Istorikas dr. Elmantas Meilus yra pastebėjęs, kad po Šiaurės karo Žemaitija buvo stipriai nuniokota, todėl susirūpinta jos ekonomikos atgaivinimu. Norint prikelti miestelius, jiems buvo teikiamos įvairios privilegijos, nes jie yra svarbūs prekybos ir amatų centrai.
XVII a. antroje pusėje–XVIII a. Žemaitijos kunigaikštystėje buvo suteikta 17 turgaus privilegijų jau anksčiau žinomiems miesteliams, o dar 14 tokių vietovių, gavusių šias teises, minimos pirmą kartą. Tarp jų yra ir Ukrinai. 1746 m. lapkričio 3 d. gavo teisę rengti sekmadieninius turgus, kurie kartais padeda miesteliams išaugti iki privilegijuotų miestų – t. y. turinčių Magdeburgo ar kitas analogiškas teises.
Ukrinų turgaus aikštė
Pagrindinis privilegijuoto miestelio požymis yra turgaus aikštė. Jos dydis rodo, kokio masto galėjo vykti prekybmečiai.
Šiuo istoriniu laikotarpiu buvo plėtojamas radialinis miestelių planas – visi pagrindiniai keliai vesdavo į turgaus aikštę. Šalia jos dažniausiai glausdavosi bažnyčios, kurdavosi parduotuvėlės, turtingesni amatininkai.
Pagal šiuos požymius yra nesunku atsekti ir Ukrinų turgaus aikštės vietą.
Dar ir šiandien prieš Šv. Antano Paduviečio bažnyčią atsiveria didžiulė, vertinant Ukrinų masteliais, erdvė. Pati bažnyčia jau glaudėsi prie turgaus aikštės. Pirma šventovė buvo pastatyta 1776 m. Repšių ir Žemalės dvarų savininkui Laurynui Pilsudskiui (giminė su žymiuoju Lenkijos Respublikos maršalu Juzefu) suteikus fundaciją.
Kazys Misius rašo, kad 1803 m. Ukrinų ir Bukančių bajorai pastatė naują bažnyčią, kuri per 1852 m. gaisrą sudegė. Dabartinė yra pastatyta 1857 m.
Koplytstulpio mįslė
Esu kėlęs versiją („Santarvė“, 2023-08-04, Nr. 59), kad, apsaugant miestelį nuo gaisrų, 1861 m. aikštėje buvo pastatytas įžymusis vietinio meistro Stepono Gailevičiaus koplytstulpis. Pats skulptorius gyveno Ukrinuose, netoli turgaus aikštės.
Tam, kad paminklas yra skirtas ne baudžiavos panaikinimui pažymėti, o susijęs su gaisru, pritarė visi mokslininkai, kuriuos supažindinau su minėtu straipsniu. Suprantama, kad tik vietinis meistras ir jaudinantis įvykis galėjo jį įkvėpti tokiam unikaliam kūriniui.
Kai kuriems tyrėjams atrodo, kad paminklas su baudžiavos panaikinimu, išnaudojimu ir priespauda buvo susietas dirbtinai – sovietmečiu.
Verta priminti ir tai, kad šie metai yra jubiliejiniai skulptoriui S. Gailevičiui, nes jis gimė 1815 m. gruodžio 27 d., o mirė 1885 m. gegužės 25 d. Jo biografiją yra ištyręs profesorius dr. Alfredas Širmulis, todėl nesikartosiu, o dėmesį atkreipsiu tik į paminklo aplinką.
Anuomet buvo būdinga turgaus aikštėse, ypač po sukrečiančių nelaimių, statyti tokius paminklus. Pavyzdžiui, Vakarų Europos miestuose galima pamatyti daug stelų, skirtų apsisaugoti nuo maro ir pagerbti tuos, kurie buvo pakirsti epidemijos.
