Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną Tel­šių TAU studentai mi­ni ke­liau­da­mi

Tel­šių tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tas (TAU) Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną pa­mi­nė­jo ne­tra­di­ciš­kai – va­sa­rio 8-ąją ke­lia­vo į Aukš­tai­ti­ją, ap­lan­kė Uk­mer­gės ra­jo­no Už­lė­nio kai­me esan­tį Pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos dva­rą, ku­ria­me įreng­tas mu­zie­jus, ir Tau­jė­nų dva­rą. Ke­lio­nė ne­prail­go, klau­sė­mės TAU Is­to­ri­jos fa­kul­te­to lek­to­riaus Vac­lo­vo Vai­če­kaus­ko pa­sa­ko­ji­mo apie Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mą, pir­mą­jį mū­sų ša­lies va­do­vą A. Sme­to­ną, ku­rio 150 me­tų ju­bi­lie­jų mi­nė­si­me šiais me­tais rugp­jū­čio mė­ne­sį.

Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos dva­re mū­sų lau­kė gi­dė. Jos įtrau­kus pa­sa­ko­ji­mas at­sklei­dė įdo­mių fak­tų apie Pre­zi­den­tą, jo šei­mą, dva­rą, ku­ris bu­vo ta­pęs šei­mos re­zi­den­ci­ja. 1937 m. va­sa­rą, pa­sta­čius gy­ve­na­muo­sius rū­mus, A. Sme­to­na su šei­ma pir­mą kar­tą va­sa­ro­jo sa­vo ūky­je. Gi­dė da­li­jo­si iš­li­ku­siais to lai­ko­tar­pio rū­mų ap­ra­šy­mais: „Dvie­jų aukš­tų mū­ri­niai rū­mai bu­vo gra­žūs ir pa­to­gūs. Iš lau­ko pu­sės juos la­bai puo­šė ke­tu­rios ta­šy­to gra­ni­to ko­lo­nos, pa­sta­ty­tos prieš di­džią­sias pa­ra­di­nes du­ris, du ant­ra­me aukš­te at­vi­ri bal­ko­nai, bal­tai da­žy­tos sie­nos, rau­do­nas čer­pių sto­gas, o pir­ma­me aukš­te di­de­lė at­vi­ra aikš­te­lė be sto­go. Įves­tas van­den­tie­kis iš gi­laus šu­li­nio, įreng­ta ka­na­li­za­ci­ja, vo­nios, su Kau­nu bu­vo su­jung­tas te­le­fo­no ry­šys. So­dy­ba ap­so­din­ta vie­ti­niais me­džiais ir krū­mais, ypač laz­dy­nais, už­veis­tas di­do­kas vais­me­džių so­das, įreng­ti šilt­na­miai, gė­ly­nai. Ūkio tvar­tai ir kiau­li­dės įreng­tos mo­der­niai. Ūkio tvar­ky­mo ir prie­žiū­ros dar­bams va­do­va­vo An­ta­no Sme­to­nos se­suo Ju­li­ja Sme­to­nai­tė. Rū­mų vi­daus ap­sta­ty­mu ir tvar­ky­mu, gė­ly­nais rū­pi­no­si A. Sme­to­nos žmo­na So­fi­ja Sme­to­nie­nė (Cho­da­kaus­kai­tė).“

Dva­ras Pre­zi­den­tui A. Sme­to­nai bu­vo poil­sio ir ap­mąs­ty­mų vie­ta.

Pre­zi­den­tas pla­na­vo šį ūkį tes­ta­men­tu už­ra­šy­ti vals­ty­bei, kad atei­ty­je ja­me bū­tų įreng­ta že­mes­nio­ji že­mės ūkio mo­kyk­la. 1940 m., oku­pa­vus Lie­tu­vą so­vie­tams, Užu­gi­rio kie­mo dva­ras bu­vo na­cio­na­li­zuo­tas, jo sa­vi­nin­kas pa­skelb­tas „liau­dies prie­šu Nr. 1“.

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro 65 ha dva­ro že­mės ir ūki­niai pa­sta­tai ati­te­ko ta­ry­bi­niam ūkiui, o rū­muo­se bu­vo įkur­din­ta tu­ber­ku­lio­ze ser­gan­čių vai­kų sa­na­to­ri­ja.

