J. Sta­ne­vi­čie­nė: „Gy­ve­ni­me tik mes pa­tys esa­me at­sa­kin­gi už sa­ve ir sa­vo sa­vi­jau­tą“

Ener­gin­ga, veik­li, ku­pi­na įvai­riau­sių idė­jų bei nuo­lat be­si­šyp­san­ti Jo­li­ta Sta­ne­vi­čie­nė Tel­šiuo­se ne vie­nam ži­no­ma kaip svei­ka­tin­gu­mo tre­ne­rė, dir­ban­ti su di­džiu­liu at­si­da­vi­mu. Mo­ty­va­ci­jos ir verž­lu­mo 41-ąjį gim­ta­die­nį ne­se­niai at­šven­tu­siai mo­te­riai ga­lė­tų pa­vy­dė­ti ne vie­nas jau­nuo­lis, ta­čiau pa­ti Jo­li­ta įsi­ti­ki­nu­si, kad gy­ven­ti svei­kiau, jaus­tis ener­gin­giau, bū­ti lai­min­ges­niems nė­ra truk­džių nei jau­nam, nei se­nam, liek­nam ar ap­kū­nes­niam. Tie­siog rei­kia no­rė­ti ir da­ry­ti.

Su J. Sta­ne­vi­čie­ne kal­bė­jo­mės apie svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do dės­nius, mo­ty­vuo­jan­čius da­ly­kus bei apie įgim­tą no­rą nuo­lat to­bu­lė­ti ir po­ky­čiams įkvėp­ti ki­tus.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

– Kaip api­bū­din­tu­mė­te svei­ką gy­ven­se­ną? Ko­kie pa­grin­di­niai svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do dės­niai?

– Svei­ka gy­ven­se­na nė­ra kaž­koks konk­re­tus veiks­mas ar vei­ki­mas, tai tie­siog vi­su­ma mū­sų kas­die­nių įpro­čių, to­kių kaip mankš­ta, pa­bu­vi­mas lau­ke, poil­sis, grū­di­ni­ma­sis, van­dens gė­ri­mas, ver­tin­go mais­to pa­si­rin­ki­mas ir pa­na­šiai. Nė­ra vie­nos tai­syk­lės, kaip at­ro­do svei­ka gy­ven­se­na. Ma­nau, mes kiek­vie­nas tu­ri­me at­ras­ti sa­vo bū­dą, lai­ką, me­to­dus. Šio­mis die­no­mis šia te­ma tiek daug in­for­ma­ci­jos, kad tik­rai nė­ra sun­ku at­ras­ti sa­vo svei­kos gy­ven­se­nos ke­lią, bet rei­kia tik vie­nin­te­lio da­ly­ko – tai mū­sų pa­čių NO­RO. Daž­nai sa­kau mo­te­rims, jog tai, kas pa­duo­da­ma „ant lėkš­tu­tės“, nė­ra ver­tin­ga, to­dėl sten­giuo­si nuo­lat da­ly­tis pa­ta­ri­mais ir pa­mo­ky­mais, o jau jos pa­čios at­si­ren­ka, kas joms tin­ka, o kas ne.

– Mi­nė­jo­te ver­tin­go mais­to pa­si­rin­ki­mo svar­bą. Ką bū­ti­na įtrauk­ti į sa­vo ra­cio­ną ir ko at­si­sa­ky­ti no­rint mai­tin­tis svei­kiau?

