dar atnešė meniu, kur buvo siūlomi valgiai šunims. Milė skaniai sukirto du pyragaičius su šonine, buvo ir šunims skirto nealkoholinio alaus vištienos ar jautienos skonio, tačiau šį kartą juo vaišinti Milės nesiryžome. Pakalbinta šeimininkė sakė, kad kavinės darbuotojai nei pyragaičių, nei keksiukų, nei kitų produktų, skirtų šunims, negamina – juos užsisako.
O kaip Žemaitijos sostinėje?
Žingsniuodama toliau (teko nupėdinti kartu su žygiu apie dvidešimt septynis kilometrus) susimąsčiau – o kaip mūsų mieste? Ar yra kavinių ar kitokių maitinimo įstaigų, draugiškų svečiams su augintiniais? Telšiai pernai tapo sėkmingiausia turizmo traukos vietove Lietuvoje. Taigi čia atvyksta ganėtinai daug turistų ir nemažai jų vedasi savo augintinius. Telšiškiai irgi jų nestokoja – pragyvenimo lygis pakilo ir daugelis pajėgia ne tik patys išsimaitinti, bet ir šunį ar katę tinkamai prižiūrėti. Deja, yra kavinių, tokių kaip „Džiugo sūrio namai“ ar „Senamiestis“, prie kurių nupaišyti ženklai, kad su augintiniais užeiti draudžiama. Pasiteiravau, pavyko sužinoti, kad lankytojus su augintiniais įsileidžia restoranas „Harmony lounge“, kavinė „Pitlius“ ir „Prezo“ kepyklėlė. Kavinės, turinčios lauko terasas, dažniausiai neprieštarauja, kad klientas ten sėdėtų su augintiniu. O kaip žiemą? Aš gidė, vedu ekskursiją ir keletas turistų vedasi augintinius? Pavaikščiojusios nusprendžiame užeiti į kavinę, kad ir į „Džiugo sūrio namus“. O ten ryškus ženklas – katės ir šuns atvaizdai perbraukti riebiu, juodu brūkšniu…. Tokios kavinės, kuri pasiūlytų augintiniams gėrimų ir užkandžių, Žemaitijos sostinėje kol kas nėra… Tiesa, restoranas „Harmony lounge“ labai susidomėjo meniu šunims ir galvoja apie panašią iniciatyvą, nes jo savininkai myli šunis ir patys jų turi…
Viskas priklauso nuo geranoriškumo
Pasiteiravusi Valstybinės veterinarijos ir maisto tarnybos atstovų, gavau atsakymą, kad įsileisti klientus su augintiniais ar be jų – pačių savininkų reikalas. Na, jeigu susimanytų patys gaminti šunims maistą, reikėtų gauti atitinkamus leidimus.
Beje, visaip būna – pavyzdžiui, į svečių namus „Sinchronas“ atvykus apsistoti ir papietauti LR Prezidentui Gitanui Nausėdai su šunimi, atsirado vietos ir jo augintiniui.
Ir dažniausiai atsakymas yra‚ o kaip kiti lankytojai, ką jie pasakys? Ir vėl tas gajus požiūris mūsų Lietuvoje, kad šuo turi būti prie būdos ar voljere… Ir niekaip dar nesuprantame, kad žmonės, kurie keliauja, domisi savo kraštu, yra mokūs klientai, turi išauklėtus, tvarkingus, išmaudytus ir nukirptus augintinius, ir jie yra jų šeimos nariai.
Manau, kad Žemaitijos sostinė tikrai galėtų parodyti pavyzdį keisdama požiūrį į augintinius ir tapdama draugiška aplinka keturkojams, tuo labiau kad tai yra puiki niša verslui ir turizmui. Kaip gidė dažnai girdžiu, „kaip pas jus gražu, kaip užsienyje“, tad užsienyje tikrai rasime pilna kavinių, restoranų, kuriuose bus dubenėliai su vandeniu augintiniui, atneš „šunišką“ meniu, ir yra pilna viešbučių, kuriuose galima apsistoti su savo keturkoju. Ir tikrai būtų džiugu, kad atsirastų kitokie ženklai – ne perbraukti riebiu brūkšniu, o draugiškas ženklas augintiniui.
Elė KAKANAUSKIENĖ
Dar to betrūko, kad šunys kavinėse slankiotų. Pirmiausia, tai nehigieniška, antra, aš bijau šunų – kąsnio nepraryčiau žiūrėdamas į smirdinčius keturkojus. Į kavinę su šunimis kojos nekelčiau. Jei taip mylite savo keturkojus, guldykit juos po kaldra ir džiaukitės savo šunėkais.