Naujausias ir moderniausias Baltijos šalyse Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras gali pasigirti dar vienu išskirtinumu: čia pradėjo dirbti simfoninio orkestro dirigentė moteris. Maestros Adrijos Čepaitės, kaip menininkės, pašaukimas apima daugelį krypčių – ji dirigentė, grigališkojo choralo žinovė ir atlikėja, muzikos kūrėja.
Dirigentė pasakoja apie pasiruošimą Philipo Glasso operai „Kelionė“, džiaugiasi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaru ir dalinasi savo mintimis apie naują etapą pradedantį teatrą.
Miela Adrija, tapote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigente. Ką jums tai reiškia?
Savo atėjimą čia, į šiuos naujai pastatytus ir įspūdingus Muzikos namus, matau kaip simbolinį reiškinį. Keliauju savitu muzikiniu keliu, kuris veda per įvairų profesinės patirties kraštovaizdį. Nors nemaža dalis mano veiklos vyksta ir Vakaruose, aš nuoširdžiai manau, kad jokie pasiekimai svetur neatstos džiaugsmo kurti ir dalinti muzikos grožį savo žmonėms. Aš užaugau Lietuvos muzikinėje tradicijoje ir man svarbu matyti, kaip auga savos tautos kultūra. O ji nuo amžių turtinga ir gali dar laisviau kvėpuoti, dar veržliau skambėti. Tad esu čia, vėjuotoje Klaipėdoje. Suklususi, stebinti, žiūrinti į Teatro būvį tarsi į jūros gelmę ir skleidžianti rankas muzikos skrydžiui.
Turite įvairiapusės patirties. Būtų įdomu išgirsti, kaip vertinate KVMT repertuarą?
Repertuaras tarpsta klasikinės krypties rėmuose. Tarsi mozaikoje – yra įvairių langelių, atspindinčių ir įvairų publikos skonį. Kadangi čia esu naujas žmogus, žvelgiu ne tik į dabartį, bet ir į tolesnę repertuaro viziją. Tačiau negaliu nepaminėti fakto, jog visą laiką, kol vyko statybos, teatras neturėjo savo scenos, o ir deramų patalpų repeticijoms. Repertuaras, kaip ir teatro žmonės, turėjo prisitaikyti prie piligrimo gyvensenos. Išties įspūdinga tai, jog nepaisant tokių sunkumų, komanda, atlikėjai gebėjo išlaikyti kantrybę, pastangą, siekiant aukščiausio profesionalumo tiek muzikiniame, tiek režisūrinės minties lygyje. Tai įrodo solidūs tarptautiniai ir nacionaliniai apdovanojimai. O dabar teatro repertuaras iš piligriminės kelionės grįžo į naują salę. Jis tarsi gimsta iš naujo. Vyksta įsikūrimo naujoje erdvėje etapas, o ir nepaliaujama pastanga ieškoti, pritaikyti ir įgyvendinti naujas idėjas.
Papasakokite apie mūsų orkestro perspektyvas. Ką norėtumėte su šiuo kolektyvu nuveikti?
Prisiminsiu istorinį vakarą – naujojo Klaipėdos muzikinio teatro pastato atidarymo koncertą. Jo metu išgirdusi orkestrą supratau (ką, matyt, suprato ir daugelis klausytojų): salė „Jūra“ turi visas galimybes, įskaitant ir gerą akustiką, kad joje kuo dažniau skambėtų taip pat ir simfoninės muzikos koncertai. Tiesiog privalu, kad Klaipėdos muzikinis teatras garsėtų savo išskirtiniu muzikiniu paveikslu, vadinasi, ir išskirtiniu orkestru. Tai – darbštus, potencialus kolektyvas. Jį daugelį metų ugdė visų gerbiamas maestro Stanislavas Domarkas, dabar jo prasmingą darbą tęsia vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Aš esu tos pačios sutartinos minties – stiprinti orkestrą įvairiais atžvilgiais. Dabar, kai atgimusio teatro darbinis sūkurys labai intensyvus, atrodo, ne tik palinkėjimai, bet ir atlikėjų poilsis neįsiterpia. Ir visgi manau, jog orkestrui svarbu reguliariai prisiliesti ir prie simfoninės muzikos repertuaro. Jam reikia būti ant scenos, su visa kūrybine galia kreiptis į savo miestą įdomiomis koncertinėmis programomis. O pastarosios apjungtų ir prezentuotų publikai iš arčiau ir kitus čia esančius talentus – solistus, chorą. Mano nuomone, Klaipėdai to išties trūksta.
Ruošiatės operai „Kelionė“. Kokia ji bus? Ko reikia, kad ši kelionė būtų kuo lengvesnė kolektyvui bei patrauklesnė žiūrovui?
