Mo­ky­to­ja Gin­ta Ša­pa­lie­nė neį­si­vaiz­duo­ja gy­ve­ni­mo be kny­gų

Gin­ta Ša­pa­lie­nė – Tel­šių „Džiu­go“ gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos ir literatūros mo­ky­to­ja ir la­bai įdo­mi as­me­ny­bė. Jos dar­bo me­to­di­ka yra la­biau su­kon­cent­ruo­ta į mo­ki­nių emo­ci­jas, o ne į re­zul­ta­tus. Kny­gos ly­di ją vi­są gy­ve­ni­mą.

Ema GRUB­LIAUS­KY­TĖ

– Kas Jus pa­ska­ti­no tap­ti lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja?

– Lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja sva­jo­jau tap­ti nuo penk­tos kla­sės, kai tik ėmiau do­mė­tis ir pa­žin­ti lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją. Man ypač pa­ti­ko skai­ty­ti kny­gas, nes tais lai­kais kny­gos bu­vo vie­nin­te­lis ži­nių šal­ti­nis. To­dėl ir pa­si­rin­kau šią pro­fe­si­ją.

– Kiek lai­ko dir­ba­te šį dar­bą?

– Mo­ky­to­ja jau dir­bu dvi­de­šimt ket­ve­rius me­tus.

– Gal ga­li­te pa­si­da­ly­ti įsi­min­ti­na pa­tir­ti­mi iš sa­vo dar­bo?

– Be abe­jo, įsi­me­na­ma yra tik tai, kas la­bai gra­žu ir la­bai ge­ra. Daž­niau­siai ma­ne nu­ste­bi­na, kai mo­ki­niai atei­na tie­siog pa­dė­ko­ti. Esu ne vie­ną kar­tą už ma­ši­nos va­ly­tu­vo ra­du­si už­kiš­tų raš­te­lių, ku­riuo­se pa­ra­šy­ta: „Ačiū, kad esa­te.“ To­kio­mis aki­mir­ko­mis bū­na la­bai ge­ra, tuo­met vi­sa die­na bū­na la­bai ge­ra. To­kie gra­žūs mo­ki­nių pa­lin­kė­ji­mai yra ge­riau­si pri­si­mi­ni­mai.

– Ko­kie mo­ky­mo me­to­dai Jums at­ro­do efek­ty­viau­si?

– Efek­ty­viau­sias mo­ky­mo me­to­das yra bend­ra­dar­bia­vi­mas. Kai bend­rau­ji su mo­ki­niu, ne­si tik lek­to­rius ir nuo­lat ne­klau­si­nė­ji, bet už­mez­gi dis­ku­si­ją. Ma­no nuo­mo­ne, dis­ku­si­ja ir bend­ra­dar­bia­vi­mas yra ge­riau­si me­to­dai. Ne tik iš ma­nęs mo­ko­si, bet mo­kau­si ir aš.

– Kaip iš­lai­ky­ti pa­mo­kas pa­trauk­lias ir in­te­rak­ty­vias?

– Pat­rauk­lu­mo rei­kia at­si­žvel­giant į mo­ki­nio emo­ci­jas. Kai jie atei­na pa­var­gę, kar­tais tie­siog rei­kia po­ros mi­nu­čių ty­los. Pak­laus­ti, kas nu­le­mia jų to­kią nuo­tai­ką. Ir tik ta­da, kai mo­ki­niai bū­na pa­si­ren­gę, ga­li­me pra­dė­ti dirb­ti. Aš pri­va­lau ma­ty­ti mo­ki­nių emo­ci­jas.

– Ko­kius iš­tek­lius ar me­džia­gą re­ko­men­duo­tu­mė­te mo­ki­niams ne pa­mo­ko­se?

– Ma­no pa­grin­di­nė re­ko­men­da­ci­ja – kny­gos, spek­tak­liai, be abe­jo, kon­cer­tai ir at­ra­di­mų džiaugs­mas.

– Kaip ma­no­te, ko­kie bū­na di­džiau­si iš­šū­kiai mo­ki­niams?

