Šių metų pavasarį sukako 90 metų, kai Bugeniuose mirė Boleslovas Kaunas-Kaunackis – žinomas Mažeikių krašto dvarininkas, gydytojas, laisvamanis ir Rusijos–Japonijos karo dalyvis. Vietiniai gyventojai jį prisiminė kaip nepaprastai gerą, stokojantiems padėjusį žmogų.
Siekdama išsaugoti šį istorinį atminties objektą, Mažeikių apylinkės seniūnija savo iniciatyva neseniai sutvarkė Bugenių kaimo laukuose išlikusią dvarininko kapavietę: aplink laidojimo rūsį-mauzoliejų iškirto menkaverčius krūmus bei medžius ir išvalė teritoriją.
Iniciatyva ir ateities planai
Bugenių kaimo bendruomenės pirmininkas ir Mažeikių apylinkės seniūnijos specialistas Dovydas Baublys, kalbėdamas su „Santarve“, pažymėjo, kad kapavietės valymo darbai buvo būtini.
„Kiekvienais metais seniūnija prižiūri bei tvarko kapus. Tačiau pastebėjome, kad ant B. Kauno-Kaunackio kapo-rūsio išaugę medžiai jau kėlė rimtą grėsmę ir niokojo istorinį statinį. Nusprendėme, kad laikas viską kruopščiai išvalyti“, – sakė D. Baublys.
Dvarininko garbei Bugeniuose yra pavadinta gatvė, kuri veda tiesiai į jo palaidojimo vietą. Pasak bendruomenės pirmininko, bugeniškiai yra vieninteliai, taip pagerbę šią iškilią asmenybę. Šiuo metu svarstoma galimybė prie kelio pastatyti specialų riboženklį ir informacinį stendą, kad pravažiuojantieji lengvai rastų B. Kauno-Kaunackio kapavietę, kuri dabar iš tolo nėra pastebima.
Nuo tremtinio iki gydytojo
B. Kaunas-Kaunackis gimė 1864 m. sausio 3 d. Kivylių kaime (Kretingos apskrityje). Kartu su dviem broliais jis studijavo mediciną Tartu universitete, kur apsigynė disertaciją ir įgijo medicinos daktaro laipsnį.
Šiai asmenybei gyvenimas negailėjo išbandymų: 1894 m. už lietuviškos spaudos platinimą jis buvo ištremtas į Sibirą, iš kur į Lietuvą sugrįžo tik po 16 metų. 1914 m. buvo pašauktas į Pirmojo pasaulinio karo frontą. Karo pabaigoje Besarabijoje suorganizavo didelę lietuvių ligoninę. 1918 m. grįžo į savo ūkį Bugenių kaime. Vietos vaikų tėvų prašymu daktaras savo dvaro patalpose atidarė Bugenių pradžios mokyklą, kuri čia veikė trejus mokslo metus. 1919 m. savanoriškai gydė ligonius Mažeikių kalėjime.
Gyveno gana pasiturinčiai
Pagal užfiksuotus istorinius duomenis, prieš 1922 m. žemės reformą B. Kaunas-Kaunackis nuosavybės teise valdė 1568 ha žemės. Po reformų jo valdos sumažėjo, o dvarininkas žemės ūkiu tiesiogiai nesivertė – samdė ūkvedį. Jis atsidėjo medicinai, savo namuose turėjo įsirengęs vaistinę, buvo itin vertinamas kaip moterų ligų gydytojas. Pasižymėjo socialiniu jautrumu: iš turtingų pacientų imdavo didesnį atlygį, iš vargingesnių – mažesnį, o pačius didžiausius vargšus gydė visiškai veltui, tik paprašydamas vėliau pagal išgales patalkininkauti ūkyje.
Istoriniuose šaltiniuose daktaras apibūdinamas kaip nedidelio ūgio, su kuprele. Po Rusijos–Japonijos kare patirtų sužeidimų jis liko kreivas, negalėjo tiesiai sėdėti ant kėdės, dažniausiai vaikščiojo arba gulėdavo ant šono. Nepaisant fizinės negalios, jis, pasikinkęs arklius, skubėdavo pas kiekvieną ligonį.
Gyventojai prisimena, kad daktaras buvęs itin teisingas šeimininkas – darbininkams mokėjo geras algas (vyrams – po 25 litus, moterims – po 20 litų) ir kasdien gausiai maitino mėsa bei duona.
Legendomis apipinta asmenybė
B. Kaunas-Kaunackis mirė 1936 m. gegužės 5 d. Buvo laisvamanis, todėl nenorėjo būti palaidotas bendrose kapinėse. Prieš mirtį su ūkvedžiu apėjęs savo valdas jis išsirinko vietą laukuose, pažymėjo ją akmeniu ir nurodė ten pastatyti jo amžinojo poilsio būstą.
D. Baublys pasakojo, kad būdamas abiturientas labai domėjosi garsiuoju bendruomenės nariu, rinko vietinių gyventojų atsiminimus ir aprašė juos savo mokslo darbe. Gyva istorinė atmintis atskleidžia neeilines daktaro gyvenimo detales. Pašnekovo prosenelė, kurios mama tarnavo daktaro dvare, pasakojo apie įspūdingas, net savaitę trukusias laidotuves.
Prieš mirtį daktaras pademonstravo neįtikėtiną kilniaširdiškumą – sudegino visus skolos lapelius bei vekselius, kad po mirties niekas negalėtų vargšų prievartauti grąžinti skolas.
Įvairūs prisiminimai ir pasakojimai
Tarp vietinių ilgai sklandė legenda, jog skolų knyga buvo įdėta daktarui į karstą po galva, todėl praėjus porai mėnesių po laidotuvių piktavaliai netgi bandė naktį lįsti į kapą jos ieškoti.
Atsisveikinimas taip pat buvęs savotiškas: laidotuvių procesijoje žmonės žygiavo su degančiais deglais (fakelais), o kiekvienas atėjęs turėjo pasirašyti specialioje knygoje. Ruošdamasis šermenims, daktaras iš anksto buvo paliepęs išpjauti visus jo valdose augintus gyvulius, kad būtų pamaitinti visi vargšai. Sakoma, kad į laidotuves suėjo visi Lietuvos ubagai, o kai kurie susirinkusieji atvyko ne tiek daktaro pagerbti, kiek skaniau pavalgyti ar užsikišus už skverno ką nors parsinešti namiškiams.
Išgyveno ir tankų puolimą
Bugenių laukuose išlikusi kapavietė yra unikali – tai 4 metrų aukščio ir 3 metrų pločio Gedimino stulpų formos laidojimo rūsys (mauzoliejus). Statinyje iškalti įrašai liudija: „Med. dr. B. Kaunas-Kaunackis 1864.I/3–1936.V/5“, o aukščiau ant akmenų puikuojasi užrašas: „1930 Vytauto D. Met.“. Kapavietės teritorija (20×30 metrų) pakraščiuose apsodinta didingais ąžuolais.
Šis mauzoliejus patyrė ir karo baisumus. Mažeikių krašto enciklopedijoje užrašyta, kad Antrojo pasaulinio karo metais rusų kareiviai, ieškodami vertybių, bandė atidaryti daktaro mauzoliejų ir tam panaudojo netgi tanką. Ar kapas tuomet buvo išniekintas – tiksliai nežinoma, tačiau vėliau vietiniai gyventojai išlaužtą vietą užmūrijo ir sutvarkė.
Janina SRIBALIUTĖ
Loading ...