Vėl grįšiu prie simbolikos. Mano kaip dirigentės „kelionė“ šiame Muzikiniame teatre, o ir pastarojo naujas etapas, prasideda su Philipo Glasso „Kelione“. Kas bent šiek tiek žino šio garsaus amerikiečių kompozitoriaus kūrybą, atpažįsta ir jo savitą minimalistinę, segmentiškai pulsuojančią muzikinę kalbą. Pasaulio scenose pastatyta vos kelis kartus, „Kelionė“ yra didelis iššūkis atlikėjams. Ir ne todėl, jog šį kietą riešutėlį sunku įveikti dėl pačios muzikos ar režisūrinės minties sudėtingumo. Tiesiog „Kelionei“ reikia ryžtis. Orkestrui ir solistams tai reiškia patirti kitą lygmenį, kitokį muzikinio mąstymo ir atlikimo stilių, kuris pareikalauja iš jų ir intensyvios koncentracijos dozės. Bet įsibūnant šioje muzikoje, įvyksta įdomus dalykas – tai, kas gali būti neįprasta klasikinės operos žanro mylėtojui, staiga priartėja, pagauna, hipnotizuoja. Tad „Kelionė“ lyg ateivis atsiranda Klaipėdos muzikinio teatro repertuare šalia garbingų operų, patrauklių operečių ir kviečia it Kolumbą į Naująjį pasaulį. Tikiu, jog Klaipėdos publika yra atrandanti naujoves, gyva, smalsi ir stipriai palaikanti savo teatro ryžtingus žingsnius.
Šiuo metu esate bene vienintelė simfoninio orkestro dirigentė moteris, dirbanti savo Tėvynėje. Ar buvimas moterimi tarp profesijos atstovų vyrų kelia iššūkių, o gal suteikia palengvinimų?
Dirigento profesija – tiek vyrui, tiek moteriai yra dosni iššūkiais. Jų yra įvairiausio pobūdžio, tokių kaip fizinių jėgų išbandymas ar net susidūrimas su priešiškumu. Iššūkius stengiuosi kuo ramiau priimti ir nealpti nuo kiekvieno kreivo žvilgsnio. Tarpe talentingų dirigentų vyrų (jei dar ir tikrų džentelmenų!) man tiesiog gera būti moterimi ir natūraliai moteriškai išgyventi muziką. O muzikos kelyje palengvinimas tėra vienas – tai tikrumas dėl savo pašaukimo. Dirigento profesija yra tarnystė. Tą reikia giliai suprasti. Šiuolaikinio dirigento ar dirigentės kulto kūrėjai ir pardavėjai diktuoja madas, kuria įvaizdžius ir apie tai nesvarsto.
Esate ir grigališkojo choralo, bažnytinės muzikos specialistė. Gal šią sritį atskleisite ir Klaipėdoje?
Paminėsiu, jog šiemet šio miesto publika jau turėjo progos išgirsti profesionaliai atliekamą grigališkąjį choralą viename iš festivalio “Klaipėdos muzikos pavasaris“ koncertų. Jame pasirodęs tarptautinis moterų ansamblis “Graces & Voices“ (Austrija), kuriam vadovauju ir dainuoju nuo 2011 metų, yra vienas šio unikalaus muzikos žanro lyderių ir aktyviai koncertuoja Europoje.
Šiais metais taipogi buvau pakviesta vesti ir meistriškumo kursus, kuriuos jauniesiems dirigentams kasmet rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas). Savaitę trukusiose studijose dalyvius supažindinau su grigalinio giedojimo specifika, teoriniais pagrindais. Gilinomės ir į sakralinės chorinės polifonijos atlikimo subtilumus. Kursus vainikavęs koncertas ir rezultatas parodė, jog susidomėjimas ir noras profesionaliai pažinti tūkstantmečio Vakarų muzikinės tradicijos pamatą yra augantis. Manau, tokias žinias įgyti aktualu pirmiausia patiems chorų vadovams bei kompozitoriams. Lietuvoje grigališkasis choralas nėra atskirai dėstomas jokioje aukštojoje muzikos institucijoje. O ir tikrų šios srities profesionalų yra vos keli. Tad jeigu ir Klaipėdoje toks poreikis augtų, be abejo, pasidalinsiu savo žiniomis.
Įdomu, kokios muzikos klausotės laisvalaikiu?
Kai manęs paklausia apie laisvalaikį, man visuomet norisi šypsotis… Bet mielai į šį klausimą atsakysiu. Būti tyloje – tobuliausias laisvalaikis. Esant kitokiam nusiteikimui – klausomos muzikos paletė yra labai plati. Vieni kūriniai nurungia kitus, muzikos stiliai keičia vienas kitą. O neretai mintyse sukasi ir mano pačios kompozicinės idėjos. Stengiuosi domėtis, atrasti vis naują, man nežinomą atlikėją, sekti muzikos kryptį. Kadangi daug keliauju, o ilgesnio skrydžio metu norisi atsijungti nuo išorės, turiu sau itin mielos muzikos grojaraštį. Jame yra įvairiausių skambesių – ir AC/DC, ir lietuviškoji Jurga.
Ar turite muzikinių svajonių – kūrinių, kuriuos norėtumėte padovanoti publikai kaip dirigentė?
Muzikinių svajonių turiu. Jų išpildymui, manau, ateis tinkamiausias laikas. Tai, kad dabar dažniau draugausiu su Klaipėdos muzikinio teatro publika, mane inspiruoja geriau pažinti ne tik ją, bet ir šio miesto žmonių pulsą apskritai. Man visuomet svarbu telkti žmones muzikos pagalba, kviesti kartu išgyventi muzikos gaivinančią galią. Planuose gyvena daug kas: ir James’o McMillano pasija, ir Giacomo Puccini tragizmas, ir Johanno Sebastiano Bacho dvasia, ir Wolfgango Amadeus Mozarto lengvumas, ir Einojuhani Rautavaaros mistika.
Žaneta Skersytė
Loading ...
