Mo­ky­to­jo švie­sa so­vie­ti­nė­je tam­sy­bė­je

Kiek­vie­nas sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je su­tin­ka­me Mo­ky­to­ją, ku­ris tam­pa mū­sų sie­kių kel­ro­de žvaigž­de, sek­ti­nu pa­vyz­džiu mo­kant ir auk­lė­jant vai­kus. Apie to­kį mo­ky­to­ją pa­sa­ko­ja laiš­kai, at­vi­ru­kai, fo­tog­ra­fi­jos ir mo­ki­nių at­si­mi­ni­mai, ras­ti Že­mai­čių mu­zie­ju­je „Al­ka“ sau­go­ma­me Juo­zo Mic­ke­vi­čiaus ar­chy­ve. To­kį mo­ky­to­ją Juo­zą Tar­vy­dą pri­si­me­na­me mi­nė­da­mi jo 125-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes.

Ne­leng­vi vai­kys­tės me­tai

Juo­zas Tar­vy­das – ket­vir­tas vai­kas Juo­zo ir Onos šei­mo­je – gi­mė 1900 m. sau­sio 18 d. (sau­sio 6 d. pa­gal se­ną­jį ka­len­do­rių) Ku­lių vals­čiaus Pa­lio­niš­kių kai­me, prie Reis­kių ty­ro. Pen­ki vai­kai, že­mė blo­ga, į ty­rą įsmu­ku­sias kar­ves už ra­gų rei­kė­da­vę iš­temp­ti – vien var­gas ir skur­das. Mi­rus ma­mai, tė­vas ve­dė Ju­li­ją Ju­cy­tę iš Put­rių kai­mo, Gargž­dų gra­fo Rönne miš­kų gi­ri­nin­ko pa­dė­jė­jo duk­rą, su ku­ria su­si­lau­kė dar pen­kių vai­kų. Ji Juo­zu­ką iš­mo­kiu­si len­kiš­kai kal­bė­ti, tad tė­vas pa­si­ry­žo nors jį vie­ną į moks­lus iš­leis­ti. Bud­rių kai­mo pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je bai­gęs dvi kla­ses, Juo­zu­kas per­si­kė­lė į Mi­ko­liš­kių dva­ro lie­tu­viš­ką pra­di­nę, ku­rią iš­lai­kė bu­vęs ca­ri­nės Ru­si­jos ar­mi­jos ge­ne­ro­las Liu­ci­jo­nas Bro­ni­šas. Čia mo­ky­to­ju dir­bo Jo­nas Bra­žins­kas iš Bab­run­gė­nų kai­mo.

Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras nu­trau­kė Juo­zu­ko moks­lus. Te­ko ei­ti pie­me­nau­ti pas ūki­nin­kus, vė­liau – ber­nau­ti pas Bud­rių kai­mo kle­bo­ną. Tė­vo na­muo­se Pa­lio­niš­kiuo­se ap­si­gy­ve­no vo­kie­čių žan­da­rai. Iš jų vai­kas pra­mo­ko vo­kie­čių kal­bos. Tik pa­si­bai­gus ka­rui at­si­ra­do ga­li­my­bė tęs­ti moks­lus. 1919 m. va­sa­rio mė­ne­sį Juo­zas Tar­vy­das iš­vy­ko mo­ky­tis į Plun­gės pro­gim­na­zi­jos II kla­sę. Ga­bų mo­ki­nį ne­tru­kus per­kė­lė į III kla­sę, o 1920 m. ru­de­nį jis moks­lus pra­dė­jo jau IV kla­sė­je.