Nereikia ir taip toli dairytis. Tryškiuose, kurie nuo 1791 m. buvo net Magdeburgo teises turintis miestas, buvusioje turgaus aikštėje, stovi mūrinis, tinkuotas ir baltai nudažytas koplytstulpis su Šv. Florijono skulptūra. Dėsninga, nes miestą ne vieną kartą yra aplankę gaisrai, todėl ši skulptūra, kaip ir Ukrinuose, neatsitiktinė. Panašūs koplytstulpiai puošė ir buvusias Pikelių bei Tirkšlių turgaus aikštes.
Stirbio liepos
Mums į sąmonę yra įaugęs vaizdas, kad Ukrinų koplytstulpį gaubia keturių iškilių liepų keteros. Tiesa, iki restauracijos ir Tirkšlių koplytstulpis buvo apsuptas liepų ratu. Dėl drėgmės, besikaupiančios po medžių laja, nuo paminklo nuolat byrėdavo tinkas, todėl liepų ir buvo atsisakyta.
Ukrinų koplytstulpis yra granitinis, vanduo jam ne toks pavojingas, o medžių draugija suteikia savitos harmonijos.
Liepas dar tarpukario metais pasodino mokytojas Zenonas Stirbys. Tai žinojau jau labai seniai, nes galvoju, kad apie šį faktą jis pats man papasakojo.
Kai dirbau Kultūros paveldo inspekcijoje (1991–1997 m.), kartą pakėlęs telefono ragelį išgirdau gana silpną vyriškio balsą. Skambinęs žmogus klausė, ar aš žinau S. Gailevičiaus koplytstulpį, stovintį Ukrinuose prieš bažnyčią. Pasakiau, kad jį net pagal užimamas pareigas privalau žinoti, nes tai – valstybės saugomas paminklas.
Tada pašnekovas dar paklausė, ką žinau apie liepas, po kurių kepure slepiasi koplytstulpis. Atsakiau, kad jos turėtų būti pasodintos gerokai vėliau, nei pastatytas paminklas. Jis paaiškino: kai mokytojavo Ukrinuose, tada liepas ir pasodino. Pasakė, kad esąs Zenonas Stirbys.
Gerokai vėliau tarpukario metų spaudoje radau žinutę, kur buvo nurodyta tiksli liepų pasodinimo data. Bet mane labiau domino pati mokytojo asmenybė, todėl jos neužsirašiau.
Padirbėjęs archyve išsiaiškinau, kad Ukrinuose Z. Stirbys dirbo nuo 1930 m. iki 1940 m. Gaila, kad gilesnes dokumentų paieškas riboja Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymas. Todėl pasidalysiu tais duomenimis, kuriuos pavyko surasti.
Didelė šeima
Z. Stirbys gimė 1903 m. birželio 23 d. Būgių kaime, Viekšnių valsčiuje, Mažeikių apskrityje. Tėvas Jonas ir mama Vincė buvo gimę 1876 m. Jie savo žemės neturėjo, todėl ją nuomodavo. 1925 m. Stirbiai Viekšniuose nusipirko 0,5 hektaro žemės sklypą su senu namu ir pirtimi. Namas buvo 10 metrų ilgio ir 4 metrų pločio.
Stirbių šeima buvo gana didelė. Be Zenono, Stirbių pora dar turėjo sūnus Joną, Feliksą ir Kazį bei dukteris Vincę, Zosę, Jadzę ir Bronę.
Stirbių vaikai stengėsi arba įsigyti specialybę, arba siekti mokslo. Feliksas įsikūrė Švėkšnoje, kur amatininkavo. Kazys mokytojavo Didkiemio bažnytkaimyje. Sesuo Vincė, kuri buvo ištekėjusi už Gurausko, dirbo Ukrinų pašto agentūros vedėja.
