Kiek daugiau nei pusšimtį metų Telšiuose gyvenantis Bronius Nabažas apie savo artėjantį 90-ties metų jubiliejų kalba su šypsena ir šmaikštaudamas, kad nesijaučia senas, o tik vos pagyvenęs jaunuolis. Tokį Bronių mato ne tik artimieji, bet ir kiekvienas jį pažįstantis telšiškis. Sveikata nesiskundžiantis, energijos bei humoro nestokojantis senolis yra gyvybingas, kaip tas ąžuolas, kurį dar būdamas 13-metis berniukas pasodino savo vaikystės kieme, vos keli kilometrai nuo Plinkšių dvaro.
Gyvenimas 14 narių šeimoje
1924 m. vasario 3 dieną gimęs Bronius Nabažas augo gausioje šeimoje. Papuniu vadintas tėvas Liudvikas ir mama Kazimiera, be jo, dar išaugino 11 vaikų, iš jų – 9 seserys. Gimusių buvo ir daugiau, bet jie anuomet dėl Broniui nežinomų aplinkybių neišgyveno. Gausi keturiolikos narių šeima namų ūkį vedė kartu. Vaikai prižiūrėjo vienas kitą; ganydami karves uždarbiavo. Motina rūpinosi namų židiniu, o papunis gardesnio kąsnio šeimai surasdavo medžiodamas. Bronius, būdamas jauniausias sūnus, vietoj medžioklės rinkosi žvejybą. Tačiau esant progai kiekvienas norėdavo įsiamžinti su tėvo laimikiu ir šautuvu. Kiek žinoma iš pasakojimų, Broniaus tėvas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo pas dvarininkus Pliaterius Plinkšiuose. Vėliau buvo išvykęs į Vokietiją uždarbiauti vykdant Kylio kanalo statybos darbus. Kitais metais vėlei grįžęs į Vokietiją, dar labiau pramoko vokiečių kalbos, kuri keičiantis politinei situacijai Lietuvoje jam labai pravertė. 1941 m. vokiečiams įžengus į kraštą, kareiviai dažnai apsilankydavo daugiavaikės šeimos namuose. Senolis pasakoja, jog kareiviai mielai užsukdavo pabendrauti su papuniu, mat vienas iš nedaugelio mokėjęs jų kalbą šiame kaime. Jie būdavę gana draugiški: ateidavo į namus, išsikepdavo blynų sau ir sočiai jų palikdavę vaikams.
Šeimos vyrai: nuo šiaudinių kareivių iki Vilniaus krašto įvykių
Šeimos vyrai ne visi tarnavo kariuomenėje. Bronius jos išvengė papunio dėka – vykstant registracijai, jis pažymėjo, jog šis esantis nepilnametis. Draugai, dalyvavę kare, jam laiškuose rašė, jog jeigu tik yra galimybė, reikia slėptis kad ir šiauduose, bet į kariuomenę neiti. „Taip ir tapome šiaudiniais kareiviais“, – pasakoja ilgaamžis telšiškis. Tačiau to nepasakytume apie vyriausiąjį brolį Liudviką, kuris Smetonos laikais tarnavo Tauragėje 7-ajame pėstininkų pulke, 2-ojoje dviratininkų kuopoje. Jis dalyvavo Vilniaus krašto įvykiuose, kai 1939 metais TSRS ir Lietuvos sutartimi Vilniaus kraštas buvo perduotas Lietuvai. Dar ir šiandien Broniui skamba linksmas brolio pasakojimas, kai nesuvaldęs dviračio pargriuvo ties kažkuriuo Vilniaus miesto gatvės posūkiu.
