Sedoje, ant Varduvos upės vingio skardžio, gražiai įsikūrę Steponas ir Rima Danilevičiai.
Stepono tėvai – tremtiniai, Rimos senelis Jonas Raudonis – prieškario laikų Seimo narys, dalyvavęs priimant 1938 metų Lietuvos konstituciją, garsus Kretingos krašto agronomas, išsislapstęs nuo tremties per pirmą rusų atėjimą, 1945 metais buvo suimtas ir išsiųstas į Kareliją. Baisiausiomis darbo ir gyvenimo sąlygomis kasė Belomoro kanalą. Po metų sugrįžo, bet 1948-aisiais su žmona ir dukterimis ištremtas į Krasnojarsko kraštą.
Šiandien savo tremties prisiminimus pasakoja Steponas.
SUSITIKO SUJETICHOJE
Mano tėvus ištrėmė 1948 metais, į Lietuvą jie sugrįžo tik po dešimtmečio. Abu susipažino tremtyje: mama iš Pagramančio kaimo Tauragės rajone, tėvas – iš Orvydiškės kaimo Mažeikių rajone susitiko toli nuo čia, Irkutsko srityje, Sujetichos kaime.
Dirbo miškuose. Su „Družba- 2“ (dvitraukiu pjūklu) pjovė storus ir aukštus taigos medžius. Nupjautus juos reikėjo ir pakrauti į traukinio vagonus, plukdyti sieliais upe. Kai tėvo sveikata pašlijo, jį perkėlė į siuvyklą, laimei, šito amato buvo išmokęs Orvydiškėje. Ne pyragai buvo ir siuvykloje, bet vis ne taigoje. Mama buvo stiprios sveikatos – visą laiką dirbo miške.
Jaunystė, kad ir kokia sugrubusi nuo sunkaus
darbo, vis tiek ieško šilumos ir meilės.
Kai susipažino, jie tik trečią savo gyvenimo dešimtį buvo pradėję. Ten ir susituokė. Dideliame barake lietuviai buvo įsirengę koplyčią. Buvo ir kunigas, sušliūbavojo jaunavedžius.
Sibire gimiau ir aš. Sesuo Aldona gimė tais metais, kai grįžome, rudenį. Lietuvoje gimė ir dar viena sesuo Alma.
GYVENIMAS SUGRĮŽUS Į LIETUVĄ
Kai tėvai sugrįžo į Lietuvą, ėjau trečius metus, tad prisiminimų neturiu jokių. Lyg šmėsčioja atmintyje, kaip lakstau po traukinio vagoną… Bet kuo aiškiausiai įsivaizduoju tą baisų grįžusiųjų iš tremties vargą.
Steponas tėvas, Steponėlis sūnus ir ne visai žemaitė Jadvyga sugrįžo į Orvydiškę. Kartu grįžo tėvo brolis Stasys su žmona ir vaiku, grįžo ir mano bočius. Tik Sujetichos kapinėse liko baba Petronėlė, bet grįžo jos sesuo Marija, kuri iki mirties ir buvo mūsų baba.
Su menka savo manta tėvai nusikraustė į Orvydiškę, prie savo namų. Bet niekas jų neįleido net daiktų pasidėti. Didelėje, gražioje Danilevičių troboje gyveno keturios šeimos. Nors troba buvo dviejų galų ir skirta tik dviem šeimoms. Viskas nugyventa. Kaip tėvas pasakojo, rodos, nė vinies niekas neįkalė – net jeigu lenta atkrito, durys pakrypo ar lango stiklas įskilo…
Apsistojome pas gimines ir netrukus išvažiavome į Pagramantį. Ir ten tos pačios bėdos – namai svetimų užgyventi. Po kurio laiko tėvas atpirko iš kolūkio savo šeimos trobą. Buvo iškraustyti gyventojai, ir galėjom grįžti namo.
Tokiame juodame varge rudenį gimė mano sesuo Aldutė.
Man augant tėvas vis rodydavo: čia buvo mūsų kiaulidė, kurios neberadome, nes ji sudegė, čia – daržinė, čia – kūtės, jauja. Tėvams grįžus, mama laikė visas keturias namų kertes, nes tėvo sveikata nebeatsistatė. Mama ir karves kolūkyje melžė, vėliau fermose dirbo, ir į brigadą teko eiti. Tėvas buvo Sedos kepykloje įsidarbinęs pečkuriu, tai grįždamas visada šiltos duonos parnešdavo.
