Šios savaitės nugalėtoja – Regina Valerija Chmieliauskienė.
Telšių Trečiojo amžiaus universiteto, skirto senjorams, vadovė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Telšių filialo tarybos pirmininkė.
Turi mobilųjį telefoną „Nokia“, kuris praverčia kasdien, nes padeda organizuoti darbus.
Regina myli Telšius, bet dar labiau – čia gyvenančius žmones. Ji kartu su vyru jau 11 metų rūpinasi, kad į pensiją išėję telšiškiai nenuleistų rankų, neužsidarytų savo kiaute, užmirštų savo amžių. Jos dėka senjorai gali universitete studijuoti mėgstamus dalykus, susirasti naujų draugų, keliauti ir pažinti Lietuvą bei džiaugtis šviesia senatve.
– Regina, ar esate „tikra“ telšiškė ?
– Ne, esu kilusi iš Pasvalio. Pasakysiu įdomų dalyką – dar būdama studente iš smalsumo su drauge nuėjau pas būrėją. Ji išpranašavo, kad gyvensiu kalvotame mieste su didelėmis bažnyčiomis ir pastatais. Manau, kad tai išsipildė, nes Telšiai ir yra toks miestas. Čia atvažiavau gyventi pas vyrą prieš 39 metus ir esu labai patenkinta.
– Kuo Telšiai Jus žavi?
– Visų pirma, savo kalvomis. Manau, kad telšiškiams jos suteikia pakilų jausmą. Apylinkėse yra net 40 ežerų, o vienas jų net miesto viduryje. Puiku, kad laukdami Žemaičių krikšto jubiliejaus miestą gražiname – juk suvažiuos daug svečių, jiems bus malonu pabūti išpuoselėtoje aplinkoje.
– Kodėl nusprendėte Telšiuose įkurti Trečiojo amžiaus universitetą?
– Telšiuose sutikau daug energingų, aktyvių, žingeidžių senjorų. Pagalvojau, kad juos sudomins galimybė pagilinti savo žinias. Iškart sulaukėme daug norinčių. O pati idėja kilo kadaise pasikalbėjus su tokio universiteto steigėju Lietuvoje doc. dr. Medardu Čiobotu.
– Ar senjorai iškart parodė susidomėjimą?
– Taip, iškart atsirado norinčių studijuoti. Pastebėjau, kad išėjusiems į pensiją senjorams iš pradžių būna sunkus laikotarpis. Po to jie atsigauna, nori veiklos, bendravimo. Dažnai vaikai ir vaikaičiai didžiuojasi savo studentais tėvais ir seneliais, kuriuos vienija gražus tarpusavio bendravimas. Senjorai kartu švenčia Kalėdas, Velykas ir kitas tradicines šventes.
– Ko senjorai mokosi Jūsų vadovaujamame universitete?
– Anglų, vokiečių kalbų. Anksčiau mokėme lietuvių ir lenkų. Taip pat turime Saviraiškos, Menų, Sveikatinimo, Turizmo, Dvasinio tobulėjimo fakultetus, moterų kvartetą „Alegorija“. Mokslo metų uždarymui šiemet susibūrusi teatro studija žada parodyti spektaklį. Be galo esu dėkinga dėstytojams, kurie dirba iš idėjos, savanoriškai.
– Esate aktyvi – iš kur ta energija?
– Gal mano tokia prigimtis, genai. Mėgstu bendrauti. Man svarbiausia surasti bendraminčių. Telšiuose yra labai puikių žmonių – pašneku su jais, ir atsigauna siela.
– Kokį patarimą galite duoti žmonėms, kurie bijo senatvės?
– Metai vytina tik mūsų odą, tačiau nuobodulys vytina sielą, o tai yra daug kenksmingiau. Aš manau, kad gyvenimui ritantis į antrą pusę nereikia imti snūduriuoti ir verkšlenti. Reikia kurti, tobulėti, skleisti teigiamus jausmus. Tuomet neužklups rutina ir nusivylimas.
– Kas Jums padeda išlaikyti tokį šviesų požiūrį?
– Man padeda tikėjimas, gyvenime išgelbėjęs ne vienoje sunkioje situacijoje. Tikėjimą, krikščioniškąsias vertybes man įdiegė tėvai ir močiutė, kuri visada sakydavo: „Viską, ką darai – gera ar bloga, – darai sau.“ Bėgant metams, supratau gilią šių žodžių prasmę.
– „Ežys“ sako, kad reikia mylėti visus. Ar pritariate tam?
– Taip. Svarbiausia ne turtai, garbė, karjera, pagaliau, kaip daugelis mano, netgi ne sveikata. Svarbu širdyje visiems jausti meilę.
Regina gauna dovanų – „EŽIO“ kortelę su 50 Lt vertės papildymu. Su ja galės skambinti į visus Lietuvos tinklus ir bendrauti nevaržomai. Kitame penktadienio laikraščio numeryje kalbinsime aštuntąjį konkurso nugalėtoją.