Kareiviškos košės Broniui teko ragauti tik pokariu, kai 1954 m. buvo išsiųstas į Kaliningrado sritį. 3 mėnesius ryšininko mokymuose dalyvavęs telšiškis ten praleistą laiką prisimena su šypsena. Su kitais Lietuvos vyrais iš Kretingos, Telšių, Klaipėdos atlikę visas komandas, laisvą laiką leido su dainomis. Kaip prisimena, dainuodavę daugiausia lietuviškai, kartais pritardavę rusams jų kalba. Maistas buvo geras, o tabako (makorkos) taip pat netrūko. „Jį kaip tikri vyrai traukdavome susisukę į laikraštį“, – prisimena jau 25 metus neberūkantis senolis.
Išgelbėta žydaitė ir sotūs partizanai
Net ir nedalyvaujant kare, jo sukeltą nerimą juto kiekvienas gyventojas, ypač besirūpinantis žydų likimais. Bronius pamena, kaip dar gyvenant pas tėvus jų namuose atsirado 18–20 metų žydaitė, kurią šeima slėpė savo namuose. Mergina gyveno ir valgė bendrose patalpose. „Likimas leido ją išgelbėti net ir tada, kai nacių pavaldiniai buvo atėję į namus tikrinti, ar nėra slepiama žydaitė, mat iš vietinių kažkas išskundė. Tądien, kai buvo atlikta patikra, aš miegojau, atėję vyrai išvertė visus namus ieškodami merginos, – prisiminimais dalijosi Bronius. – Pokariu tėvų namuose priimdavome ir netolimuose miškuose buvusius partizanus. Dažniausiai jie ateidavo maisto, cigarečių. Pasitaikydavo apsišaukėlių, kurie išplėšdavo gyvenamuosius namus apsimesdami partizanais. Tačiau mes suprasdavome, kas yra kas. Mūsų šeimoje buvo teigiamas požiūris į miškuose gyvenančius partizanus, bet elgdavomės atsargiai, mat ir tarp partizanų galėjo būti išdavikų.“
Dar vienas garbus jubiliejus
Vaikystėje Bronius baigęs 4 skyrių mokyklą, tik po ilgo laiko ėmėsi kitų mokslų. 1948–1949 m. studijavo Plinkšių žemės ūkio mokykloje, tačiau šių žinių vėliau niekur nepritaikė. Paskui prasidėjo įvairaus pobūdžio darbai. Metus teko padirbėti buhalteriu kolūkyje, tačiau darbas be atlygio privertė ieškoti kito. 1951 m. dirbo Kuršėnų plytinėje. Taip pat dalyvavo Telšių plytinės statyboje (1959 m.). Ilgiausiai nuo 1967 m. išdirbo skaičiavimo mašinų gamykloje štampuotoju. Dabar gali švęsti pensinio amžiaus jubiliejų, nes jau 30 metų yra pensininkas.
Paminėta auksinių vestuvių sukaktis
Telšiuose Bronius apsigyveno sumainęs žiedus su Aleksandra Simonkevičiūte, gimusia ir užaugusia šiame mieste. Nors iki vedybų pažintis truko vos tris mėnesius, tačiau tai nesutrukdė užauginti keturis vaikus (Rūta, Arūnas, Alvydas, Gitana), su mylimąja nugyventi kartu daugiau nei 50 metų ir atšvęsti auksines judviejų vestuves. Palydėjus Amžinybėn Aleksandrą, ilgaamžio širdyje atsiradusią tuštumą užpildo šiandien juo besirūpinantys vaikai, gyvenimus kuriantys šeši anūkai ir jau ūgtelėję keturi proanūkiai. Jau nekalbant apie senolio penkias jaunesnes seseris (Aleksandra, Aldona, Zita, Zuzana, Stasė), kurioms jis likęs vienintelis brolis.
Stipraus gyvenimo mįslė
Ilgaamžį telšiškį mylintys artimieji žino, kad visoms progoms geriausia jam dovana yra česnakas, be kurio neįsivaizduoja savo kasdienio stalo. Belieka palinkėti, kad ir toliau visais įmanomais būdais saugotų savyje ąžuolo stiprybę.