„Mano šeimos gyvenimo nesutalpintumėt net į jaučio odą“, – šypsojosi Žarėnų miestelyje gyvenanti aštuoniasdešimt septynerių metų Onutė Elena Rubavičienė.
Senjorės prisiminimų kraitis išties labai gausus: 1888-aisiais gimęs jos tėvelis paspruko į Ameriką, kurioje Onutė Elena išvydo pasaulį drauge su broliu dvyniu. Žarėniškei brolio neteko pažinti, mat ką tik gimęs kūdikis buvo parduotas turtingai amerikiečių šeimai.
Su prastai besijaučiančia mama į Lietuvą grįžtančiai Onutei Elenai tris mėnesius teko praleisti pusbadžiu ant seklumos užplaukusiame laive.
Atsiminimai – brangiausias žmogaus turtas. Puiki O. Rubavičienės atmintis mena keliasdešimties metų senumo įvykius ir gelbsti rašantiesiems knygą apie Žarėnus.
Daugiau nei prieš šimtmetį Žarėnų seniūnijos laukuose vaikinams traukiant dainą „Nežinau, kur mano mergelė“, Juozapas Pocius arimuose išvydo gražuolę Oną Kibinskaitę: bedęs į ją pirštu, ištarė savo mergelę jau radęs. Jaunuolių pažintis baigėsi vestuvėmis.
Žmonai laukiantis pirmagimio, karininkas Juozapas nuo vokiečių karių rūstybės paspruko į Ameriką. Sutuoktinė ir sūnus jį svečioje šalyje aplankė tik po vienuolikos metų. Amerikoje ir gimė šiandieną prisiminimų knygą skaitytojams atverčianti Ona Elena.
Mama susidraugavo su tamsiaode
Ona Elena iki šiol saugo smulkiausias savo bendravardės mamos Onos prisiminimų detales. Jomis dalijasi ir su „Telšių ŽINIŲ“ skaitytojais.
Mama dukrai pasakojo, jog tuomet, neramiais laikais, pirmagimio lovelėje paslėpė Amerikon išvykusio sutuoktinio antpečius. Visgi vokiečių kariams kažkas nutekino šią paslaptį: įžengę į kambarį, jie liepė Onai pakelti vaiką iš lovos.
Kariai antpečius pamatė, todėl moteris išsigando dėl savo ir vaiko gyvybės. Laimei, vokiečius pavyko įtikinti jų neskriausti.
Metai bėgo: Ona su sūnumi Juozu be sutuoktinio Žarėnuose praleido 11 metų. 1925-aisiais, drauge pasiėmusi sūnų ir patalynę, išvyko į Ameriką. Čia pirmagimis pradėjo lankyti mokyklą, viename suole sėdėjo su tamsiaodžiu berniuku. Anglų kalbos nemokanti Ona labai susidraugavo su jo mama – abi mokėjo gestų kalbą ir puikiai susikalbėjo.
Lietuvė ir tamsiaodė ieškojo galimybių užsidirbti pinigų. Ilgai nemąstė: Amerikoje buvo pigūs lašiniai, Ona gebėjo virti skanius cepelinus, taigi moterys juos virė ir nešė parduoti į gatvę.
Prekyba sekėsi puikiai, netrukus abi draugės įsigijo siuvimo mašiną: siuvo kojines, rūbus.
Amerikoje neteko kūdikio
Didelę nuoskaudą Ona Elena jaučia dėl Amerikoje prarasto brolio dvynio.
Tolimoje šalyje pašnekovės mama Ona pradėjo lauktis dvynukų (Ona Elena – viena iš jų). Tai sužinojo savų vaikų neturintys turtingi amerikiečiai kaimynai. Atėję pas Oną ir Juozapą, jie paprašė parduoti jiems berniuką.
Ona nesutiko ir ramiai laukė gimdymo. Jam prasidėjus, sutuoktinis žmoną nuvežė ne pas jos gydytoją, o pas žydą.
Gimdydama Ona neteko sąmonės. Atsipeikėjusiai gimdyvei buvo pasakyta, kad vietoje lauktų dvynukų gimė tik mergaitė – šią istoriją pasakojanti Ona Elena.
