
Birželio 28-oji išaušo saulėta ir giedra, tarsi Dievo malonės nušviesta diena, kada į Pašatrės dvaro sodybą (netoli Šatrijos kalno) susirinko tremtiniai, jų vaikai, anūkai. Čia vyko kasmet rengiamas, šiemet jau 14-asis, Žemaitijos politinių kalinių, tremtinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Laisvė – tai turtas“.
Šv. Mišias už politinius kalinius ir tremtinius aukojo Luokės klebonas Romas Starkutis. Nuoširdi susirinkusiųjų malda ir ramybės palinkėjimas tarsi aureole apgaubė išlikusius gyvus tremtinius ir jų palikuonis. Klebonas teigė, kad „po kančios žmogus patampa dar stipresnis ir toks žmogus turi daugiau valios gyventi“, ragino skristi laisvės sparnais patiems ir padėti kitiems.
Visi sugiedojo „Tautišką giesmę“, tremtinių himną ,,Leiskit į Tėvynę“ ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Telšių skyriaus himną (žodžiai – E. Borusevičiūtės-Šidlauskienės). Ypač įstrigo atmintyje šie žodžiai: „Tavęs, brangiausia Lietuva, šiauriam krašte ilgėjaus, kad būsi tu taiki, laisva, visad šventai tikėjau…“
Sąskrydžio vedėja Indrė Chmieliauskaitė-Makarskienė pakvietė pasisakyti Telšių Žemaitės gimnazijos istorijos mokytoją Viliją Vaičiulienę. Mokytoja apgailestavo, kad buvusių tremtinių vis mažėja, kad jie iškeliauja Amžinybėn. „Jūs esate Lietuvos sąžinė, Lietuvos turtas. Juk priešai vežė geriausius, darbščiausius, protingiausius, nes kai tokių nebelieka, kitus lengva valdyti. Istorija yra gyva, kol jūs esate, kol jūs kalbate. Jūs – Lietuvos garbė“, – kalbėjo mokytoja ir pastebėjo, kad sąskrydyje trūksta vaikų, anūkų, kad jaunimui reikia akcentuoti, jog svetimo skausmo nebūna.
Po to LPKTS Telšių skyriaus narės Regina Ūkelytė ir Aldona Dirkstytė-Cicėnienė perskaitė Eglės Gudonytės knygos „Po Sibiro dangum“ ištraukas apie vaikų suaugusiais veidais (mažųjų tremtinių) įspūdžius apie paliktąją Tėvynę.
Pasisakė sodybos šeimininkas Vytautas Kondratas, pats buvęs tremtinys. Jis pokario situaciją apibūdino taip: „Narsieji pūt po žeme, mandrieji – Sibire, o Lietuvoje – šiokie tokie likę.“ Tokia situacija, anot Vytauto, buvo palanki atėjūnams, o žmogui, gimusiam Sibire, buvo užkoduotas stiprus genetinis kodas, todėl jis ir išliko. Buvęs tremtinys susirinkusiesiems linkėjo stiprybės ir toliau puoselėti lietuvybę.
Kalbėjo Eugenija Lukauskienė, buvusi partizanų ryšininkė ir tremtinė, šaulys ir tremtinys Karolis Kazlauskas. Jie pasakojo ne tik apie sunkų lietuvių tremtinių darbą Sibire, bet ir apie tą laiką, kaip sunku buvo grįžus į Tėvynę, kai niekas jų čia nenorėjo registruoti ir priimti į darbą, nes jie į Tėvynę grįžo jau kaip ,,liaudies priešai“…
Bet… visa, kas bloga, jau pasimiršo… Sąskrydžio pabaigoje Birutė Naglisienė ir R. Ūkelytė suvaidino linksmą ištrauką iš spektaklio „Ūkininkė ir ponia“, Daivos Lingienės vadovaujamas ansamblis „Žemaitija“ pagrojo ir padainavo, tad visi smagūs skirstėsi namo, pažadėję vėl susitikti kitame, jau jubiliejiniame, Žemaitijos tremtinių XV sąskrydyje.
Už puikų sąskrydžio „Laisvė – tai turtas“ organizavimą ir apgalvotą kiekvieną smulkmeną visi buvo dėkingi LPKTS Telšių skyriaus pirmininkei R. Chmieliauskienei ir jos dainingajai dukrai I. Chmieliauskaitei-Makarskienei, sodybos savininkui V. Kondratui.
Vieni kitiems linkėjo sveikatos ir kitų susitikimų.
LPKTS Telšių skyriaus narė Verginija MASILIAUSKIENĖ
Su visa pagarba , labai užgavo žodžiai ,kad Lietuvoje tik šiokie tokie likę. Tie ,,šiokie tokie, iš kurių šeimų kas nors buvo pabėgę į vakarus arba ištremti , taipogi kentė kgb persekiojimus, nebuvo priimami į darbus, negalėjo išeiti iš kaimo ir prisiregistruoti mieste. O be darbo nėr duonelės. Aišku nepalyginsi su tikrąja tremtimi , bet reikėtų truputį pagalvoti prieš reiškiant mintis,ir neskaudinti vieniems kitų.