Du „va­lan­čiu­kai“

Bai­gęs pen­kias Plun­gės rea­li­nės gim­na­zi­jos kla­ses, J. Tar­vy­das at­vy­ko mo­ky­tis į Tel­šių gim­na­zi­ją. Čia ra­do ta­len­tin­gus mo­ky­to­jus ir kū­ry­bin­gus bend­rak­la­sius: Pra­ną Ge­nį, Apo­li­na­rą Ra­džių, Pra­ną Meš­kaus­ką, My­ko­lą Frei­ma­ną, Čes­lo­vą Liu­ti­ką, Alek­sand­rą Šim­ke­vi­čių bei ki­tus, bū­si­muo­sius jau­nos Lie­tu­vos vals­ty­bės pe­da­go­gus, moks­li­nin­kus. Gim­na­zis­tų pa­sau­lė­žiū­rai ir gy­ve­ni­mo ke­lio pa­si­rin­ki­mui di­de­lę įta­ką da­rė Vil­hel­mo Sto­ros­tos-Vy­dū­no, Ma­ri­jos Peč­kaus­kai­tės-Šat­ri­jos Ra­ga­nos pa­skai­tos, o jau­nuo­lių kū­ry­biš­ku­mą ug­dė gim­na­zi­jo­je sta­to­mi vai­di­ni­mai, ren­gia­mi li­te­ra­tū­ri­niai va­ka­rai. Bu­vęs gim­na­zis­tas Gri­gas Va­lan­čius straips­ny­je „Juo­zas Tar­vy­das-Ža­ga­ras“ taip pri­si­mi­nė sa­vo drau­gys­tę su Juo­zu, sep­ty­ne­riais me­tais vy­res­niu ir kla­se aukš­tes­niu mo­ki­niu: „Mus suar­ti­no bend­ras dar­bas li­te­ra­tū­ros ir kraš­to­ty­ros mė­gė­jų bū­re­ly­je, ku­riam jis va­do­va­vo. Jau ta­da jis jau­nes­niems bu­vo ne tik va­do­vas, bet ir au­to­ri­te­tas. Ra­ši­nė­jo spau­dai, kū­rė ei­lė­raš­čius, už­siė­mė li­te­ra­tū­ros stu­di­jo­mis pla­čiau, kaip to rei­ka­lau­ta mo­kyk­lo­je. Su­si­ra­ši­nė­jo­me ir iš­si­sky­rę. Laiš­kuo­se dis­ku­ta­vo­me rim­tus klau­si­mus. Su juo maž­vai­kiau­ti ne­ga­lė­jai.“

Jau­nuo­liai do­mė­jo­si ne tik lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra, bet ir Že­mai­ti­jos praei­ti­mi. Gal­būt ta­da abiem ir gi­mė idė­ja su­rink­ti vi­są me­džia­gą apie že­mai­čių di­džiuo­sius kul­tū­ros vei­kė­jus Si­mo­ną Dau­kan­tą, Mo­tie­jų Va­lan­čių, Jur­gį Pab­rė­žą. Gal­būt ta­da su­si­ža­vė­ję vys­ku­po M. Va­lan­čiaus as­me­ny­be abu nu­spren­dė pa­ra­šy­ti iš­sa­mią šio že­mai­čių vys­ku­po biog­ra­fi­ją. Ir tai pa­da­rė: Juo­zas Tar­vy­das 1970 m. pa­ra­šė iš­sa­mų dar­bą „Mo­tie­jus Va­lan­čius (me­džia­ga stu­di­jai)“, o Gri­gas Va­lan­čius 1978 m. iš­lei­do dvi­to­mį „Že­mai­čių di­dy­sis“.

Kū­ry­bos ke­lio pra­džia

J. Tar­vy­das sa­vo poe­zi­ją pra­dė­jo pub­li­kuo­ti dar bū­da­mas gim­na­zis­tas 1920 m. žur­na­le „Auš­ri­nė“. Vė­liau, stu­di­juo­da­mas Kau­ne ir dirb­da­mas mo­ky­to­ju gim­na­zi­jo­se, ra­šė teat­ro kri­ti­ką, kny­gų re­cen­zi­jas, straips­nius pe­da­go­gi­kos ir li­tua­nis­ti­kos klau­si­mais „Lie­tu­vių ka­ta­li­kų moks­lo su­va­žia­vi­mo dar­buo­se“, pe­rio­di­niuo­se lei­di­niuo­se „Atei­tis“, „Ži­di­nys“, „Lie­tu­vis“, „Ry­tas“, „Lie­tu­vos mo­kyk­la“ ir ki­tuo­se, pa­si­ra­šy­da­mas J. Ža­ga­ro, J. Žgrs., J. Žg., J. Trs. sla­py­var­džiais bei krip­to­ni­mais. Stu­di­ja­vo Teo­lo­gi­jos ir fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­te kar­tu su An­ta­nu Miš­ki­niu, Sa­lo­mė­ja Ba­čins­kai­te-Nė­ri­mi, An­ta­nu Venc­lo­va, Bro­niu­mi Rai­la, Ka­ziu In­čiū­ra. Ak­ty­viai įsi­trau­kė į že­mai­čių stu­den­tų vi­suo­me­ni­nę veik­lą. „Ka­ta­li­kai že­mai­čių stu­den­tai […] šio mė­ne­sio 2 d. pa­da­rė pa­si­ta­ri­mą bend­ro vei­ki­mo rei­ka­lu. Čia jų priei­ta iš­va­dos bend­rau­ti kul­tū­ri­nia­me ir vi­suo­me­ni­nia­me že­mai­čių dar­be, t. y. pa­da­ry­ta užuo­maz­ga bū­si­mai že­mai­čių ka­ta­li­kų stu­den­tų drau­go­vei. Iš­rink­ta ir šio dar­bo va­do­vai iš stu­den­tų: A. Sa­lio, J. Tar­vy­do, D. Jur­kaus“, – ra­šo­ma „Že­mai­čių prie­te­liaus“ laik­raš­ty­je.

Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je

Dar ne­bai­gęs stu­di­jų, 1927 m. ru­de­nį J. Tar­vy­das pra­dė­jo mo­ky­to­jau­ti Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je.

Mo­ky­to­jau­da­mas Plun­gė­je, J. Tar­vy­das pra­dė­jo už­ra­ši­nė­ti lie­tu­vių tau­to­sa­ką, ska­ti­no ir sa­vo mo­ki­nius tai da­ry­ti. Iki 1931 m. ru­dens su­rin­ko ir iš­siun­tė Lie­tu­vių tau­to­sa­kos ar­chy­vui Kau­ne 1940 tau­to­sa­kos teks­tų iš Plun­gės kraš­to: 493 dai­nas, 693 pa­tar­les, 432 mįs­les, 210 bur­tų, 49 pa­sa­kas, 63 pa­da­vi­mus. Plun­gė­je pra­dė­tos ra­šy­ti ir stu­di­jos apie Šat­ri­jos Ra­ga­nos gy­ve­ni­mą, pe­da­go­gi­nę veik­lą, kū­ry­bą. Jos pub­li­kuo­tos lei­di­ny­je „At­he­naeum“ 1931–1937 m.

Ro­kiš­kio gim­na­zi­jo­je

1935 m. J. Tar­vy­das at­vy­ko dirb­ti į Ro­kiš­kio Juo­zo Tu­mo-Vaiž­gan­to gim­na­zi­ją. Čia su­ti­ko jau­ną ir ener­gin­gą, ką tik lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros moks­lus Kau­no uni­ver­si­te­te bai­gu­sią Ane­lę Kras­nic­kai­tę. Ji ta­po jo žmo­na. Juo­zas va­do­va­vo vy­res­nių­jų kla­sių li­te­ra­tų bū­re­liui, o Ane­lė kar­tu su mo­ky­to­ju Apo­li­na­ru Ra­džiu­mi (Juo­zo bend­rak­la­siu Tel­šių gim­na­zi­jo­je) – jau­nes­nių­jų. Šie li­tua­nis­tai ne tik bu­vo pui­kūs pe­da­go­gai, bet ir ak­ty­vūs vi­suo­me­ni­nin­kai, ska­ti­nę gim­na­zis­tų kū­ry­bi­nę veik­lą.

1993 m. iš­leis­to­je kny­go­je „Ro­kiš­kio J. Tu­mo-Vaiž­gan­to mo­kyk­lai – 75“ bu­vę šios gim­na­zi­jos mo­ki­niai pri­si­me­na sa­vo jau­nys­tės die­nas. Ir vi­si, ku­rie mo­kė­si gim­na­zi­jo­je 1935–1940 m., tik ge­ru žo­džiu mi­ni li­tua­nis­tus Juo­zą Tar­vy­dą ir Ane­lę Kras­nic­kai­tę-Tar­vy­die­nę. Šių mo­ky­to­jų kas­met re­ži­suo­ti spek­tak­liai, ope­re­tės ne tik ug­dė jau­nuo­lių kū­ry­biš­ku­mą, bet ir tap­da­vo kul­tū­ros įvy­kiu vi­sai Ro­kiš­kio kraš­to bend­ruo­me­nei.

Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras ir 1940 m. pra­si­dė­ju­si pir­mo­ji so­vie­tų oku­pa­ci­ja kei­tė vis­ką: Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­mą, mo­kyk­li­nes tra­di­ci­jas, ban­dė per­for­muo­ti ir mąs­ty­mą. So­vie­tų val­džiai neį­ti­kę mo­ky­to­jai bu­vo at­lei­džia­mi iš dar­bo ar­ba sui­ma­mi. Pir­mo­ji Ro­kiš­kio gim­na­zi­jo­je tai pa­ty­rė A. Tar­vy­die­nė, suim­ta 1940 m. ru­de­nį. Net­ru­kus po žmo­nos suė­mi­mo J. Tar­vy­das pa­li­ko Ro­kiš­kio gim­na­zi­ją. 1941 m. žie­mos pa­bai­go­je A. Tar­vy­die­nė iš ka­lė­ji­mo pa­leis­ta tar­pi­nin­kau­jant kul­tū­ros vei­kė­jams, tarp ku­rių bu­vo ir Sa­lo­mė­ja Nė­ris.

