Iš Ma­ro­ko į Tel­šius: gy­dy­to­jas Ham­za Bou­boual sa­vo pa­šau­ki­mą ra­do Lie­tu­vo­je

Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės Sku­bio­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sky­riaus ko­man­dą pa­pil­dė nau­jas na­rys – 30-me­tis me­di­ci­nos gy­dy­to­jas Ham­za Bou­boual. Jis me­di­ci­nos stu­di­jas pra­dė­jo Ma­ro­ke, Ra­ba­to Me­di­ci­nos ir far­ma­ci­jos fa­kul­te­te, kur ket­ve­rius me­tus stu­di­ja­vo pran­cū­zų kal­ba. Vė­liau stu­di­jas tę­sė Lie­tu­vo­je, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­te, ku­rį sėk­min­gai bai­gė 2024 me­tais. Gy­dy­to­jui su­teik­tas kva­li­fi­ka­ci­nis laips­nis – svei­ka­tos moks­lų ma­gist­ras ir gy­dy­to­jo pro­fe­si­nė kva­li­fi­ka­ci­ja.

Gied­ra AKA­VIC­KIE­NĖ

Ke­lias į me­di­ci­ną – per gy­ve­ni­mo pa­tir­tį

Gy­dy­to­jas pri­si­pa­žįs­ta, kad nie­ka­da ne­sva­jo­jo apie me­di­ko pro­fe­si­ją nuo ma­žens. Ta­čiau vi­sa­da jau­tė stip­rų at­sa­ko­my­bės jaus­mą už ki­tus, ypač kai jie ken­čia ar yra pa­žei­džia­mi.

Aug­da­mas Ma­ro­ke, anks­ti su­pra­to, kad no­ri bū­ti žmo­gu­mi, ga­lin­čiu pa­dė­ti.

Lū­žiu ta­po ne­lai­min­gas at­si­ti­ki­mas – stu­di­jų me­tu pa­te­kus į rim­tą ava­ri­ją, ke­lis mė­ne­sius te­ko pra­leis­ti li­go­ni­nė­je kaip pa­cien­tui. „Ši pa­tir­tis ma­ne vi­siš­kai pa­kei­tė. Ma­čiau me­di­ci­ną iš ki­tos pu­sės – kaip pa­cien­tas, ku­ris lau­kia gy­dy­to­jo, jau­čia bai­mę, no­ri pa­pras­to žmo­giš­ko žo­džio ir nuo­šir­daus dė­me­sio“, – sa­kė jis.

Bū­tent ta­da at­si­ra­do vi­di­nis ap­si­spren­di­mas tap­ti em­pa­tiš­ku gy­dy­to­ju, ku­ris ma­to ne tik simp­to­mus, bet ir žmo­gų. „Nuo to mo­men­to nu­spren­džiau, kad no­riu bū­ti ki­toks gy­dy­to­jas – em­pa­tiš­kas, ati­dus, žmo­gų sta­tan­tis į pir­mą vie­tą.“

Mei­lė Vil­niu­je pa­kei­tė gy­ve­ni­mo kryp­tį

Į Lie­tu­vą Ham­za at­vy­ko trum­pam, kaip sve­čias. Ta­čiau su­si­ti­ki­mas su bū­si­ma žmo­na egip­tie­te Vil­niu­je vis­ką pa­kei­tė – tai bu­vo mei­lė iš pir­mo žvilgs­nio. Tuo me­tu dar stu­di­ja­vo Ra­ba­te ket­vir­ta­me kur­se. Kad ga­lė­tų bū­ti kar­tu su my­li­mą­ja, nu­spren­dė per­kel­ti sa­vo stu­di­jas į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą. Šian­dien ma­ro­kie­tis Lie­tu­vo­je skai­čiuo­ja jau pen­ke­rius gy­ve­ni­mo me­tus, o jo žmo­na – dvy­lik­tus.

Me­di­ci­nos fa­kul­te­te H. Bou­boual tę­sė moks­lus nuo ant­ro se­mest­ro, o 2024 me­tais sėk­min­gai bai­gė stu­di­jas, įgi­jo svei­ka­tos moks­lų ma­gist­ro laips­nį ir gy­dy­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ją. Per tuos me­tus Lie­tu­va ta­po ant­rai­siais na­mais: čia su­kū­rė šei­mą, su­si­ra­do drau­gų, įsi­trau­kė į vi­suo­me­nę.

Ko­dėl dir­ba Tel­šiuo­se?

Ga­vęs dar­bo pa­siū­ly­mą Tel­šiuo­se, gy­dy­to­jas il­gai ne­svars­tė. „Man la­bai pa­ti­ko šis mies­tas bei li­go­ni­nė. Ver­ti­nu ne tik pui­kią dar­bo ap­lin­ką ir pro­fe­sio­na­lią ko­man­dą, bet ir tai, kad Tel­šiai yra bend­ruo­me­nė, ku­rio­je ga­liu tie­sio­giai pri­si­dė­ti prie žmo­nių svei­ka­tos ge­ri­ni­mo“, – tvir­ti­no me­di­kas.