1954 m. dva­ro cent­ras pri­klau­sė čia įkur­tai Užu­gi­rio nar­ko­lo­gi­jos li­go­ni­nei, vė­liau bu­vo Nau­jo­sios Vil­nios psi­cho­neu­ro­lo­gi­jos li­go­ni­nės Nar­ko­lo­gi­jos sky­rius.

2008 m. dva­ras per­duo­tas Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei.

Užu­gi­rio kraš­to mu­zie­jaus komp­lek­są su­da­ro Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos gim­to na­mo pa­ma­tai, 1935 m. Pre­zi­den­to sta­ty­ta ir įkur­ta vie­na mo­der­niau­sių Lie­tu­vos pra­di­nių mo­kyk­lų, dva­ras su že­me. Užu­gi­rio mu­zie­ju­je at­nau­jin­ta mo­der­ni eks­po­zi­ci­ja, skir­ta Pre­zi­den­tui A. Sme­to­nai, ofi­cia­liai bus ati­da­ry­ta mi­nint Va­sa­rio 16-ąją. Pa­ro­da at­spin­di Pre­zi­den­to gy­ve­ni­mo, dar­bo, poil­sio, šei­mos aki­mir­kas, su­rink­ta ne­ma­žai lei­di­nių, nuo­trau­kų, pa­veiks­lų, su­si­ju­siu su Lie­tu­vos Pre­zi­den­to as­me­ny­be.

Su­ža­vė­ti ir paa­kin­ti la­biau gi­lin­tis į sa­vo kraš­to is­to­ri­ją, ja di­džiuo­tis, tę­sė­me ke­lio­nę į Tau­jė­nus. Di­di­kų is­to­ri­jos nie­kur ne­din­go. Tau­jė­nų dva­ras – Uk­mer­gės kraš­to pa­si­di­džia­vi­mas.

Su­si­pa­ži­nę su dva­ro is­to­ri­ja, ap­žiū­rė­jo­me jau­kias, pra­ban­gias erd­ves su at­kur­tais kla­si­ki­niais bal­dais, et­nog­ra­fi­niais daik­tais ir au­ten­tiš­kais raš­tais, kur vis­kas me­na Rad­vi­lų lai­kus.

Pa­si­vaikš­čio­jo­me po dva­ro erd­ves ir is­to­ri­ją me­nan­čiais par­ko ta­ke­liais, ap­lan­kė­me mi­ni zoo­lo­gi­jos so­dą, ku­ria­me pa­ma­tė­me par­ko di­dy­bę, au­ga­lų įvai­ro­vę bei au­gi­na­mų gy­vū­nų, paukš­čių gau­są. Pa­bu­vo­me Le­do ka­ra­lys­tė­je, kur le­do skulp­tū­ros, su­kur­tos įvai­rių pa­sa­kų mo­ty­vais, įsi­lie­ja į bend­rą vaiz­dą su gam­ta ir de­ko­ra­ci­jo­mis.

Grįž­da­mi da­li­jo­mės įspū­džiais. TAU di­rek­to­rė Da­nu­tė Juš­kie­nė per­skai­tė ra­šy­to­jos, žur­na­lų re­dak­to­rės Jur­gos Balt­ru­ko­ny­tės su­da­ry­tą gra­žiau­sių komp­li­men­tų Lie­tu­vai – mū­sų gim­ta­jai že­mei, gam­tai, is­to­ri­jai, žmo­nėms – šim­tu­ką, pa­siū­lė, kad kiek­vie­nas ras­tų ir už­ra­šy­tų sa­vo komp­li­men­tus Lie­tu­vai, kad jie nie­ka­da ne­pa­si­baig­tų.

Skam­bė­jo pa­dė­ka mus ly­dė­ju­siam is­to­ri­kui V. Vai­če­kaus­kui, ke­lio­nės or­ga­ni­za­to­rei, vai­ruo­to­jui ir vi­siems ke­lia­vu­siems kar­tu.

Da­nu­tė JUŠ­KIE­NĖ, Va­le­ri­ja JO­NU­ŠIE­NĖ