Gel­bė­ji­mo prie­mo­nės sau­go­mos po de­vy­niais už­rak­tais

Prie Mas­čio eže­ro pro­jek­tuo­jant di­džią­ją po­nto­ni­nę prie­plau­ką ir til­tą bu­vo nu­ma­ty­tos gel­bė­ji­mo prie­mo­nės, o apie jų ap­sau­gą – vaiz­do ste­bė­ji­mo ka­me­ras, de­ja, ne­bu­vo pa­gal­vo­ta. Tad gel­bė­ji­mo ra­tai kaip­mat ding­da­vo ar­ba plau­kio­da­vo su­mes­ti į eže­rą.

Gied­ra AKA­VIC­KIE­NĖ

Jau se­no­kai pen­ki ap­rū­di­ju­sio me­ta­lo sto­vai su už­ra­šy­tu pa­gal­bos nu­me­riu 112 sto­vi be gel­bė­ji­mo prie­mo­nių, dau­ge­lis ir už­mir­šo, ko­kia jų tik­ro­ji pa­skir­tis.

Iš Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ga­vo­me at­sa­ky­mą, kad tai prie­plau­kos ar­chi­tek­tū­ri­nis ele­men­tas su pa­gal­bos nu­me­riu ir vie­ta gel­bė­ji­mo prie­mo­nėms. Vi­sa inf­rast­ruk­tū­ra įgy­ven­di­nus pro­jek­tą bu­vo per­duo­ta Tel­šių mies­to se­niū­ni­jai eksp­loa­tuo­ti.

„Įgy­ven­di­nus pro­jek­tą – prieš dau­giau nei de­šimt­me­tį – ant prie­plau­kos ar­chi­tek­tū­ri­nių ele­men­tų bu­vo ka­bi­na­mos gel­bė­ji­mo prie­mo­nės. Ta­čiau po pa­ros ar dvie­jų jų ne­lik­da­vo. Se­niū­ni­ja ne­spė­jo jų keis­ti nau­jo­mis, to­dėl bu­vo priim­tas spren­di­mas li­ku­sias, dar ne­pa­vog­tas gel­bė­ji­mo prie­mo­nes lai­ky­ti se­niū­ni­jos ga­ra­že“, – sa­kė Tel­šių mies­to se­niū­ni­jos se­niū­nas Čes­lo­vas Ubar­tas.

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ feis­bu­ko pa­sky­ro­je klau­sė­me skai­ty­to­jų nuo­mo­nės, ar ver­ta vėl pa­ban­dy­ti, gal jau pa­si­kei­tė mū­sų vi­suo­me­nė?

Eg­lė ra­šė, kad ge­riau pra­ras­tas gel­bė­ji­mo ra­tas nei pra­ras­ta gy­vy­bė. Vai­dos nuo­mo­ne, rei­kia ka­bin­ti gel­bė­ji­mo ra­tus tol, kol ne­beims. Aud­rius ma­no, kad rei­kia pa­ka­bin­ti vaiz­do ste­bė­ji­mo ka­me­rą ir baig­sis va­gys­tės.

Tel­šių se­niū­nas Č. Ubar­tas „Tel­šių ŽI­NIOMS“ tvir­ti­no, kad jei­gu Mas­čio eže­re bū­tų mau­dyk­la, tuo­met bu­dė­tų gel­bė­to­jai su spe­cia­lio­mis prie­mo­nė­mis. O da­bar išei­na, kad gel­bė­ji­mo ra­tai ne­pri­va­lo­mi, to­dėl dėl va­gių ir van­da­lų dar­be­lių sau­giai gu­li san­dė­liu­ke.

„Pa­dė­ti šias prie­mo­nes į vie­tą – tai tas pa­ts kaip jas paau­ko­ti“, – sa­kė Č. Ubar­tas.

Vis dėl­to Tel­šių se­niū­nas ne­pra­ran­da vil­ties, kad ateis lai­kas, kai vi­suo­me­nė taps są­mo­nin­ga ir ne­be­ga­dins bend­ro mū­sų vi­sų in­ven­to­riaus. Štai gra­žie­ji gė­ly­nai kas­met nu­ken­čia vis ma­žiau, pa­si­tai­ko vos ke­li at­ve­jai, kad bū­tų dras­ko­mos, lau­žo­mos gė­lių ša­ke­lės.

„Kas no­rė­jo, pri­si­dau­gi­no „plen­sų“ ir ap­si­ra­mi­no“, – pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai kal­bė­jo Č. Ubar­tas.