– Ma­nau, kad di­džiau­si iš­šū­kiai yra at­si­ri­bo­ji­mas nuo pa­trauk­lių me­di­jų ir sa­vo dė­me­sio su­tel­ki­mas į ra­šy­ti­nį šal­ti­nį.

– Ko­kias daž­niau­siai klai­das da­ro be­si­mo­kan­tie­ji, gal yra bū­dų jų iš­veng­ti?

– Prob­le­ma yra lai­ko pla­na­vi­mas, kai vis­kas pa­si­lie­ka­ma pa­sku­ti­nei die­nai, tuo­met mo­ki­nys sa­ve la­bai ap­krau­na. Ki­ta pro­ble­ma, kai plau­kia­ma pa­vir­šiu­mi – iš­moks­ta­ma de­šimt sa­ki­nių, ta­čiau jie yra nein­for­ma­ty­vūs. Kar­tais už­ten­ka vie­no sa­ki­nio, bet gi­laus, to­dėl svar­bi ir in­for­ma­ci­jos at­ran­ka.

– Kas Jums la­biau­siai pa­tin­ka mo­kant lie­tu­vių kal­bos?

– Man la­biau­siai pa­tin­ka, kad aš ga­liu kal­bė­ti apie vis­ką, nes li­te­ra­tū­ra kal­ba apie vi­sus gy­ve­ni­mo at­ve­jus ir iš­gy­ve­ni­mus. Tai man lei­džia per kū­ri­nį, per au­to­riaus biog­ra­fi­ją ir per kul­tū­ri­nius kon­teks­tus la­bai gi­liai ap­mąs­ty­ti gy­ve­ni­mą.

– Kaip iš­lai­ko­te mo­ty­va­ci­ją mo­ky­ti?

– Mo­ty­va­ci­ja at­si­ran­da, nes kas­kart vis to­bu­lė­ju at­ras­da­ma nau­jų kū­ri­nių, o ir vis kin­tan­ti mo­ky­mo pro­gra­ma lei­džia grįž­ti prie kla­si­kos. Skai­ty­da­ma jau­čiu at­ra­di­mo džiaugs­mą ir to­liau juo da­li­juo­si. Mo­kyk­lo­je nuo­lat vyks­ta kū­ry­bi­nis pro­ce­sas.

– Ar ga­li­te pa­si­da­ly­ti juo­kin­go­mis si­tua­ci­jo­mis, su­si­ju­sio­mis su Jū­sų kaip mo­ky­to­jos pa­tir­ti­mi?

– Aš pa­ti kar­tais mėgs­tu sa­ky­ti, kai mo­ki­nys atei­na ne­pa­si­ruo­šęs: „Ne­mo­kė­jai, ne­mo­kė­jai ir pa­mir­šai.“ Kar­tą bu­vau la­bai ma­lo­niai nu­ste­bin­ta, kai tie­siog ei­nan­čiai ko­ri­do­riu­mi mo­ki­nys man pa­sa­kė: „At­sip­ra­šau, mo­ky­to­ja, Jūs kai ką pa­me­tė­te“, tuo­met aš stab­te­lė­jau, at­si­su­kau pa­žiū­rė­ti, ką pa­me­čiau, o ji­sai man nuo­šir­džiai at­sa­kė: „Šyp­se­ną.“ Ši fra­zė man la­biau­siai įsi­mi­nė ir da­bar daž­nai ei­nu gal­vo­da­ma, ar ne­pa­me­čiau šyp­se­nos.

– Ko­kie Jū­sų atei­ties tiks­lai? Kas dar­be džiu­gi­na?

– Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kaip bus to­liau, bet kol kas į dar­bą vi­sa­da atei­nu su di­džiu­liu no­ru. Ži­no­ma, ne vi­suo­met grįž­tu iš dar­bo ge­ros nuo­tai­kos, bet už­si­de­gi­mas atei­ti į dar­bą ir ma­ty­ti mo­ki­nių akis yra tik­rai di­džiu­lis.

Kiek­vie­ną kar­tą džiaugs­mą iš­gy­ve­nu vis ki­taip, kai gau­nu mo­ki­nių re­zul­ta­tus. Pa­ly­gin­ti, kaip įver­ti­nu mo­ki­nį ir kaip jis įsi­ver­ti­na pa­ts – tai kas­die­nos as­me­ni­niai pro­jek­tai.