Zosė buvo siuvėja, įsikūrė tėvų name, mat jie, nebeturėdami sveikatos, išsikėlė gyventi pas sūnų Zenoną. Duktė tėvams mokėdavo po 250 litų metinės nuomos. Iš jų tėvai patys dar susimokėdavo mokesčius. Jadzė mokytojavo kažkur prie Švėkšnos, tikriausiai, buvo pradinių klasių mokytoja. Jos pėdomis ėjo ir Bronė, kuri 1940 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. Tik Jonas vertėsi žemės ūkiu, nes Ramučiuose, Akmenės valsčiuje, turėjo 10 hektarų ūkį.
Po mokytojų kursų – pedagogo karjera
Vincė Stirbienė buvo raštinga, nes Zenonas mini, kad mama išmokiusi jį skaityti. 1913 m. Z. Stirbys dar lankė carinės Rusijos įsteigtą Viekšnių pradinę mokyklą, 1922–1923 mokslo metais mokėsi Mažeikių vidurinės mokyklos antroje klasėje. Vėliau įstojo į dvejų metų trukmės Žagarės mokytojų kursus, juos baigė 1927-aisiais.
Po kursų laukdamas paskyrimo Z. Stirbys laikinai buvo įsidarbinęs prie Viekšnių malūno remonto. 1928 m. sausio 1 d. jis buvo paskirtas jaunesniuoju mokytoju į Jakiškių pradinę mokyklą (Joniškio r.). Po metų perkeltas į Jauniūnus, netoli Meškuičių. Nuo 1929 m. vasario mėnesio pradėjo mokytojauti Blaudžiūnuose. Juose išdirbo tik iki rugsėjo 1 d. Naujus mokslo metus Z. Stirbys pasitiko Žarėnų-Latvelių pradinėje mokykloje – kaip jos vedėjas.
Nuo 1930 m. rugpjūčio 15 d. Z. Stirbys iš Šiaulių apskrities persikelia į Mažeikių, kur paskiriamas Ukrinų pradinės mokyklos vedėju. Ukrinuose jis dirbo beveik 10 metų, o nuo 1940 m. gegužės 1 d. buvo perkeltas vedėju į Leckavos pradinę mokyklą.
Raštas naujai valdžiai
Archyvuose yra išlikęs dokumentas, kurį mokyklos vedėjas rašė sovietiniais laikais. Jame Z. Stirbys akcentuoja, kad šios apylinkės mokinių tėvai daugiausia yra darbininkai bei samdomi valstiečiai, su kuriais jam jau pasisekę „užmegzti artimus ir nuoširdžius santykius, šelpiant neturtingus mokinius sulyg išgalės ir ištekliaus“. Taip pat primena, kad ir Ukrinuose santykiai su neturtingų vaikų tėvais buvę geri, bet buvusios blogos jo paties gyvenimo sąlygos. Mokytojo butas buvęs mažas. Vienas 4×2 m dydžio kambarėlis ir dar mažesnė virtuvėlė.
Kadangi šeima buvo didelė, nes pas jį gyveno ir tėvai, todėl iš savo lėšų turėdavo nuomotis atskirus kambarius. Dėl šios priežasties vis prašęs, kad jį paskirtų į kitą mokyklą, bet niekas į jo prašymus nereagavęs.
Tikriausiai tokiu raštu Z. Stirbys norėjo pridengti savo aktyvią visuomeninę veiklą.
Jis nuo 1930 m. iki 1932 m. ne tik priklausė Židikų valsčiaus Pedagogų rateliui, bet ir buvo jo valdybos narys. Ratelis buvo valdžios likviduotas. Dar Z. Stirbys priklausė Mokytojų sąjungai, buvo jos valdybos narys, o kelerius metus – ir pirmininkas.
Vienus metus priklausė skautų sąjungai. Tiksliai neprisimenąs, gal 1932 m. buvo paskirtas jaunalietuvių Ukrinų skyriaus vadu, bet pareigų neatlikęs, todėl buvęs iš sąjungos pašalintas.
