Moksleivė Edi­li­ja Pet­ku­tė: „Ne­mo­ku nuo­bo­džiai gy­ven­ti“

Še­šio­lik­me­tė tel­šiš­kė Edi­li­ja Pet­ku­tė tik­rai ne­nuo­bo­džiau­ja. Už­sii­ma įvai­ria veik­la: šo­ka tau­ti­nius šo­kius, dai­nuo­ja mo­kyk­los ren­gi­niuo­se, sa­va­ran­kiš­kai mo­ko­si gro­ti gi­ta­ra, lan­ko žir­gy­ną, yra skau­tė, lais­vu lai­ku spor­tuo­ja ir už­sii­ma sa­va­no­rys­te. Yra iš­ban­džiu­si įvai­rių spor­to ša­kų: fut­bo­lą, krep­ši­nį, leng­vą­ją ir sun­kią­ją at­le­ti­ką.

Ema GRUB­LIAUS­KY­TĖ

Tau­ti­niai šo­kiai

Tau­ti­nius šo­kius E. Pet­ku­tė pra­dė­jo lan­ky­ti vos pra­dė­ju­si mo­ky­tis Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­jo­je. Ją šok­ti pa­ska­ti­no mo­ky­to­jai ir no­ras įsi­trauk­ti į gim­na­zi­jos veik­lą. Šok­ti mė­go jau il­gą lai­ką, bet vis ne­ras­da­vo ga­li­my­bės, kur bū­tų ga­li­ma pri­si­jung­ti, to­dėl su­ži­no­ju­si apie mo­kyk­lo­je vyks­tan­čias tau­ti­nių šo­kių re­pe­ti­ci­jas pa­gal­vo­jo, kad tai bū­tų pui­ki pro­ga iš­ban­dy­ti sa­ve. Re­pe­ti­ci­jos vyks­ta ta­da, kai vi­si ran­da tam tin­ka­mą ir lais­vą lai­ką. Su­kū­rę šo­kį, jį re­pe­tuo­ja.

Dai­na­vi­mas – sie­los te­ra­pi­ja

Mo­kyk­los ren­gi­niuo­se E. Pet­ku­tė dai­nuo­ja nuo pir­mos kla­sės. Pir­mą­syk dai­nuo­da­ma Že­mai­tės gim­na­zi­jos sce­no­je at­li­ko sa­vo pir­mą­ją su gi­ta­ra iš­mok­tą dai­ną, ku­ri iš tie­sų Edi­li­jai daug reiš­kia. Šis pa­si­ro­dy­mas iki šiol yra mer­gi­nos mėgs­ta­miau­sias, nes tai bu­vo pir­mas jos kar­tas šios mo­kyk­los sce­no­je, ant ku­rios už­li­pu­si jau­tė di­de­lį jau­du­lį ir kar­tu džiaugs­mą. Klau­sy­to­jai ne­gai­lė­jo jai komp­li­men­tų. Kla­sės drau­gai daž­nai gir­di ją dai­nuo­jant ne tik ant sce­nos, bet ir per pa­mo­kų per­trau­kas.

E. Pet­ku­tė dai­nuo­ja nuo ma­žens. Tai da­ry­ti ją pa­ska­ti­no mei­lė mu­zi­kai ir se­suo, ku­ri pir­mo­ji pra­dė­jo gro­ti gi­ta­ra. Tuo­met Edi­li­ja, su­si­do­mė­ju­si mu­zi­ka, nu­spren­dė im­ti pa­vyz­dį iš se­sers, ir jos kar­tu dai­nuo­da­vo bei gro­da­vo. „Mei­lė mu­zi­kai ne­blės­ta, to­dėl sten­giuo­si da­ly­tis šiuo gė­riu su vi­sais“, – tei­gė E. Pet­ku­tė.

Edi­li­ja ne­slė­pė, kad li­kus vie­nai die­nai iki kon­cer­to sten­gia­si ne­re­pe­tuo­ti, nes bal­sas ga­li pa­varg­ti ir pa­si­ro­dy­mas ga­li bū­ti su­ga­din­tas. Su­lig kiek­vie­na re­pe­ti­ci­ja at­ro­do, kad vis­kas ei­na blo­gyn, ta­čiau tai mei­lės mu­zi­kai ne­su­ma­ži­na.

Mer­gi­na daž­nai jaus­da­vo sce­nos bai­mę, ta­čiau lai­kui bė­gant ji pra­de­da nyk­ti, nes mer­gi­na pa­si­ro­do įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, ku­rių mo­kyk­lo­je vyks­ta tik­rai ne­ma­žai.

„Ne­ke­ti­nu nu­sto­ti dai­nuo­ti, nes tai yra sie­los te­ra­pi­ja“, – sa­kė E. Pet­ku­tė. Ta­čiau tap­ti po­pu­lia­ri dėl sa­vo mu­zi­ki­nių su­ge­bė­ji­mų ne­sie­kia.

