Jie myli savo miestą ir mėgsta bendrauti. Skaitytojai siūlė, o mūsų komisija atrinko 9 labiausiai mylinčius gyvenimą Telšiuose. Visą pavasarį kas savaitę meile, geros nuotaikos receptais jie dalinsis su visais!
Penktasis nugalėtojas – Andrius Dacius 55 m. mokyklos ūkvedys, savanoris ekskursijų gidas ir Žemaičių kultūrosdraugijos Telšių skyriaus pirmininkas.
Telšiuose gyvena nuo gimimo.
Jau 8-erius metus turi tą patį mobilųjį telefoną „Nokia“, nes sunkiai skiriasi su daiktais. Viena vokiečių ekskursija, anot jo, telefoną apibūdino „kaip iš neandertaliečių laikų“.
SMS beveik nerašo, nes patinka su žmonėmis kalbėtis balsu. Laiko neskaičiuoja, kai telefonu kalbasi su anūkėmis, kurių turi dvi.
Andrių išrinkome nugalėtoju, nes jis jau 15 metų aktyviai puoselėja savo krašto kultūrą. Jis pats kalba tik žemaitiškai, siekia išsaugoti senus dvarus ir kitą autentišką palikimą. Kaip mums parašė skaitytojai, Andrius iš tų žmonių, kurie ne tuščiažodžiauja, o veikia.
– Andriau, ar Telšiai Jums gražiausias Lietuvos miestas?
– Žinote, kaip yra – gyveni, pripranti ir nebeieškai nieko gražesnio. Malonu, kad miestas tvarkomas. Senamiestis mane traukia. Jame žinau tokių įdomių kiemų, kurių kiti nežino (šypsosi).
– Kas Jus džiugina kas dieną?
– Veikla. Rūpi savo kraštui ką nors gero padaryti. Mes, žemaičiai, esame unikalūs, turime garbingą istoriją. Buvo net laikai, kai Žemaitija driekėsi iki Kėdainių – nedaug kas tą žino.
– Kas yra tikras žemaitiškumas?
– Pirmiausia – kalba. Mūsų jaunimas jau linksta link bendrinės kalbos. Anksčiau sakydavo: „Senas dzūkas su senu žemaičiu nesusišneka.“ Dabar jau šis posakis negalioja – susišneka, nes kalba supanašėjo.
– O Jūs ar su visais žemaitiškai bendraujate?
– Aš paskambinęs į Vilnių ar kitą miestą paklausiu, ar galiu kalbėti žemaitiškai. Retenybė, kad manęs nesuprastų. Pats į visus valdininkus pro didinamąjį stiklą žiūriu – juk Tarmių metai, galima laisvai žemaitiškai kalbėti. Skuode, pavyzdžiui, posėdžius žemaitiškai veda. O Telšiuose to trūksta.
– Ar visą gyvenimą buvote aktyviu savo krašto kultūros puoselėtoju?
– Tik apie 40 metų sulaukęs praregėjau. Tuo metu, kai mane pakvietė dalyvauti Žemaičių kultūros draugijos veikloje. Jau 15 metų į ją esu įsitraukęs, pirmininku išrinko. Bet aš daryčiau tą patį su šiuo titulu ar be jo.
– Kodėl nusprendėte vesti ir ekskursijas?
– Man pasiūlė, nes aš žinau įdomių Telšių vietų, kurių gidai nežino. Be to, mano stilius kitoks – ekskursijas vedu kalbėdamas žemaitiškai, „pašposyju“ (šypsosi). Pavyzdžiui, atvažiavusius iš kitų miestų patikrinu tokiu klausimu: jei su jumis žemaitis susitartų pasimatymą 7 valandą brėkštant, kada ateitumėt? Atsako, kad ryte, o žemaitiškai juk šis žodis apibūdina vakarą.
– EŽYS kviečia mylėti visus. Ar pritariate, kad visi verti meilės?
– Manau, visi verti meilės. Aš, pavyzdžiui, nenoriu su niekuo pyktis.
– Kas yra meilė?
– Šį klausimą apeikim (šypsosi).
– Kaip patartumėte kitiems pasikelti nuotaiką, kai būna liūdna?
– Reikia susirasti netoliese esantį dvarelį, gražų ežerą ar kitą gamtos kampelį. Nueiti, nuvažiuoti ten ir pailsėti. Visi trokšta keliauti į brazilijas, bet čia Lietuvoje nėra visko matę. Reikia išmokt neišvažiuojant iš Lietuvos pailsėti – ir savame krašte galima rasti „perliukų“.
Andrius gauna dovanų EŽIO kortelę su 50 Lt vertės papildymu. Su ja galės skambinti į visus Lietuvos tinklus ir bendrauti nevaržomai.
Kitame penktadienio laikraščio numeryje kalbinsime šeštąjį konkurso nugalėtoją.