Nuo Drez­de­no iki Vil­niaus – is­to­ri­jos, kultū­ros ir me­no pa­ži­ni­mo ke­liais

Pa­žin­ti. Pa­tir­ti. Sup­ras­ti. Šie trys žod­žiai ta­po Vo­kie­čių kal­bos ir kultū­ros draugų klu­bo įgy­ven­din­tos 40 aka­de­mi­nių va­landų ne­for­ma­lio­jo suau­gu­siųjų švie­ti­mo pro­gra­mos „Lie­tu­va ir Sak­so­ni­ja: is­to­ri­jos, kultū­ros ir me­no pa­vel­das“ leit­mo­ty­vu. Spa­lio 10 dieną edu­ka­ci­ne iš­vy­ka į Vil­nių už­baig­ta ke­lis mėne­sius tru­ku­si pa­ži­ni­mo ke­lionė, su­jun­gu­si is­to­riją, kultūrą, ar­chi­tektūrą, dailę, mu­ziką ir pra­smin­gas pa­tir­tis Lie­tu­vo­je ir Vo­kie­ti­jo­je.

Bai­gia­ma­sis pro­gra­mos akor­das – nuo is­to­ri­jos pa­vel­do iki mu­zi­kos

Spa­lio 10 dieną pro­gra­mos da­ly­viai lankė­si Na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je Lie­tu­vos Did­žio­sios Ku­ni­gaikš­tystės val­dovų rūmuo­se. Čia vy­ku­si ap­žval­ginė eks­kur­si­ja ta­po pra­smin­gu anks­čiau vy­ku­sių is­to­ri­jos pa­skaitų tęsi­niu ir su­teikė ga­li­mybę pa­gi­lin­ti ži­nias apie Lie­tu­vos ir Len­ki­jos val­do­vus, jų di­nas­ti­nius ry­šius, val­do­vo ins­ti­tu­ci­jos reikšmę bei Lie­tu­vos Did­

žio­sios Ku­ni­gaikš­tystės vietą Eu­ro­pos po­li­ti­nia­me ir kultū­ri­nia­me gy­ve­ni­me.
Val­dovų rūmų lan­ky­mas ta­po pra­smin­gu pro­gra­mos api­bend­ri­ni­mu. Va­sa­ros pra­džio­je da­ly­viai su­si­pa­ži­no su Sak­so­ni­jos val­dovų is­to­ri­jos ir kultū­ros pa­vel­du, o Vil­niu­je galė­jo dar kartą at­si­gręžti į Lie­tu­vos is­to­riją ir ge­riau su­vok­ti, kaip glaud­žiai ji bu­vo su­si­ju­si su kitų Eu­ro­pos vals­ty­bių po­li­ti­niu ir kultū­ri­niu gy­ve­ni­mu. Au­ten­tiš­ka Val­dovų rūmų ap­lin­ka ir mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­jos pa­dėjo su­sie­ti pro­gra­mos me­tu įgy­tas ži­nias su ma­te­ria­liuo­ju kultū­ros pa­vel­du.

Dieną vai­ni­ka­vo kon­cer­tas Lie­tu­vos na­cio­na­linė­je fil­har­mo­ni­jo­je. Sim­fo­ninės mu­zi­kos kon­cer­te „Mi­tai ir le­gen­dos 2“ skambė­jo vo­kie­čių kom­po­zi­to­riaus Ri­char­do Straus­so ir belgų kom­po­zi­to­riaus Jo­sep­ho Jon­ge­no kūri­niai. Juos at­li­ko Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis sim­fo­ni­nis or­kest­ras, di­ri­guo­ja­mas Vic­to­rie­no Va­noos­te­no (Prancū­zi­ja), vio­lon­če­li­nin­kas Ma­xi­mi­lia­nas Hor­nun­gas (Vo­kie­ti­ja).

Kon­cer­tas do­va­no­jo ne­pa­mirš­tamų mu­zi­ki­nių įspūdžių ir ta­po gra­žiu pro­gra­mos me­ni­nių pa­tir­čių tęsi­niu, dar kartą pri­mi­nu­siu, kad Eu­ro­pos kultū­ros pa­vel­das gy­vas ne tik mu­zie­juo­se, bet ir kon­certų salė­se, kur įvai­rių epochų kūri­niai nuo­lat at­ran­da­mi iš nau­jo.