Visgi klasta netruko išaiškėti.
Tamsiaodės Onos draugės sesuo neteko kūdikio, bet maitinti krūtimi galėjo. Po gimdymo grįžusi namo, Ona išvydo, jog ši draugės sesuo yra pas šeimą, prašiusią parduoti vaiką, ir maitina kūdikį.
Negeros nuojautos persmelkta lietuvė paprašė draugės suteikti galimybę pamatyti kūdikį.
Besilaukdama dvynukų, Ona zoologijos sode išvydo gaisrą ir griebėsi už pilvo. Gali būti, kad dėl to Ona Elena gimė su raudona dėme ant rankos.
Išvydusi minėtos amerikiečių šeimos turimą berniuką, Ona suprato, kad šis – jos sūnus: mažyliui, kaip ir jo sesei, ant rankos buvo raudona dėmė.
Ona atskleidė paslaptį draugei tamsiaodei, ši pasakė savo seseriai, pastaroji – amerikiečiams. Kūdikį pasisavinusi šeima akimirksniu paspruko iš miesto.
Netrukus grįžo į Lietuvą
Po sunkaus gimdymo Ona neteko daug kraujo, sūnaus netektis dar labiau ją gniuždė. Kad atgautų jėgas, moteris buvo išvežta į paukštyną, tačiau savijauta negerėjo.
Nuspręsta, kad moteris su sūnumi Juozu ir naujagime Ona Elena turi grįžti į Lietuvą. Amerikoje moteris prabuvo apie dvejus metus.
Mažajai Onai Elenai buvo 3 mėnesiai, kai mama, pasiėmusi patalynę, laivu išplaukė į Lietuvą. Negandos nesibaigė: laivas užplaukė ant seklumos, laukiant jį pakeisiančio laivo, jūroje teko praleisti tris mėnesius. Stigo maisto, Ona jautėsi prastai, tad naujagimę prižiūrėjo laivo kapitono žmona.
Mergaitei buvo 6 mėn., kai su mama ir broliu parplaukė į Berlyną, iš ten – traukiniu į Tilžę, galiausiai žydas parvežė į Žarėnus.
Ona Elena ir jos brolis Juozas Lietuvoje lankė mokyklą. Kai mergaitei buvo treji, į Žarėnus iš Amerikos sugrįžo tėvas. Šeima gyveno ūkiškai, tad vaikams reikėjo ir karves pamelžti, ir įvairius ūkio darbus atlikti.
Šeimos gyvenime buvo ir kitų negerovių. Berniukas užsikrėtė nuo tuberkulioze sergančios mokytojos, šlubavo ir Onos Elenos sveikata. Dėl jos mergaitė baigė tik 4 klases.
Žaliuoja ąžuolas
Onos Elenos mama visą gyvenimą nepamiršo Amerikoje prarasto sūnaus. Jo garbei moteris namo kieme pasodino ąžuolą, po kurio šakomis dažnai rymodavo.
Sutuoktinis ąžuolą norėjo nupjauti, tačiau žmona paprieštaravo. Amerikoje likusio lietuvių vaiko garbei pasodintas medis Žarėnuose žaliuoja iki šiol.
Onai Elenai mama pasodino obelį.
Pasidalijusi prisiminimais apie nelengvą savo mamos gyvenimą, Ona Elena trumpai papasakojo ir apie save. Pašnekovė dirbo parduotuvėje, dvidešimt penkerius metus praleido susižadėjusi su vyriškiu. Vestuvės neįvyko išrinktajam išvykus gyventi į Kanadą. 1977-aisiais Elena ištekėjo už kito jos širdį pavergusio mylimojo ir tapo Rubavičiene. Šiandien našle likusi Ona mėgsta darbuotis kieme, žiūrėti senų laikų nuotraukas.
Puiki Onos Elenos atmintis pagelbėjo žmonėms, rašantiems knygą apie Žarėnus: jiems moteris atskleidė tolimiausias atminties kerteles.
Loading ...
