Aktyvūs, veiklūs, paslaugūs, darbo nesibodintys žmonės greičiau randa savo vietą gyvenime, pritampa visuomenėje, sėkmingiau save realizuoja ir sulaukia pelnyto pripažinimo. Dažniausiai daugiau būna garsių žmonių, nei vertų tokiems būti. Pastarajai asmenų kategorijai būtų galima priskirti Nevarėnų miestelyje ilgus metus gyvenančią, gardžius cepelinus ir čeburekus gaminančią bei įvairiausius personažus scenoje įkūnijančią Ievą Juliją Klevienę.
Nevarėnuose liepos 6 d. vykusioje kraštiečių šventėje „Sugrįžę pasisvečiuoti į namus“ 1939 m. Gadūnavo sen. Sarakų kaime gimusi Ieva Klevienė nominuota Garbės piliete. Jos ilgametis triūsas, Nevarėnų krašto dvasinės gerovės kūrimas, kultūrinio gyvenimo puoselėjimas neliko nepastebėti.
Tarp 7 brolių ir seserų augusi Ieva mokslus krimto tuometėje Gadūnavo mokykloje. Dviejų klasių kursą įveikusiai mergaitei kartu su šeima teko persikelti į tėvelio gimtinę – Nevarėnus. Mokslai buvo tęsiami septynmetėje Nevarėnų mokykloje. Ją pabaigusiai nevarėniškei nebuvo sudarytos sąlygos siekti mokslo aukštumų. Kolūkis, didelis ūkis, namų ruošos darbai tapo pagrindiniu paauglės užsiėmimu.
Dar sėdėdama mokykliniame suole Ieva pajuto potraukį šokti bei vaidinti. Mokytojų pastūmėta mergina netruko įsijungti į kultūrinį miestelio gyvenimą. Įvairūs pasirodymai scenoje, išvykos suteikė jai dvasinę pilnatvę. Draugystė su šokiu ir aktorystės amato puoselėjimas užtruko ne vieną dešimtį metų.
Meilė menui neišblėso ir 1959 m. sukūrus šeimą (su vyru Vladislovu, dirbusiu Nevarėnuose vairuotoju, Ieva susipažino miestelio Atsimainymo atlaiduose). Sulaukus trijų atžalų: dviejų dukrų ir sūnaus (viena dukra jau iškeliavusi amžinojo poilsio), Klevų šeimai teko laikinai palikti miestelį ir persikelti gyventi į Mažeikių rajoną, o dar po poros metų – į Telšius. Moteriai prabudo iš mamos paveldėtas pomėgis gaminti maistą. Žemaitijos sostinėje prasidėjo virėjos karjera. Darbas „Masčio“ valgykloje, sugrįžus į Nevarėnus – maisto ruošimas miestelio mokyklos bendrabučio valgykloje, kiek vėliau – pačioje ugdymo įstaigoje. Savo skanėstais moksleivius ir pedagogus I. Klevienė lepino 28 metus. Dar dvejus metus nevarėniškė visus kvietė į privačią arbatinę, kur laukė šviežios bandelės ir karšti gėrimai.
Senjorės pagaminto maisto galėjo paragauti įvairių miestelio švenčių dalyviai ir Telšiuose rengtų kasmetinių turgų lankytojai. Vargu ar atsirastų nors vienas nevarėniškis, kuris nebūtų skanavęs specialių Ievos cepelinų bei čeburekų. Ilgametė virėja ne vieną laisvą savaitgalį paaukojo ruošdama vaišių stalą vestuvininkams, jubiliatams ar sukaktuvininkams. Maisto gaminimas iki šių dienų išliko nuolatiniu I. Klevienės gyvenimo palydovu.
Kuriam laikui dėl skaudžių netekčių pašonėje likusi aktorės mėgėjos karjera antrąjį alsavimą įgavo prieš 4 ar 5 metus. „Nuolat prisimindavau vaidybos ypatumus, norėjau vėl patirti tai, ką patyriau jaunystėje. Vieną dieną sulaukusi Nevarėnų kultūros centro meno vadovės Alvydos Kniurienės skambučio ir raginimo burtis prie vaidinti mėgstančių žmonių, nedelsdama sutikau“, – pasakojo nevarėniškė. Susikūrusi aktorių trupė ir prieš dvejus metus pasivadinusi mėgėjų teatru „Žibintas“ per penkerius metus pastatė 3 spektaklius: „Laimės formulė“, „Laimės kalvis“ ir „Skruzdėlė atsiskyrėlė“. O kiek miestelių aplankyta, kiek kartų scenoje pasirodyta – sunku ir suskaičiuoti.
Ieva Klevienė – itin veikli senjorė, kuri neapsiriboja vien sodo ir daržo priežiūra ar pasirodymais scenoje. Ji – aktyvi Nevarėnų seniūnijos moterų draugijos „Rėna“ ir miestelio „Bočių“ narė. Garbės piliete tituluotą visuomenininkę galima išvysti beveik visuose miestelio renginiuose, valstybinių švenčių minėjimuose ir kitur. Moteris atskleidžia ir dar vieną savo pomėgį – tai medicina. „Pamenu, jog man besimokant 7 klasėje, mokytoja paklausė, kuo norėčiau tapti užaugusi. Atsakymas buvo šokėja, aktorė arba medicinos sesuo. Iki šių dienų noriai domiuosi medicina, skaitau žurnalus sveikatos tema. Gal todėl, kad mano senelis buvo veterinaras, o tėvelis kolūkyje dirbo veterinarijos sanitaru“, – prisiminimais dalijosi miestelėnė.
Jau devynerius metus našlaujanti ir keturių anūkų bei vieno proanūkio apsilankymais itin besidžiaugianti Nevarėnų pažiba pabrėžė, kad užsidariusi namuose, tarp keturių sienų, tikriausiai numirtų. „Gyvendama aktyvų kultūrinį gyvenimą, jaučiuosi visavertė. Repeticijos, išvykos, pasirodymai scenoje – visa tai džiugina. Nors man jau per septyniasdešimt, tačiau užsidaryti nesinori. Kai nebegalėsiu, nebeeisiu“, – pasakojimą baigė Ieva.