Toliau dėsto: „Nepamenu gerai, kada, bet buvau keletą metų Tautininkų sąjungos narys. Šaulys buvau nuo 1933 metų, todėl buvau apdovanotas Šaulių žvaigždės medaliu.“ Dar pažymi, kad nei užsienyje, nei Sovietų sąjungoje giminių neturi. Tarp savo polinkių mini literatūrą, dramą ir geografiją. Jis taip pat bendradarbiavo spaudoje, kaip rašo pats, „siuntinėjau iš vietos mokytojų gyvenimo korespondencijas į „Tautos mokyklą“.
Ar sugrįžo iš tremties?
Persikėlimas į Leckavą gal ir padėjo išvengti 1941-ųjų tremties, bet ji Z. Stirbį pasivijo 1944 ar 1945 metais.
Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingas Z. Stirbio trėmimo datas. Leidinyje „Lietuvos gyventojų tremtys ir kalinimas Sovietų sąjungoje“ nurodyta, kad jis ištremtas iš Leckavos į Baškiriją, kur ir miręs.
Dabar jau abejoju, ar aš kalbėjau su pačiu liepų prie S. Gailevičiaus paminklo sodintoju, ar jo sūnumi, kuris taip pat galėjo būti Zenonas.
Kiek prisimenu, susidarė vaizdas, jog pasakojo pats mokytojas. Pagal gimimo datą tai visiškai realu. Jam tada galėjo būti apie 90 metų.
Suprantama, kad minėtuose leidiniuose, kurių apimtys didžiulės, yra įvairių klaidų, netikslumų, nes duomenys išsibarstę po skirtingus archyvus, kiti dokumentai sunaikinti. Juos sulasioti ir išanalizuoti nėra lengva.
Pavyzdžiui, tikrindamas iškilaus kraštotyrininko Konstantino Bružo, kuris 1931 m. buvo baigęs Sedos valdžios vidurinę mokyklą, duomenis, nustebau knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“ radęs faktą, kad 1956 m., nenustačius kaltės, jis buvo amnestuotas ir grįžo į Lietuvą, kur 1970 m. mirė. Netiesa, jis mirė 2005 m., o po amnestijos į Lietuvą negrįžo. Kaip rašo pats, pasukęs į brolių kraštą – Latviją. Dokumentai patvirtina, kad 1956 m. pabaigoje K. Bružas gyveno Jelgavoje, kur ir atsiėmė savo pažymą apie teistumo likvidavimą.
Pasiūlymas ukriniškiams
Suprantama, kad ateityje, kai prie mokytojo Z. Stirbio visų asmens duomenų bus laisva prieiga, reikėtų detaliai išanalizuoti jo biografinius faktus. Bet jau dabar nekyla abejonių, kad tai būta veiklaus žmogaus, įdomios asmenybės, o jo buvimo Ukrinuose metus primena keturios gražuolės liepos, gobiančios S. Gailevičiaus sukurtą koplytstulpį, pastatytą buvusioje miestelio turgaus aikštėje.
Prekybmečio privilegija rodo, kad bažnytkaimis šį statusą tikrai turėjo. Todėl ukriniškiai, kaip istorinės vietovės gyventojai, šiais metais pažymėdami garsiojo skulptoriaus S. Gailevičiaus jubiliejines sukaktis, atsigręždami į praeitį, gali kurti ir dabartį.
Ar neverta bendruomenei, remiantis istorinės vietovės statusu, pagalvoti apie savo heraldikos sukūrimą? Iš Mažeikių kilęs būsimas skulptorius Gediminas Ivanauskas 2010 m. yra pasiūlęs herbo idėją. Juolab kad jau trys Mažeikių rajono buvę istoriniai miesteliai – Leckava, Pikeliai, Žemalė, nepriskiriant prie jų seniūnijų centrų, tai jau yra padarę. Kuo blogesni ukriniškiai?
Povilas ŠVEREBAS
Istorikas
Loading ...