Prog­ra­ma, su­jun­gu­si teo­ri­jos ži­nias ir gyvąją pa­tirtį

Pa­va­sarį pra­si­dėju­sios pro­gra­mos tiks­las bu­vo plėto­ti da­ly­vių is­to­ri­nes ir kultū­ri­nes kom­pe­ten­ci­jas, gi­lin­ti ži­nias apie Lie­tu­vos ir Sak­so­ni­jos is­to­ri­nius ry­šius, bendrą kultū­ros ir me­no pa­veldą, ug­dy­ti gebė­jimą jį pa­žin­ti, ver­tin­ti ir su­vok­ti pla­tes­nia­me Eu­ro­pos kon­teks­te.

Vie­nas svar­biau­sių pro­gra­mos už­da­vi­nių – su­da­ry­ti da­ly­viams ga­li­my­bes ne tik įgy­ti teo­ri­jos ži­nių, bet ir jas įtvir­tin­ti tie­sio­giai pa­žįstant is­to­ri­jos ir kultū­ros ob­jek­tus, lan­kan­tis mu­zie­juo­se, me­no erdvė­se, ope­ros ir kon­certų salė­se. Todėl 40 aka­de­mi­nių va­landų pro­gra­ma bu­vo su­skirs­ty­ta į dvi vie­na kitą pa­pil­dan­čias da­lis – teo­rinę ir pa­ty­ri­minę.

Teo­rinė­je da­ly­je da­ly­viai gi­li­no­si į Sak­so­ni­jos vietą Eu­ro­pos is­to­ri­jo­je, Ve­tinų di­nas­ti­jos ir Abiejų Tautų Res­pub­li­kos ry­šius, ba­ro­ko epo­chos ar­chi­tektūrą, dailę ir mu­ziką. Is­to­ri­jos, me­no ir mu­zi­kos te­mo­mis pa­skai­tas vedė is­to­ri­kas Vac­lo­vas Vai­če­kaus­kas, Vil­niaus dailės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to do­centė dr. Lie­pa Gri­ciūtė-Šve­re­bienė, pro­fe­sio­na­lios mu­zikės Ru­gilė ir Li­na Juk­ne­vi­čiūtės. Ypač įsi­min­ti­nas bu­vo nuo­to­li­nis su­si­ti­ki­mas su bu­vu­sia Drez­de­no Sem­pe­ro­pe­ros or­kest­ro kon­cert­meis­te­re Char­lot­te Thie­le, su­pa­žin­di­nu­sia su vie­no gar­siau­sių Eu­ro­pos ope­ros teatrų tra­di­ci­jo­mis ir mu­zi­ki­niu gy­ve­ni­mu.

Šios pa­skai­tos ir su­si­ti­ki­mai pa­dėjo pa­si­reng­ti pa­ty­ri­mi­nei pro­gra­mos da­liai, su­teikė ži­nių, ku­rios vėliau bu­vo gi­li­na­mos au­ten­tiš­ko­je is­to­rinė­je ir kultū­rinė­je ap­lin­ko­je.

Drez­de­nas – kai ži­nios tam­pa as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi

Bir­že­lio pa­bai­go­je pro­gra­mos da­ly­viai iš­vy­ko į Sak­so­ni­jos sos­tinę Drez­deną, kur turė­jo ga­li­mybę tie­sio­giai pa­žin­ti tur­tingą mies­to is­to­ri­jos ir kultū­ros pa­veldą.

Eks­kur­si­jos po Drez­de­no se­na­miestį, ap­si­lan­ky­mai ba­ro­ko ar­chi­tektū­ros an­samb­ly­je Cvin­ge­ry­je (vok. Zwin­ger), Drez­de­no pi­lies Ža­lia­ja­me skliau­te (vok. Grünes Gewöl­be), Die­vo Mo­ti­nos baž­ny­čio­je (vok. Frauen­kir­che) ir Šven­čiau­sio­sios Tre­jybės ka­ted­ro­je (vok. Hof­kir­che) lei­do is­to­ri­jos ži­nias su­sie­ti su au­ten­tiš­ka ap­lin­ka, ar­chi­tektū­ros ir me­no ver­tybė­mis.
Ypa­tingą vietą pro­gra­mo­je užėmė mu­zi­kinės pa­tir­tys – ro­man­tinės mu­zi­kos kon­cer­tas Die­vo Mo­ti­nos baž­ny­čio­je ir Giu­sep­pe Ver­di ope­ra „Ai­da“ gar­sio­jo­je Drez­de­no Sem­pe­ro­pe­ro­je. Šie ren­gi­niai at­skleidė, kaip is­to­ri­nis kultū­ros pa­vel­das iš­lie­ka gy­vas šian­dien ir tam­pa šiuo­lai­ki­nio kultū­ri­nio gy­ve­ni­mo da­li­mi.

