Apie mo­liū­gus tarp žir­gų

Spa­lio 13-ąją Tel­šių ra­jo­ne, Jok­šų kai­me, vie­nas gre­ta ki­to įsi­kū­ru­siuo­se ūkiuo­se „Ma­giš­ka pa­sa­ga“ ir „Di­džio­sios lan­kos ūkis“ vy­ko ne­tra­di­ci­nė edu­ka­ci­ja vi­sai šei­mai „Apie mo­liū­gus tarp žir­gų“. Šei­mi­nin­kės mie­lai pa­pa­sa­ko­jo ir ūkių at­si­ra­di­mo is­to­ri­jas.

Dia­na PU­ZE­RĖ

„Di­džio­sios lan­kos ūkis“

„Di­džio­sios lan­kos ūkio“ įkū­rė­ja Mo­ni­ka Kas­pa­ra­vi­čie­nė su­pa­žin­di­no vi­sus su mo­liū­gų is­to­ri­ja: „Ar ži­no­jo­te, kad mo­liū­gai ki­lę iš Ame­ri­kos? O į Eu­ro­pą juos at­ve­žė Kris­tu­pas Ko­lum­bas, žmo­gus, at­ra­dęs Ame­ri­ką. Į Lie­tu­vą mo­liū­gai at­ke­lia­vo XVI am­žiu­je.“

Pris­ta­čiu­si mo­liū­gų rū­šis ir pa­tei­ku­si įvai­rių fak­tų apie šias dar­žo­ves, taip pat apie ame­ri­kie­tiš­ką He­lo­vi­no šven­tę, ku­rios sim­bo­lis ir yra mo­liū­gas, Mo­ni­ka vi­sus vai­ši­no džio­vin­to­mis mo­liū­gų sėk­lo­mis, py­ra­gais su mo­liū­gais ir pa­čiu mo­liū­gu. Po so­čių vai­šių da­ly­viai tu­rė­jo ga­li­my­bę iš­si­rink­ti pa­tin­kan­tį mo­liū­gą ir pa­de­ko­ruo­ti jį – vie­ni skap­ta­vo, ki­ti puo­šė gė­lė­mis, tre­ti pie­šė.

M. Kas­pa­ra­vi­čie­nė pa­pa­sa­ko­jo ūkio at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją.

„Di­džio­sios lan­kos ūky­je“ dir­ba­me tri­se – aš, ma­no vy­ras Si­mo­nas ir vy­ro tė­tis Jus­ti­nas. Vy­ro tė­tis vi­sad dir­bo že­mę, šei­ma au­gi­no dai­gus, dar­žo­ves par­duo­ti. Bai­gęs ko­le­gi­ją Si­mo­nas grį­žo gy­ven­ti į Tel­šius ir kiek ga­lė­jo to­liau pa­dė­jo tė­vams. Aš pa­ti ki­lu­si iš vien­kie­mio, bet ma­no šei­ma ne­bu­vo ūki­nin­kai. Na, tu­rė­jo­me kar­vę, žir­gų, pa­me­nu, ir ož­ką su ožiu­kais. Bet vis­kas bu­vo au­gi­na­ma tik šei­mos po­rei­kiams pa­ten­kin­ti. Ne­gal­vo­jau, kad po uni­ver­si­te­to teks už­siim­ti ūki­ne veik­la. Pa­ti bai­giau ve­te­ri­na­ri­nės me­di­ci­nos stu­di­jas, mė­gi­nau dirb­ti su smul­kiai­siais gy­vū­nais (šu­ni­mis, ka­tė­mis), bet ra­dau sa­vo ni­šą dirb­da­ma su gal­vi­jais. Tad ma­ne ėmė su­pti įvai­raus dy­džio ūkiai.

Vy­ras pra­dė­jo šne­kė­ti, kad rei­kė­tų ką nors au­gin­ti kai­me, ne tik ja­vus, bul­ves, o dau­giau. Pa­da­rė­me viš­toms ap­tva­rą, nu­si­pir­ko­me paukš­čių. Kiek vė­liau – dar ke­lias žą­sis. Si­mo­nas pra­dė­jo do­mė­tis in­ku­ba­to­riais, pe­rin­ti viš­čiu­kus. Šiuo me­tu tu­ri­me re­gist­ruo­tų 40 lie­tu­viš­kų viš­ti­nių žą­sų. Gal­vo­jo­me, kuo jas le­sin­ti žie­mą, kad ne tik grū­dais. Pa­mė­gi­no­me bul­ves vir­ti, tu­rė­jo­me at­li­ku­sių mo­liū­gų – vis­ką jos le­sa. Ėmė­me gal­vo­ti, kaip iš­nau­do­ti pie­vas, o žą­sys la­biau žo­lės paukš­čiai nei grū­dų. Ne­si­no­rė­jo gal­vi­jų, no­rė­jo­si leng­ves­nės prie­žiū­ros, kad ne­reik­tų ry­tą va­ka­rą melž­ti. Kar­tu no­rė­jo­si ko nors įdo­mes­nio. Au­gin­da­mi žą­sis su­si­dū­rė­me su plėš­rū­nų ata­ko­mis. Paukš­čiams ap­sau­go­ti įsi­gi­jo­me tam skir­tos veis­lės – Pi­rė­nų kal­nų – šu­nį.