– Ne­su mi­ty­bos spe­cia­lis­tė, bet na­tū­ra­lu, kad dirb­da­ma sa­vo dar­bą tu­riu do­mė­tis ir nuo­lat do­miuo­si mi­ty­ba. Čia ly­giai taip pat kaip ir kal­bant apie svei­ką gy­ven­se­ną – vie­nos tai­syk­lės nė­ra, nes mū­sų or­ga­niz­mai nors ir at­ro­do pa­na­šūs, ta­čiau jie vi­si yra skir­tin­gi. Bet, ži­no­ma, yra kri­te­ri­jai, ku­riais ga­li va­do­vau­tis vi­si:

1) Kas­dien ger­ti pa­kan­ka­mai van­dens. Kū­no 1 ki­log­ra­mui rei­kia 30 ml van­dens. Pvz., jei žmo­gus sve­ria 60 kg, tai re­ko­men­duo­ja­ma die­nos nor­ma bū­tų apie 1,8 l van­dens. Aiš­ku, šil­tą die­ną rei­kė­tų dau­giau, nes skys­čiai ne tik ša­li­na­si iš mū­sų kū­no, bet ir iš­ga­ruo­ja. Svar­bu pa­mi­nė­ti, kad van­duo nė­ra ka­va, sul­tys, sriu­ba ir pa­na­šiai. Van­duo yra van­duo.

2) Daug dar­žo­vių – kuo ma­žiau ap­do­ro­tos dar­žo­vės, tuo ver­tin­giau. As­me­niš­kai aš pa­ti mėgs­tu rink­tis pa­gal se­zo­ną: šiuo me­tu val­gau daug ko­pūs­tų, bu­ro­kų, bro­ko­lių, mor­kų, špa­ra­gi­nių pu­pe­lių ir pa­na­šiai. Bet jei jums tin­ka ir pa­tin­ka ki­tos, val­gy­ki­te kas­dien ir su kiek­vie­nu val­giu.

3) Mė­sa, žu­vis, kiau­ši­niai – tie pro­duk­tai, ku­rie mums duo­da so­tu­mo jaus­mą. Ge­riau du ga­ba­lė­liai mė­sos nei vie­nas su daug pa­da­žo.

4) Vai­siai – jų tik­rai ne­rei­kia val­gy­ti be sai­ko, bet ne­rei­kia ir at­si­sa­ky­ti. Vai­siai re­ko­men­duo­ja­mi pir­mo­je die­nos pu­sė­je.

5) Rie­šu­tai. Kad ir kiek svei­ki ir ver­tin­gi, ta­čiau jų per die­ną už­ten­ka vos sau­je­lės. Tai ga­li bū­ti pui­kus už­kan­dis tarp pie­tų ir va­ka­rie­nės.

6) Vi­sa­da re­ko­men­duo­ju mais­tą ga­min­tis na­muo­se, bet tik­rai ži­nau, kad nie­ka­da ne­bus, jog vi­si taip da­rys. Tiems, ku­rie val­go ka­vi­nė­se, tarp jų ir aš pa­ti, vi­sa­da siū­lau rink­tis sriu­bą be grie­ti­nės, ant­rą­jį pa­tie­ka­lą be pa­da­žo, o jei val­go­te ir sriu­bą, ir ant­rą­jį pa­tie­ka­lą, tai siū­ly­mas rink­tis tik pu­sę sriu­bos, o ant­rą­jį pa­tie­ka­lą – be gar­ny­ro, tik mė­sa ar žu­vis, ir vi­sa­da ga­li­ma pa­pra­šy­ti dau­giau dar­žo­vių.

7) Grei­ta­sis mais­tas – ska­nu, bet nu­lis ver­tės. Su­vo­kiu, kad nie­ka­da ne­bus taip, kad žmo­nės jo at­si­sa­kys, ta­čiau tai tik­rai tu­ri bū­ti la­bai re­tas sve­čias mū­sų skran­dy­je.

8) Teo­ri­ja, kad rei­kia val­gy­ti pen­kis kar­tus per die­ną. Čia vėl­gi in­di­vi­dua­lu: vie­nam tai ga­li bū­ti ženk­liai per daug, ki­tam gal ir ma­žai. Tu­ri­me ste­bė­ti sa­vo kū­ną ir vi­sa­da at­sa­ky­ti, ar tik­rai esu al­ka­nas. Svar­bu pri­si­min­ti, ka­da val­gė­me pa­sku­ti­nį kar­tą, ar tik­rai kū­nas jau spė­jo išalk­ti, gal tie­siog jis no­ri stik­li­nės van­dens.