Ham­za tvir­tai ti­ki, kad ko­ky­biš­ka me­di­ci­na tu­ri bū­ti pa­sie­kia­ma vi­siems – ne­prik­lau­so­mai nuo to, ar žmo­gus gy­ve­na did­mies­ty­je, ar ma­ža­me mies­te­ly­je. Dėl to są­mo­nin­gai ren­ka­si dirb­ti ma­žes­niuo­se mies­tuo­se.

Lie­tu­vos ir Ma­ro­ko me­di­ci­nos skir­tu­mai

Ly­gin­da­mas Lie­tu­vos ir Ma­ro­ko svei­ka­tos sis­te­mas, gy­dy­to­jas pa­brė­žia es­mi­nius skir­tu­mus. Ma­ro­ke gy­ven­to­jų daug dau­giau, to­dėl svei­ka­tos sis­te­ma nuo­lat pa­ti­ria spau­di­mą – pa­cien­tams ski­ria­ma ma­žiau lai­ko, o gy­dy­to­jams – dau­giau stre­so. Lie­tu­vo­je si­tua­ci­ja lei­džia skir­ti dau­giau dė­me­sio kiek­vie­nam pa­cien­tui, nau­do­ti mo­der­nias tech­no­lo­gi­jas, už­tik­rin­ti kom­for­tą ir sau­gu­mą.

„Sup­ran­tu, kad kiek­vie­na ša­lis tu­ri sa­vo iš­šū­kių ir stip­ry­bių. Bet svar­biau­sia – nuo­lat to­bu­lin­ti sis­te­mą ir mo­ky­tis vie­niems iš ki­tų“, – pa­ste­bė­jo gy­dy­to­jas.

Pra­džia Lie­tu­vo­je – iš­šū­kiai ir pa­lai­ky­mas

Pra­dė­jęs dirb­ti Sku­bio­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sky­riu­je Lie­tu­vo­je, ma­ro­kie­tis su­si­dū­rė su įpras­tais iš­šū­kiais – nau­ja tvar­ka, pro­ce­dū­ros, adap­ta­ci­ja. Ta­čiau jo stu­di­jos Vil­niu­je ir gy­ve­ni­mo pa­tir­tis la­bai pa­leng­vi­no adap­ta­ci­ją.

„Ko­man­dos pa­lai­ky­mas bu­vo la­bai svar­bus – gy­dy­to­jai ir slau­gy­to­jos vi­suo­met bu­vo drau­giš­ki, su­pra­tin­gi ir pa­si­ruo­šę pa­dė­ti“, – pa­brė­žė Ham­za.

Pa­sak jo, su ko­le­go­mis ir pa­cien­tais bend­rau­ti ne­bu­vo sun­ku. Nors lie­tu­viai iš pra­džių ga­li pa­si­ro­dy­ti kiek už­da­res­ni, nuo­šir­du­mas ir pa­gar­ba grei­tai pa­nai­ki­na bet ko­kias sie­nas.

„Man neat­ro­do, kad bū­tų di­de­lių kul­tū­ri­nių skir­tu­mų ar sun­ku­mų bend­ra­dar­biau­jant su čia gy­ve­nan­čiais žmo­nė­mis“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

Kal­ba, kli­ma­tas ir bu­vi­mo jaus­mas

Iš­šū­kių Ham­zai pra­džio­je kė­lė Lie­tu­vos kli­ma­tas, ku­ris la­bai sky­rė­si nuo gim­to­jo Ma­ro­ko. Ta­čiau bu­vi­mas su žmo­na ir jos šei­mos pa­lai­ky­mas pa­dė­jo grei­tai adap­tuo­tis. Šian­dien jis gy­ve­na Vil­niu­je, ta­čiau šir­dyje jau­čia­si da­limi Tel­šių bend­ruo­me­nės.

Lie­tu­vių kal­bos mo­ky­tis, kaip pa­ts pri­pa­žįs­ta, ne­leng­va. Vis dar kas­dien mo­ko­si nau­jų žo­džių, ta­čiau kal­bų mo­ky­ma­sis jam tei­kia džiaugs­mą. „Ma­no mėgs­ta­miau­sios fra­zės: „Aš ta­ve my­liu“ ir „La­bai ačiū“, – šyp­so­jo­si gy­dy­to­jas.