Pa­ty­ri­minė pro­gra­mos da­lis lei­do da­ly­viams ne tik pa­ma­ty­ti tai, apie ką bu­vo kalbė­ta pa­skai­to­se, bet ir pa­tir­ti is­to­ri­jos, ar­chi­tektū­ros, me­no bei mu­zi­kos sąveiką, ge­riau su­pras­ti bendrą Eu­ro­pos kultū­ros pa­veldą.

Pa­ži­ni­mo džiaugs­mas ir mo­ky­mo­si visą gy­ve­nimą vertė

Įgy­ven­din­ta pro­gra­ma pa­rodė, kad ne­for­ma­lu­sis suau­gu­siųjų švie­ti­mas ga­li būti įvai­ria­pu­sis, pa­trauk­lus ir pra­smin­gas. Teo­ri­jos ži­nių ir pa­ty­ri­mi­nio mo­ky­mo­si de­ri­ni­mas su­darė ga­li­my­bes da­ly­viams plėto­ti is­to­ri­nes, kultū­ri­nes, me­ni­nes ir tarp­kultū­ri­nes kom­pe­ten­ci­jas, ge­riau su­vok­ti Lie­tu­vos vietą bend­ro­je Eu­ro­pos is­to­ri­jo­je ir kultū­ro­je.

Ne ma­žiau reikš­min­ga bu­vo ir so­cia­linė pro­gra­mos vertė. Prog­ra­ma su­būrė įvai­rių pro­fe­sijų, skir­tin­gos gy­ve­ni­miš­kos ir pro­fe­sinės pa­tir­ties žmo­nes, su­tuok­ti­nių po­ras, sen­jo­rus, ku­riuos vie­ni­jo smal­su­mas, domė­ji­ma­sis is­to­ri­ja, kultū­ra ir me­nu bei no­ras mo­ky­tis ir at­ras­ti. Bend­ros edu­ka­cinės veik­los, kultū­rinės pa­tir­tys, dis­ku­si­jos ir ke­lionės stip­ri­no klu­bo na­rių ir klu­bo draugų bend­rystę, ska­ti­no da­ly­tis ži­nio­mis, įspūdžiais ir as­me­ninė­mis pa­tir­ti­mis. Skir­tingų kartų ir pro­fe­sijų žmo­nių bend­ra­vi­mas pra­tur­ti­no mo­ky­mo­si pro­cesą, kūrė at­virą, drau­gišką ap­linką ir dar kartą pa­tvir­ti­no, kad mo­ky­ma­sis visą gy­ve­nimą ne tik ple­čia aki­ratį, bet ir vie­ni­ja žmo­nes, stip­ri­na bend­ruo­me­niš­kumą bei ska­ti­na ak­tyvų da­ly­va­vimą kultū­ri­nia­me gy­ve­ni­me.

Prog­ra­mos pra­džio­je dau­ge­lio da­ly­vių lūkes­čius api­bend­ri­no trys žod­žiai – pa­žin­ti, pa­tir­ti, su­pras­ti. Šian­dien, už­bai­gus vi­sas nu­ma­ty­tas veik­las, ga­li­ma pa­si­džiaug­ti, kad šie lūkes­čiai iš­si­pildė. Įgy­tos ži­nios, Drez­de­ne ir Vil­niu­je pa­tir­tos kultū­rinės ir me­ninės aki­mir­kos, nau­jos pa­žin­tys ir bend­rystės džiaugs­mas ta­po ver­tin­ga pa­tir­ti­mi, ku­ri iš­liks ir pro­gra­mai pa­si­bai­gus.

Prog­ramą įgy­ven­di­no aso­cia­ci­ja Vo­kie­čių kal­bos ir kultū­ros draugų klu­bas kar­tu su par­tne­riu Tel­šių švie­ti­mo cent­ru. Teo­ri­niai už­siė­mi­mai vy­ko bend­ra­dar­biau­jant su Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dybės Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kaitės viešą­ja bib­lio­te­ka. Prog­ra­ma iš da­lies fi­nan­suo­ta Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dybės biud­že­to lėšo­mis.

Prog­ra­ma baigė­si, ta­čiau pa­ži­ni­mo ke­lionė tęsia­si. Juk Eu­ro­pos is­to­ri­jos, kultū­ros ir me­no pa­vel­das nėra vien praei­ties liu­di­ji­mas. Jis gy­vas tol, kol juo do­mimės, jį pa­žįsta­me, pa­ti­ria­me, su­pran­ta­me ir per­duo­da­me ki­tiems.

Vo­kie­čių kal­bos ir kultū­ros draugų klu­bo va­dovė Ni­jolė VAI­ČE­KAUSKĖ