9) Vi­siems, mėgs­tan­tiems skai­čius, siū­lau ap­si­skai­čiuo­ti sa­vo die­nos ka­lo­ri­jų po­rei­kį pa­gal šią for­mu­lę:
HAR­RIS-BE­NE­DICT LYG­TIS
• PMA (vy­rams) = 66,473 + 13,751 x (kū­no svo­ris) + 5,0033 x (ūgis) – 6,755 x (am­žius)
• PMA (mo­te­rims) = 655,0955 + 9,463 x (kū­no svo­ris) + 1,8496 x (ūgis) – 4,6756 x (am­žius)
• Kū­no svo­ris (kg); ūgis (cm); am­žius (me­tai)

– Svei­ka­tin­gu­mo sri­ty­je dir­ba­te 14 me­tų. Ar pa­ste­bi­te po­ky­čius vi­suo­me­nė­je?

– Po­ky­čiai yra di­de­li, ypač ju­dė­ji­mo, spor­to sri­ty­je. Žmo­nės tik­rai rū­pi­na­si sa­vo svei­ka­ta ir ne­ma­žai spor­tuo­ja, apie mi­ty­bą taip pat la­bai daug kas iš­ma­no. Tik dar daž­nai pa­si­tai­ko „nu­sly­di­mų“, var­to­ja­ma ne­ma­žai grei­to­jo mais­to, dar ma­no­ma, kad ver­tin­gas mais­tas nė­ra ska­nus, bet taip tik­rai nė­ra. Svar­bu at­ras­ti sa­vo for­mu­lę, sa­vo prin­ci­pą ir at­si­rink­ti sau tin­ka­mus pro­duk­tus ir pa­tie­ka­lus, bet ir vėl – rei­kia no­ro tą da­ry­ti, o dau­gu­ma re­zul­ta­to no­ri čia ir da­bar.

– Ne­re­tai dėl sa­vo am­žiaus ar įsi­ti­ki­ni­mų žmo­nės ne­si­ryž­ta po­ky­čiams, nors gal­būt apie svei­kes­nę gy­ven­se­ną ir pa­gal­vo­ja. Ką ga­lė­tu­mė­te pa­tar­ti dve­jo­jan­tiems? Ar sie­kian­tiems gy­ven­ti svei­kiau yra ko­kių nors truk­džių?

– Nie­kam nė­ra am­žiaus li­mi­to – nei ju­dė­ti, nei mai­tin­tis tin­ka­mai, nei gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. Vis­kas pra­si­de­da mū­sų gal­vo­je, kaip nu­si­tei­kia­me ir kaž­ko no­ri­me. Per vi­sus me­tus, kiek dir­bu, su­ti­kau la­bai daug žmo­nių, ku­rie pra­dė­jo keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mo įpro­čius vy­res­nia­me am­žiu­je ir šian­dien tuo tie­siog mė­gau­ja­si. Vi­sa­da ga­li­me ras­ti prie­žas­čių ne­da­ry­ti, ne­pra­dė­ti, bet lin­kiu vi­siems ras­ti prie­žas­tis – pra­dė­ti. Pats pa­pras­čiau­sias ir nie­ko ne­kai­nuo­jan­tis veiks­mas pra­dė­ti keis­tis – ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti kas­dien.

– Vi­sų ge­rai ži­no­mas ir daž­nai gir­di­mas pa­sa­ky­mas „Svei­ka­me kū­ne – svei­ka sie­la“. Su­tin­ka­te su tuo?