Dai­na­vi­mas mo­kyk­los ren­gi­niuo­se su­tei­kė Edi­li­jai drą­sos, pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, pa­de­da at­si­skleis­ti ir ne­bi­jo­ti pa­ro­dy­ti žmo­nėms, ką ji su­ge­ba.

Mo­ky­ma­sis gro­ti

E. Pet­ku­tė ste­bė­jo, kaip jos se­suo gro­ja gi­ta­ra. Nusp­ren­du­si, kad ji taip pat no­ri iš­mok­ti, pa­pra­šė se­sers ran­ka ra­šy­tų akor­dų ir ban­dė juos su­gro­ti sa­va­ran­kiš­kai. Ta­čiau po ke­le­to ne­sėk­min­gų ban­dy­mų pa­pra­šė pa­gal­bos. Se­sers dė­ka mer­gi­na tu­rė­jo pui­kią ga­li­my­bę po tru­pu­tį mo­ky­tis gro­ti, kol ga­liau­siai iš­mo­ko.

Gi­ta­ra skam­bi­na maž­daug ket­ve­rius me­tus. Jos pir­mo­ji dai­na, ku­rią iš­mo­ko gro­ti, bu­vo „La­kū­no ro­man­sas“. Daž­niau­siai gro­ji­mu mė­gau­ja­si bū­da­ma vie­na, ta­čiau kar­tais ten­ka gro­ti ir su ki­tais mu­zi­kan­tais. Gro­ji­mas ke­lie­se Edi­li­jai pro­ble­mų ne­ke­lia, nes ji abiem at­ve­jais jau­čia­si ge­rai.

Edi­li­ja su gi­ta­ra mu­zi­kuo­ja ir mo­kyk­los ren­gi­niuo­se. Dai­na­vi­mas ir gi­ta­ra E. Pet­ku­tės gy­ve­ni­me yra neat­sie­ja­mi da­ly­kai. Pri­si­lie­ti­mų prie gi­ta­ros sty­gų ji ne­ke­ti­na nu­trauk­ti, nes jei­gu pra­dė­jo, tai no­ri ir už­baig­ti. „Vi­sa­da yra ko mo­ky­tis, o kuo dau­giau ži­nai, tuo la­biau pra­de­di su­pras­ti, kad nie­ko ne­ži­nai“, – tei­gė E. Pet­ku­tė.

Mei­lė žir­gams

„To­po­lio“ žir­gy­ną Edi­li­ja lan­ko nuo 2019 me­tų. Žir­gy­ne jai la­biau­siai pa­tin­ka bū­ti su žir­gais, juos pa­žin­ti ir kar­tu pa­žin­ti sa­ve bei at­si­pa­lai­duo­ti. „Dar la­bai mėgs­tu su žir­gais pa­si­vo­lio­ti „teš­lo­se“, – juo­ka­vo E. Pet­ku­tė.

Mer­gi­na pa­si­da­li­jo juo­kin­ga is­to­ri­ja. Tai nu­ti­ko šių me­tų pa­va­sa­rio pra­džio­je. Ji ve­dė pir­mą­jį žir­gy­no žir­gą, var­du To­po­lis, į ga­nyk­lą. Žir­gas pra­dė­jo bėg­ti nuo sta­tes­nio kal­ne­lio, Edi­li­ja jo ne­pa­lei­do ir abu kar­tu pa­sly­dę iš­si­vo­lio­jo pur­vy­ne. Vi­siems ma­čiu­siems bu­vo la­bai daug juo­ko.

Edi­li­jos mėgs­ta­miau­sias žir­gas yra tra­kė­nų veis­lės ku­me­lė, var­du Fron­te­ra, ku­riai jau de­vy­nio­li­ka me­tų. Su ja mer­gi­na at­ra­do ypa­tin­gą ry­šį, pa­vy­ko su­si­bend­rau­ti ir jos su­ta­ria la­bai ge­rai.

Daž­niau­siai Edi­li­ja tre­ni­ruo­da­vo­si du kar­tus per sa­vai­tę, kai su ki­tais rai­te­liais ir žir­gais ug­dy­da­vo iš­tver­mės ge­bė­ji­mus. Pas­ta­ruo­ju me­tu te­ko pa­da­ry­ti per­trau­ką dėl pa­tir­tos fi­zi­nės trau­mos. To­dėl Edi­li­ja sten­gia­si kaip įma­no­ma daž­niau nu­vyk­ti į žir­gy­ną ir ten bend­rau­ti su ke­tur­ka­no­piais drau­gais. Ma­lo­nu­mo jo­di­nė­ti ir bū­ti su žir­gais mer­gi­na at­si­sa­ky­ti ne­ke­ti­na.