Vo­kie­čių oku­pa­ci­ja J. Tar­vy­do šei­mą nu­bloš­kė į Ra­sei­nius. 1941–1943 m. jis va­do­va­vo Ra­sei­nių gim­na­zi­jai, 1943–1944 m. su­grį­žo į Ro­kiš­kio gim­na­zi­ją di­rek­to­riau­ti. De­ja, tik trum­pam.

Sun­kūs po­ka­rio me­tai Kre­tin­go­je

1944 m. Tar­vy­dų šei­ma su­grį­žo į Že­mai­ti­ją, ar­čiau Juo­zo tė­viš­kės, ir abu su žmo­na Ane­le pra­dė­jo dirb­ti Kre­tin­gos gim­na­zi­jo­je. Ir čia jie pa­si­reiš­kė kaip pui­kūs sa­vo da­ly­ko ži­no­vai.
J. Tar­vy­das ra­šė straips­nius pe­rio­di­nė­je spau­do­je apie lie­tu­vių kal­bos mo­ky­mo­si pa­sie­ki­mus ir spra­gas, ki­tų da­ly­kų dės­ty­mo me­to­dų nau­jo­ves ir pra­kti­kas.

Nors ir steng­ta­si neužk­liū­ti so­vie­ti­nės ideo­lo­gi­jos kont­ro­lie­riams dės­tant lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, J. Tar­vy­do iš­si­la­vi­ni­mas ir eru­di­ci­ja, mo­ki­nių mei­lė ir pa­gar­ba kai kam Kre­tin­go­je truk­dė. 1949 m. lie­pos 30 d. Kre­tin­gos ra­jo­no laik­raš­čio „Že­mai­čių tie­sa“ re­dak­ci­jos sky­re­ly­je „Plunks­nos smai­ga­liu“ B. Džiū­ga­vi­čius skau­džiai dū­rė ap­skri­ties švie­ti­mo sky­riaus dar­buo­to­jams Lau­kiui ir Tar­vy­dui, „sap­nuo­jan­tiems“ apie se­ną­ją tvar­ką ir gai­vius vė­jus iš Va­ka­rų. Bet neil­gai džiau­gė­si sa­vo rau­do­na raš­lia­va B. Džiū­ga­vi­čius, t. y. laik­raš­čio tuo­me­tis re­dak­to­rius Vy­tau­tas Mi­se­vi­čius. Ma­tyt, su­si­pra­to, kad ki­tus juo­din­da­mas sau šlo­vės neuž­si­dirb­si, bet bū­da­mas ko­la­bo­ran­tu ga­li greit tap­ti iš­da­vi­ku ku­bi­lins­ku. 1950 m. V. Mi­se­vi­čius pa­si­trau­kė iš re­dak­to­riaus pa­rei­gų ir vė­liau iš­gar­sė­jo kaip is­to­ri­nių ro­ma­nų, hu­mo­res­kų ir kny­ge­lių vai­kams au­to­rius.

Mo­ky­to­jai Tar­vy­dai, oriai, bet skau­džiai iš­gy­ve­nę vie­ti­nės val­džios mo­ra­li­nį per­se­kio­ji­mą, trem­ties neiš­ven­gė – su tri­mis ma­ža­me­tė­mis duk­re­lė­mis 1951 m. ru­de­nį bu­vo iš­vež­ti į Kras­no­jars­ko kraš­tą.

Si­bi­ro trem­ty­je

Bū­da­mi to­li nuo Lie­tu­vos, kęs­da­mi šal­tį ir ba­dą, dirb­da­mi sun­kiau­sius fi­zi­nius dar­bus, Tar­vy­dai vi­sa­da pri­si­min­da­vo tė­vy­nė­je li­ku­sius auk­lė­ti­nius, ko­le­gas, pra­ras­tas kny­gas, neį­gy­ven­din­tus kū­ry­bi­nius su­ma­ny­mus ir be­pras­miš­kai bė­gan­tį lai­ką.