O tę­siant apie dar­žo­ves, tai au­gi­na­me čes­na­kus (juos vi­są lai­ką vy­ro šei­ma au­gi­no), bul­ves. Mo­liū­gai da­bar – „ant ban­gos“, ban­do­me jų veis­lių įvai­ro­vę.

Au­ga­me lė­tai. Ūkis rei­ka­lau­ja ne­ma­žai in­ves­ti­ci­jų, vi­sa tu­ri­ma tech­ni­ka yra se­na, daug ran­kų dar­bo. Kvie­čia­me ir drau­gus į tal­kas, at­va­žiuo­ja ki­ti šei­mos na­riai pa­gel­bė­ti.

Vi­si ei­na­me į sa­vus dar­bus, tik po to su­si­tin­ka­me kai­me. Va­sa­rą dir­ba­me iki su­te­mų, o kai atei­na ru­duo, žie­ma – de­da­mės pro­žek­to­rius ir to­liau dir­ba­me…“ – kal­bė­jo ūkio įkū­rė­ja.

„Di­džio­sios lan­kos ūkio“ idė­ja šei­mai gi­mė prieš me­tus, o tik ne­se­niai iš­drį­so pra­dė­ti šią min­tį įgy­ven­din­ti.

Šiais me­tais Mo­ni­kai ir Si­mo­nui gi­mė sū­nus. Tai pir­mas vai­kas šei­mo­je. Bu­vo ne­ra­mu, ar liks lai­ko dar­bams ūky­je, bet, pa­si­ro­do, vis­kas įma­no­ma. Jei su­pla­nuo­ti di­de­li dar­bai, į tal­ką sku­ba mo­čiu­tės.

„Ma­giš­ka pa­sa­ga“

Edu­ka­ci­ja vy­ko šei­mos ran­čo­je „Ma­giš­ka pa­sa­ga“. Vai­kai ga­lė­jo su­šu­kuo­ti po­nį, su­pin­ti jam kar­čius, pa­ve­džio­ti, o vė­liau ir pa­jo­di­nė­ti ant žir­go.

Šei­mos ran­čos šei­mi­nin­kė Ais­tė Ged­vi­lie­nė pa­sa­ko­jo, kad jos pa­žin­tis su žir­gų pa­sau­liu pra­si­dė­jo be­veik prieš de­šimt me­tų va­sa­rą: „Ma­no duk­rą Er­nes­tą, dar vi­sai ma­žą mer­gai­tę, se­ne­lis pir­mą kar­tą nu­ve­žė į „To­po­lio“ žir­gy­ną. Nuo tos aki­mir­kos žir­gai už­ka­ria­vo jos šir­dį, o pa­skui ir mū­sų. Pir­mą kar­tą sė­dus į bal­ną apė­mė toks ma­giš­kas jaus­mas, ku­ris iš­li­ko iki šiol…“

Tais pa­čiais me­tais šei­ma duk­rai pa­do­va­no­jo pir­mą žir­gą – že­mai­tu­kų veis­lės ku­me­lę Ud­re­fą. Mer­gai­tė su ja pra­dė­jo da­ly­vau­ti iš­tver­mės jo­ji­mo var­žy­bo­se. Ka­dan­gi Ud­re­fai vie­nai bu­vo liūd­na, jai į kom­pa­ni­ją nu­pirk­tas ara­bų veis­lės ku­me­liu­kas, var­du Ver­tas, ku­riam da­bar yra sep­ty­ne­ri me­tai. Pas­kui drau­gi­ją pa­pil­dė Ver­to bro­lis Gra­tas. Šiuo me­tu jam – de­šimt me­tų. Šį pa­va­sa­rį prie žir­gų kom­pa­ni­jos pri­si­jun­gė Šet­lan­do po­nis Zand­ro ir ku­me­lė Vel­sa. Be žir­gų, ran­čo­je gy­ve­na ke­tu­ri šu­nys ir ka­ti­nas. Taip pat yra įvai­rių viš­tų, su ku­rio­mis ki­tais me­tais taip pat pla­nuo­ja­mos edu­ka­ci­jos.

„Prieš me­tus per­si­kraus­tė­me į sa­vo sva­jo­nių na­mus prie Vir­vy­tės upės Jok­šų kai­me. Gy­ve­na­me gam­tos ir gy­vū­nų ap­sup­ty­je… Žir­gai spin­du­liuo­ja ge­ras emo­ci­jas, to­dėl no­ri­me jo­mis pa­si­da­ly­ti ir su ki­tais. Taip pra­dė­jo­me įgy­ven­din­ti ir vis dar įgy­ven­di­na­me prieš sep­ty­ne­rius me­tus su­gal­vo­tą idė­ją – ku­ria­me šei­mos ran­čą „Ma­giš­ka pa­sa­ga“, – sa­vo gy­ve­ni­mo pla­nais da­li­jo­si A. Ged­vi­lie­nė.