Iki kariuomenės gyvenau Orvydiškėje, ten baigiau pradinę mokyklą, netoli buvo ir Seda. Pamilau tėvo tėviškę. Buvo gaila, kad, einant melioracijai, buvo įsakyta ją nusikelti.
Prieš pat išeidami iš senosios sodybos buvome bebaigią statyti trobą prie Sedos, netoli S. Nėries kolūkio raštinės.
Kai grįžau ir armijos, trobos Orvydiškėje jau nebuvo. Net medžio nė vieno nepaliko, nė vienos obels iš didelio sodo. Šalia buvo durpynai, tai ten dabar kalnas – iš mūsų trobesių, iš mūsų sodo, iš didžiųjų medžių sustumtas. Jokio ženklo, jokio orientyro, kur tėvų ir bočių gyventa, kur mano augta…
KITOKIE VAIKAI
Kad esu tremtinių vaikas, žinojau nuo mažumės. Bet augant tai nebuvo svarbu. Suvažiavę giminaičiai apie tai kalbėdavosi, o mes, vaikai, tarsi nesiklausėme. Bet viena ausimi visada girdėjome. Neatmenu, ar kas pamokė, bet žinojome, kad apie tai, jog esame iš tremtinių šeimos, nereikia nei mokykloj, nei su vaikais žaidžiant pasakoti. Tik yra įstrigęs į atmintį griežtas tėvo pasakymas: „Kad man jokių raudonų kaklaraiščių ar ženkliukų!“
Kur nors pildant dokumentus niekada neužkliuvo ir mano gimimo vieta. Bet aukštų mokslų ar aukštų pareigų niekada ir nesiekiau.
Tas jausmas, kad esam kitokie, kad esam tremtinių vaikai, apimdavo giminių vaikams suvažiavus. Gal rūstumas kažkoks iš vidaus išsiverždavo.
Vienas tėvo brolis liko tremties vietose. Buvo grįžęs į Lietuvą, kur jo niekas nelaukė – prisiregistruoti neleidžia, darbo neduoda… O ten darbštūs lietuviai jau buvo prasigyvenę.
Su tėvu buvome nuvažiavę jo aplankyti. Žemės ten geros, bet kelių visiškai nėra. Važiuoja visi per dirvonus. Netvarka žodžiais nenupasakojama. Žmona – rusė. Sako: „Jūsų garbei papjausim didelį „kabaną“, suprask, kiaulę.“ Išėjo pjauti, mes siūlomės padėti, o dėdė tik ranka numojo: pats susitvarkysiu.
Parėjo po kurio laiko skerdiena bliūde nešinas. Gal buvo koks 30 kilogramų, o gal ir ne.
IR TAIP PER DAUG PYKČIO…
Sunku suvokti tą baisią anų laikų neteisybę. 30 hektarų žemės, 4 hektarai miško, trobesiai. Ne kokie rūmai. Visi sunkiai dirbo, kol tai užgyveno. Kiek dabar ūkininkai žemės turi ir kokius trobesius…
Tėvas žinojo, kas juos įskundė, juk grįžę gyvenome netoliese. Tik ir dabar negaliu suprasti, nes tėvas nepasakė, už ką įskundė. Juk jeigu šeima kaip buožės buvo įtraukti į sąrašus išvežti, tai skųsti jau nereikėjo. Miškuose jau buvo partizanų, gal maistą duodant pamatė… Dabar jau nesužinosiu, nepasakė.
Širdyje tėvas didelę nuoskaudą turėjo, bet niekada apie ją nekalbėjo. Niekada neliepė tų žmonių ratu apeiti ar su jų vaikais nedraugauti. Ir aš žinau, ir mano vaikai žino, nežinau, ar vaikų vaikai žinos.
Manau, kad žinoti ir atminti reikia. Keršyti, bjauriai su jais elgtis – ne. Ir taip daug pykčio, susiskaldymo. Tegul sunkūs laikai lieka atmintyje. Džiaukimės geru gyvenimu gražioje ir laisvoje mūsų Tėvynėje.
Genoveita GRICIENĖ
Nuotr. autorės ir iš Danilevičių šeimos archyvo
Loading ...