Ma­ne džiu­gi­na mo­ki­nių emo­ci­jos, kai jie į pa­mo­ką atei­na ge­ros nuo­tai­kos.

– Kaip spren­džia­te iš­šū­kius ar sun­ku­mus, su ku­riais ga­li su­si­dur­ti mo­ki­niai?

– Sun­ku­mus spren­džiu per as­me­ni­nę pa­tir­tį. Tiek iš sa­vo pa­tir­ties, tiek au­gin­da­ma vai­kus, su­pran­tu, kad la­bai daug mo­ki­nių atei­na emo­ciš­kai pa­var­gę ar su­ža­lo­ti ir jie tai la­bai sle­pia. Kai po ke­lių die­nų ne­bu­vi­mo mo­kyk­lo­je mo­ki­niai atei­na, vis pa­gal­vo­ju, kad jie yra did­vy­riai, ku­rie pri­si­ver­tė atei­ti, nes suau­gęs žmo­gus to­kiu at­ve­ju grei­čiau­siai pa­siim­tų ne­dar­bin­gu­mo pa­žy­mė­ji­mą. Vi­sad gal­vo­ju apie sa­vo as­me­ni­nę pa­tir­tį, kad ir aš bu­vau mo­ki­nė, o kai pa­mirš­tu apie sa­ve, vis pa­gal­vo­ju apie sa­vo vai­kus, kad ir jie kar­tais ne­no­riai ke­lia­si, kar­tais gal­vą skau­da, juos taip pat kan­ki­na neiš­mok­tos pa­mo­kos.

– Kaip įtrau­kia­te tech­no­lo­gi­jas į sa­vo kal­bos pa­mo­kas?

– Tai tur­būt man yra skau­džiau­sia te­ma, nes tech­no­lo­gi­jos ir lie­tu­vių kal­ba ne­de­ra. Lie­tu­vių kal­ba yra ran­ka ra­šy­tas ir per­skai­ty­tas žo­dis. Tu­ri dirb­ti akys, ran­kos ir lū­pos. Tai yra – akys ma­to, ran­ka ra­šo, o lū­pos iš­ta­ria. Šiais lai­kais mo­ki­niai nuo lie­tu­vių kal­bos tols­ta, to­dėl aš sten­giuo­si tech­no­lo­gi­jas nau­do­ti tiek, kiek jos yra pri­va­lo­mos, ir iš­lik­ti prie tra­di­ci­nio me­to­do. Nuo­to­li­nis mo­ky­mas pa­ro­dė, kad tech­no­lo­gi­jos ne vi­sa­da yra ge­rai.

– Kaip ver­ti­na­te ir ste­bi­te mo­ki­nių pa­žan­gą?

– Tu­riu sa­vo as­me­ni­nius už­ra­šus. Juo­se pa­si­ra­šau, kas mo­ki­niui ne­pa­vyks­ta, ka­da jis pa­to­bu­lė­ja. Tai yra ma­no as­me­ni­nis ver­ti­ni­mas ir ste­bė­ji­mas.

– Nors dir­ba­te daug me­tų, ta­čiau nuo­lat ten­ka to­bu­lin­ti mo­ky­mo įgū­džius?

– Nuo­lat skai­tau ir do­miuo­si. Tur­būt kiek­vie­na lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja skai­to ke­lias kny­gas vie­nu me­tu. Vie­ną kny­gą skai­tai dėl dar­bo, ki­tą – kad tu­rė­tum ką mo­ki­niams pa­pa­sa­ko­ti, o tre­čio­ji – dėl as­me­ni­nės kom­pe­ten­ci­jos. Ma­no to­bu­lė­ji­mas – kny­ga.

– Ar yra dar­be pa­si­tai­kę su­dė­tin­gų aki­mir­kų?

– Su­dė­tin­ga yra tuo­met, kai mo­ki­nys ne­be­ma­to vil­ties, no­ri mes­ti mo­kyk­lą, ne­be­ga­li iš­si­tai­sy­ti re­zul­ta­tų, o svars­ty­mai ne­pa­de­da. Ma­ty­da­ma, kad mo­ki­niui tuo me­tu nie­kuo ne­ga­liu pa­dė­ti, su­pran­tu si­tua­ci­jos be­vil­tiš­ku­mą.