Iš trem­ties į trem­tį

J. Tar­vy­das, trem­ty­je pra­ra­dęs daug bran­gaus lai­ko, sku­bė­jo grįž­ti į mo­kyk­lą, į kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą, to­liau tęs­ti sa­vo moks­li­nius ty­ri­nė­ji­mus. Dirb­da­mas Liš­kia­vo­je, daž­nai lan­kė­si Vil­niu­je, už­suk­da­vo į Lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros ins­ti­tu­tą, su­si­tik­da­vo su bu­vu­siais pa­žįs­ta­mais. Min­ty­se, o kar­tais ir gar­siai, jų klaus­da­vo, už ką jį, ei­li­nį mo­ky­to­ją, iš­trė­mė, kai to­kie pa­tys li­ko neiš­vež­ti.

Nors Tar­vy­dų šei­mai pa­vy­ko at­gau­ti lais­vę ir li­ku­sį tur­tą, bet ko­mu­nis­ti­nė val­džia to­liau var­žė jų gy­ve­ni­mą, pa­siųs­da­mi dirb­ti kuo to­liau nuo drau­gų ir gim­to­jo kraš­to.

Sug­rį­ži­mas į Že­mai­ti­ją

1960 m. pa­va­sa­rį Juo­zas Mic­ke­vi­čius ta­po Kre­tin­gos mu­zie­jaus di­rek­to­riu­mi. Jis pa­ska­ti­no sa­vo mo­ky­to­ją ir auk­lė­to­ją su­grįž­ti į Kre­tin­gą. Bet vie­tos val­džia ta­len­tin­gą pe­da­go­gą pa­sku­bė­jo 1962 m. iš­leis­ti į pen­si­ją, nors pa­ts J. Tar­vy­das dar ga­lė­jo ir no­rė­jo dirb­ti. Tu­rė­da­mas dau­giau lais­vo lai­ko, skai­tė kny­gas, ra­šė apie lie­tu­vių ir sor­bų li­te­ra­tū­rą, ver­tė iš sor­bų kal­bos ir lie­tu­vių au­to­rių kū­ri­nius į sor­bų kal­bą.

1967 m. J. Mic­ke­vi­čius pa­si­kvie­tė J. Tar­vy­dą į mu­zie­jų dirb­ti kon­ser­va­to­riu­mi.

1969 m. bu­vęs Plun­gės gim­na­zi­jos mo­ki­nys ir mo­ky­to­jas J. Tar­vy­das ak­ty­viai pri­si­dė­jo or­ga­ni­zuo­jant šios mo­kyk­los 50 me­tų ju­bi­lie­jų. Ma­tyt, ta­da jam gi­mė idė­ja ak­ty­viems plun­giš­kiams daž­niau su­si­tik­ti, pa­kal­bė­ti apie sa­vo kraš­to kul­tū­rą. Į pir­mą to­kią suei­gą 1971 m. bir­že­lio 5 d. su­si­rin­ko pen­kias­de­šimt Plun­gės kraš­to kul­tū­rai nea­be­jin­gų žmo­nių, tarp jų bu­vęs mo­ky­to­jas J. Tar­vy­das, Tel­šių kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rius Vi­tas Va­lat­ka, Kre­tin­gos kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rius J. Mic­ke­vi­čius, pro­fe­so­rius fi­zi­kas Adol­fas Ju­cys ir ki­ti.

De­ja, po me­tų, dar žie­miš­kai šal­tą 1973 me­tų ko­vo 29 die­ną, J. Tar­vy­das mi­rė pa­lik­da­mas tik sa­vo dar­bus, drau­gus ir mo­ki­nius, iš­blaš­ky­tus po Lie­tu­vą, pa­sau­lio Ry­tus ir Va­ka­rus.

Daug jų at­vy­ko į Kre­tin­gą iš­ly­dė­ti mo­ky­to­jo į pa­sku­ti­nę ke­lio­nę. Jį me­na mo­ki­nių už­ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mai, iš­sau­go­tos fo­tog­ra­fi­jos ir mo­ky­to­jo ra­šy­ti laiš­kai, tarp ku­rių ir vie­nas svei­ki­ni­mo at­vi­ru­kas šv. Ka­lė­dų pro­ga – virš eg­lės ša­kos pa­ka­bin­tas ži­bin­tas – kaip sim­bo­lis Mo­ky­to­jo skleis­tos švie­sos dy­gio­je so­vie­ti­nė­je tik­ro­vė­je.

Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ rin­ki­nio sau­go­to­ja-ku­ra­to­rė Ir­ma KON­TAU­TIE­NĖ