– Tik­rai taip. Mū­sų vi­di­nė bū­se­na, vi­di­nė ra­my­bė, ner­vų sis­te­mos sta­bi­lu­mas ir vi­di­nis pa­si­ten­ki­ni­mas yra vie­nas svar­biau­sių fak­to­rių ei­nant ge­res­nio ir svei­kes­nio gy­ve­ni­mo ke­liu. Kar­tais ga­li už­tek­ti pa­skai­ty­ti ge­rą kny­gą, pa­kvė­puo­ti gry­nu oru, iš­ger­ti puo­de­lį ka­vos su my­li­ma drau­ge, pa­si­vaikš­čio­ti gam­to­je, pa­si­klau­sy­ti ge­ros mėgs­ta­mos mu­zi­kos, už­siim­ti kvė­pa­vi­mo pra­ti­mais – me­di­ta­ci­ja, skir­ti lai­ko sa­vo mėgs­ta­mai veik­lai ir tik sau.

– Esa­te bai­gu­si tei­sės, vie­šo­jo ad­mi­nist­ra­vi­mo stu­di­jas, įgi­ju­si tre­ne­rio kva­li­fi­ka­ci­ją, bai­gė­te fi­zi­nio ak­ty­vu­mo ir spor­to ma­gist­ran­tū­rą ir šiuo me­tu dar mo­ko­tės ki­ne­zi­te­ra­pi­jos. Sa­vęs to­bu­li­ni­mas, no­ras ko nors iš­mok­ti ir in­for­ma­ci­ja da­ly­tis su ki­tais – vie­na svar­bių Jū­sų gy­ve­ni­mo su­de­da­mų­jų da­lių?

– Taip išė­jo, kad ma­no gy­ve­ni­me nie­kas ne­vyks­ta taip, kaip nu­sta­ty­ta, sa­ky­kim, pa­gal vi­suo­me­nės nor­mas. Pir­mos stu­di­jos pra­si­dė­jo su­si­lau­kus pir­mo vai­ko, man ta­da bu­vo 22 me­tai. 23-ejų įsto­jau į tei­sę ir ties tuo nie­kas ne­si­bai­gė – iki šiol te­be­si­mo­kau. Ka­dan­gi dir­bu su žmo­nė­mis, jiems pa­de­du, juos mo­kau, tai ki­taip gy­ven­ti net ne­ga­lė­čiau. Vi­sa­da ne­ge­rai jau­čiuo­si, kai gau­nu klau­si­mą ir ne­ži­nau at­sa­ky­mo, – tai ma­ne ir ve­da į nuo­la­ti­nį sa­vęs au­gi­ni­mą. Be ga­lo džiu­gi­na, kai ma­tau, kaip kei­čia­si žmo­nės, kaip kei­čia­si jų gy­ve­ni­mas, kaip jie at­ran­da nau­jas veik­las ir pra­de­da sa­ve my­lė­ti. Pa­ti va­do­vau­juo­si to­kia tai­syk­le: esi gy­vas, kol su­ži­nai ką nors nau­jo. Lin­kiu vi­siems nuo­lat do­mė­tis ir ieš­ko­ti.

– Ką kiek­vie­nas ga­li­me pa­da­ry­ti jau šian­dien, kad jaus­tu­mė­mės ge­riau, bū­tu­me žva­les­ni ir lai­min­ges­ni ry­toj?

– Kaip ir mi­nė­jau, jau už­ten­ka vien pra­dė­ti vaikš­čio­ti, ry­te, tik at­si­kė­lus, iš­ger­ti stik­li­nę van­dens, pa­da­ry­ti mankš­tą, pa­si­ga­min­ti ver­tin­gus pus­ry­čius, pri­si­min­ti veik­las, ku­rios mus džiu­gi­na, ir jas pra­dė­ti da­ry­ti. Mū­sų kas­die­nė ru­ti­na ir sa­vi­jau­ta pri­klau­so tik nuo mū­sų pa­čių no­ro ir nu­si­tei­ki­mo. Vi­sa­da ra­si­me ką ap­kal­tin­ti ir dėl ko bū­ti ne­lai­min­gi, bet gy­ve­ni­me tik mes pa­tys esa­me at­sa­kin­gi už sa­ve ir sa­vo sa­vi­jau­tą. Lin­kiu vi­siems pra­dė­ti sa­vi­mi rū­pin­tis, sa­ve my­lė­ti ir sa­vi­mi di­džiuo­tis.