Ham­za, be lie­tu­vių, dar kal­ba ara­bų, pran­cū­zų, ang­lų ir vo­kie­čių kal­bo­mis. Pa­sak jo, tai pa­de­da leng­viau bend­rau­ti su įvai­riais pa­cien­tais ir ge­riau juos su­pras­ti.
Poil­sis ir stip­ry­bė – šei­mo­je

Po sun­kios die­nos ar nak­ti­nio bu­dė­ji­mo gy­dy­to­jas ieš­ko poil­sio šei­mo­je. „Lai­kas, pra­leis­tas su žmo­na – net pa­pras­tas po­kal­bis ar bu­vi­mas kar­tu, – at­gai­vi­na la­biau nei bet koks mie­gas“, – kal­bė­jo jis. Po­ra mėgs­ta pa­si­vaikš­čio­ti, pa­bū­ti gam­to­je, tie­siog bū­ti kar­tu – tai pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti.

Sun­kiau­siais mo­men­tais ma­ro­kie­tį mo­ty­vuo­ja ne tik šei­ma, bet ir vi­di­nis sie­kis pa­dė­ti: „Kai ten­ka su­si­dur­ti su sun­ku­mais, daž­nai pa­ra­šau žmo­nai ži­nu­tę – tai su­tei­kia jė­gų. Ži­nau, kad ma­no dar­bas pa­de­da ne tik pa­cien­tams, bet ir mū­sų bend­ram gy­ve­ni­mui.“

Ry­šys su gim­ti­ne ir sva­jo­nės Lie­tu­vo­je

Nors gy­ve­na Lie­tu­vo­je, H. Bou­boual ry­šio su gim­ti­ne ne­nut­rau­kė. Nuo­lat kal­ba­si su ma­ma, tė­vu ir ki­tais ar­ti­mai­siais, kai tik ga­li – grįž­ta jų ap­lan­ky­ti. Ta­čiau sa­vo atei­tį pla­nuo­ja čia, Lie­tu­vo­je. No­ri tęs­ti spe­cia­li­za­ci­ją, gi­lin­ti ži­nias ir lik­ti dirb­ti il­gam.

„Šiuo me­tu ma­no tiks­las – kur­ti sta­bi­lų ir lai­min­gą gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je. Ži­no­ma, atei­tis ga­li at­neš­ti ne­ti­kė­tu­mų, bet šiuo me­tu tai yra ma­no aiš­ki kryp­tis ir pla­nas“, – įsi­ti­ki­nęs Ham­za.

Sku­bio­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sky­riaus gy­dy­to­jo sva­jo­nė – kad kiek­vie­nas žmo­gus, Lie­tu­vo­je ar pa­sau­ly­je, tu­rė­tų ga­li­my­bę gau­ti pro­fe­sio­na­lią, priei­na­mą ir žmo­giš­ką me­di­ci­nos pa­gal­bą. Me­di­ko tei­gi­mu, nors vie­na iš­gel­bė­ta gy­vy­bė – jau įvyk­dy­ta mi­si­ja, ku­ri jį pa­da­ro lai­min­gą.

Pa­mo­kos ir pa­lin­kė­ji­mai

Dirb­da­mas tiek Ma­ro­ke, tiek Lie­tu­vo­je, gy­dy­to­jas H. Bou­boual iš­mo­ko vie­ną svar­biau­sią pa­mo­ką – gy­ve­ni­mas yra tra­pus: „Svar­bu ver­tin­ti kiek­vie­ną lai­min­gą aki­mir­ką ir bū­ti ša­lia ar­ti­mų žmo­nių, ro­dy­ti jiems mei­lę ir pa­lai­ky­mą ne ta­da, kai jau blo­gai, o da­bar.“

Jau­niems gy­dy­to­jams ir tiems, ku­rie svars­to apie dar­bą sve­tur, jis lin­ki drą­sos ir kant­ry­bės. „Bū­ki­te at­vi­ri nau­joms pa­tir­tims. Ne­bi­jo­ki­te klaus­ti, pra­šy­ti pa­gal­bos. Ti­kė­ji­mas sa­vi­mi ir nuo­sek­lus dar­bas tik­rai at­si­per­ka“, – sa­kė Ham­za.

Straips­nio pa­bai­go­je gy­dy­to­jas nuo­šir­džiai lin­ki: „Sa­vo ko­le­goms sėk­mės, kad vi­sa­da bū­tu­me ge­res­ni ir dirb­tu­me kaip vie­na ko­man­da. Lin­kiu pa­cien­tams svei­ka­tos ir ge­ro­vės, kad jie gy­ven­tų il­gą ir lai­min­gą gy­ve­ni­mą. O vi­siems skai­ty­to­jams – at­ver­ki­te šir­dį gy­ve­ni­mui, žiū­rė­ki­te į pa­sau­lį po­zi­ty­viai ir ne­leis­ki­te liū­de­siui užim­ti jū­sų lai­ko. Ačiū kiek­vie­nam, ku­ris pa­de­da ki­tiems – net ir ma­ža šyp­se­na sun­kiu mo­men­tu ga­li daug reikš­ti.“