– Ar ga­li­te pa­si­da­ly­ti mo­ki­nio, ku­ris pa­da­rė di­de­lę pa­žan­gą, sėk­mės is­to­ri­ja?

– Ma­no pa­čios nuo­sta­bai, dar la­bai se­niai, kai aš bu­vau jau­na mo­ky­to­ja, vie­nai mer­gai­tei la­bai sun­kiai se­kė­si ra­šy­ti, da­rė la­bai daug ra­šy­bos klai­dų. Prieš va­sa­ros ato­sto­gas aš jos pa­pra­šiau, kad per va­sa­rą per­skai­ty­tų bent tris kny­gas. Nie­ko daug ne­si­ti­kė­jau, tik no­rė­jau, kad ji pra­dė­tų skai­ty­ti. Pra­si­dė­jus moks­lo me­tams mo­ki­niai ra­šė dik­tan­tą, ir ma­ne la­bai nu­ste­bi­no, kad ta mo­ki­nė pa­da­rė vos še­šias ra­šy­bos klai­das. Aš tuo ne­pa­ti­kė­jau, to­dėl po po­ros sa­vai­čių pa­kar­to­jau dik­tan­tą ir pa­si­sten­giau, kad mer­gai­tė sė­dė­tų vie­na, ne­nu­si­ra­ši­nė­tų. Pa­si­kar­to­jo ta pa­ti si­tua­ci­ja – ji pa­da­rė tik pen­kias ra­šy­bos klai­das. Pak­lau­siau jos, kaip jai tai pa­vy­ko. Tuo­met ji at­sa­kė, kad per vi­są va­sa­rą la­bai daug skai­tė. Tai bu­vo di­džiu­lė ma­no ir ma­no mo­ki­nės sėk­mė!

– Kaip lei­džia­te lais­va­lai­kį?

– Ma­no lais­va­lai­kis – kny­ga, gam­ta ir po­kal­biai su žmo­nė­mis. Ne­ga­liu įsi­vaiz­duo­ti sa­vo gy­ve­ni­mo be kny­gų.

– Kaip ma­no­te, kuo lie­tu­vių kal­bos mo­ky­ma­sis ga­li bū­ti nau­din­gas as­me­ni­nia­me ar pro­fe­si­nia­me gy­ve­ni­me?

– Ma­nau, kad daug kuo. Lie­tu­vių kal­bos mo­ky­ma­sis api­ma ra­šy­bą, skai­ty­mą ir ko­mu­ni­ka­ci­ją, o šian­dien kiek­vie­na­me dar­be la­bai svar­bu yra bend­rau­ti. Ra­šy­da­mi ra­ši­nį ban­do­me iš­si­kel­ti pro­ble­mą, ieš­ko­ti ar­gu­men­tų. Tai yra ne kas ki­ta, kaip mo­ky­ma­sis gy­ve­ni­me spręs­ti ir dar­bi­nius rei­ka­lus. Nes­var­bu, kuo tu dirb­si, vis­kas pra­si­de­da nuo to, kad ran­di pro­ble­mą, ta­da ieš­kai ar­gu­men­tų ir ga­liau­siai ban­dai iš­ko­mu­ni­kuo­ti – lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kos la­bai pa­de­da vi­so to iš­mok­ti.

– Kuo lie­tu­vių kal­bos mo­ky­ma­sis ski­ria­si nuo ki­tų kal­bų?

– Mes, li­tua­nis­tai, tru­pu­tį esa­me to­kie struk­tū­riš­kes­ni. Ang­lų kal­ba, kiek ži­nau, yra lais­ves­nė, lie­tu­vių kal­ba yra tra­di­ciš­kai san­tū­ri. Kiek­vie­nas žo­dis tu­ri tam tik­rą reikš­mę, jis reiš­kia tik vie­ną da­ly­ką ir nie­ko dau­giau. Mū­sų kal­ba yra au­ten­tiš­ka.