Edi­li­ja, lan­ky­da­ma žir­gy­ną, su­pra­to, kad gy­vū­nams, kaip ir žmo­nėms, bū­din­gos emo­ci­jos. Jie taip pat ga­li bū­ti pra­stos nuo­tai­kos, to­dėl rei­kia su­pras­ti ir juos, kad jie taip pat yra gy­vi ir mąs­to. Edi­li­ja tei­gė, kad iš gy­vū­no ne­ga­li­ma ti­kė­tis per daug, rei­kia su juo bend­rau­ti, pa­žin­ti jo cha­rak­te­rį ir tik at­ra­dus ry­šį ga­li­ma da­ry­ti dau­giau da­ly­kų.

Su ki­tais rai­te­liais Edi­li­ja su­ta­ria la­bai ge­rai. Šia­me spor­te ko­man­di­nis dar­bas ir bu­vi­mas su ko­man­da yra neiš­ven­gia­mas, ypač iš­tver­mės jo­ji­me.

Edi­li­ja no­rin­tiems pra­dė­ti lan­ky­ti žir­gy­ną pa­ta­ria ne­bi­jo­ti ir nu­vyk­ti su­si­pa­žin­ti su žir­gais ir tre­ne­riais.

At­si­da­vi­mas skau­tams

E. Pet­ku­tė prie skau­tų pri­si­jun­gė prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Ją pa­ska­ti­no ge­riau­sia vai­kys­tės drau­gė, ku­ri jau anks­čiau bu­vo skau­tė. Nu­vy­ku­si į už­siė­mi­mą ir nu­spren­du­si va­žiuo­ti į skau­tų va­sa­ros sto­vyk­lą at­ra­do sa­ve. To­dėl pri­si­jun­gė prie drau­gės ir sėk­min­gai tę­sia sa­vo skau­tiš­ką veik­lą.

Mėgs­ta­miau­sia Edi­li­jos skau­tiš­ka veik­la yra pa­si­sė­dė­ji­mai prie lau­žo su dai­no­mis ir po­kal­biais, nes ta­da ji jau­čia ra­my­bę ir ži­no, kad yra tarp sa­vų žmo­nių, ku­rie ją su­pran­ta.

Mer­gi­na įgi­jo iš­gy­ve­ni­mo įgū­džių, nes di­džio­ji da­lis skau­tų veik­los vyks­ta gam­to­je: iš­moks­ta­ma įvai­rių lau­žo ti­pų ir kaip juos už­kur­ti, ką da­ry­ti su­ša­lus ar su­šla­pus, kaip elg­tis, jei­gu pa­si­klys­ti miš­ke, ir kt.

Skau­tai yra su­skirs­ty­ti į skil­tis, ir sa­vo skil­ty­je Edi­li­ja yra skil­ti­nin­kė. Ji yra at­sa­kin­ga už skil­ties veik­lą, bend­ra­dar­bia­vi­mą, tu­ri ki­tų pa­rei­gų ir kt. Šiuo me­tu Edi­li­ja at­sa­kin­ga už kan­di­da­tus į pa­ty­ru­sius skau­tus, ku­riems ji ku­ria už­duo­tis ir veik­las.

Skau­tų veik­la mer­gi­ną la­bai drą­si­na, iš­mo­ko bend­rau­ti su vi­sais, ne­nu­ver­tin­ti ki­tų ge­bė­ji­mų, su­pras­ti ki­tus ir dar daug ki­tų da­ly­kų.

Edi­li­jai te­ko da­ly­vau­ti vie­no­je tau­ti­nė­je sto­vyk­lo­je, į ku­rią su­va­žia­vo la­bai daug skau­tų iš įvai­rių pa­sau­lio kam­pe­lių. Prieš ke­le­rius me­tus vy­ku­si sto­vyk­la va­di­no­si „Lau­žų kar­ta“.

Tel­šiš­kė tei­gė, kad įsi­trau­kęs į skau­tų šei­mą ne­ga­li nuo jos pa­bėg­ti. Gi­liai šir­dy­je vi­sa­da bū­si skau­tas, net ir ta­da, jei­gu skau­tų veik­la bū­tų nu­trauk­ta. „Gi­liai šir­dy­je ži­nau, kad skau­tų veik­lą tę­siu“, – sa­kė E. Pet­ku­tė.

Mer­gi­na la­bai mėgs­ta ak­ty­viai leis­ti lai­ką, ei­ti į žy­gius, įsi­trauk­ti į mo­kyk­los veik­lą, spor­tuo­ti ir da­ry­ti dar dau­gy­bę sa­vo šir­džiai mie­lų da­ly­kų. „Ne­mo­ku nuo­bo­džiai gy­ven­ti“, – tvir­ti­no Edi­li­ja.