Šv. Kalėdos – Kristaus gimimo iškilmė, mus kiekvienais metais sugrąžina į istorinį įvykį, primenantį, jog daugiau nei 2000 metų į žemę atėjo Dievas – Kūdikis, Emanuelis – Dievas su mumis.
Tų švenčių išvakarėse išgyvename bendrystę su savo artimaisiais šeimose ar bendruomenėse, ką mes vadiname Kūčiomis. Kūčių stalas, Kūčių vakarienė – metas, kai susirinkę žmonės kartu meldžiasi, kartu valgo, bendrauja, prisimena, laukia… Laukia Gimimo stebuklo tam, kad vėl galėtų iš naujo išgirsti Gerąją Žinią: „Šiandien jums gimė Išganytojas, kuris yra Viešpats Mesijas.“ Kūčių valgiai, ant mūsų stalų tradiciškai jų dvylika, primena laiko tėkmę, gyvenimą, mūsų papročius, kultūrą. Kiekvienoje šeimoje tą šventą vakarą laužiamas kalėdaitis – neraugintos, bažnyčioje pašventintos, iš kvietinių miltų ir vandens iškeptos duonos paplotėlis.
Šiandien kalėdaičiai Kūčių vakarienės metu laužomi Lietuvoje, Lenkijoje ir Latvijoje. Mūsų tautiečiai, išlaikę šią senąją tradiciją, tai daro ir gyvendami užsienyje. Per Kūčias kalėdaičių laužymo paprotys turi istorinę kilmę ir gilią simbolinę prasmę. Kalėdaičių vartojimas primena senovės Eulogiją – bažnyčioje pamaldų metu pašventintą duoną, kurią tikintieji nešdavosi į savo namus ir padalindavo pamaldose nedalyvavusiesiems. Dvasininkai šią pašventintą duoną siųsdavo į savo parapijiečių namus kaip bendrystės ir tikėjimo vienybės su jais ženklą. Kalėdaičių baltumas primena širdies tyrumą, grynumą, o jų laužymas ir pasidalijimas – brolišką meilę. Dalintis kalėdaičiu Kalėdų išvakarėse reiškia dvasines dovanas, kurių į pasaulį atnešė gimęs Kristus. Nuo pat krikščionybės pradžios tokia šventinta duona buvo svarbi jungtis tarp tikėjimo bendrystėje gyvenančiųjų. Ši nerauginta, pašventinta duona primena agapės – duonos dalinimosi – tradiciją.
Žemaičiai nuo pat pradžių, tapę krikščionimis katalikais, šią gilią tradiciją puoselėjo ir tebepuoselėja iki šių dienų. Parapijos kunigų pamaldų metu pašventinti kalėdaičiai yra ženklas, jog ši duona jungia juos kaip ganytojus su kiekvienu jam pavestuoju. Į namus turėtume parsinešti tiek kalėdaičių, kiek asmenų valgys Kūčių vakarienę. Parapijos klebonas tokiu būdu – kalėdaičiais – perduoda kiekvienam parapijiečiui linkėjimus ir sveikinimus. Jis tą šventą vakarą išgyvens dvasinę bendrystę su visais jo parapijoje esančiais pakrikštytaisiais, o ir kiekvienas laužantis jam perduotą kalėdaitį išgyvens bendrystę ne tik su savo šeimos nariais, bet ir su visa bažnytine bendruomene.
Parsineškime į namus pašventintos duonos – kalėdaičių kiekvienam – nuo mažiausio iki vyriausio, laužykime juos kaip ženklą, jog esame sujungti Kristaus dvasia, esame tikėjimo kelionėje, ir atsiminkime, jog tą Vakarą su ta Duona su mumis yra ir tie, kurie linki mums viso ko geriausio. Juk tą stebuklingą naktį gimsta ne kas nors kitas, o mus mylintis Dievas – Emanuelis – Dievas, visada esantis su mumis.