Jie myli savo miestą ir mėgsta bendrauti. Skaitytojai siūlė, o mūsų komisija atrinko 9 labiausiai mylinčius gyvenimą Telšiuose. Visą pavasarį kas savaitę meile, geros nuotaikos receptais jie dalinsis su visais!
Trečioji nugalėtoja – Irma Rimvydaitė, 22 m. Žemaitijos kolegijos dailės ir technologijų pedagogikos ketvirtakursė.
Mobilųjį telefoną „Samsung“ naudoja apie 2 metus. Per dieną prašneka apie 1 val., daugiausia skambina mamai, draugei, kurso draugams. Per dieną parašo apie 10–20 SMS.
Irmą išrinkome nugalėtoja, nes ji myli Telšius, nors tai – ne jos gimtasis miestas. Irma čia atvažiavo studijuoti iš Užvenčio miestelio Kelmės rajone ir sako nė karto nepasigailėjusi savo sprendimo. Per ketverius metus mergina taip įsimylėjo Telšius, kad bus liūdna šį miestą palikti. Jei čia gautų darbą – liktų gyventi.
– Irma, kokie dalykai Tave džiugina kas dieną?
– Tai, kad Telšiai labai romantiški, ypač vakarais, kai užsidega šviesos. Neseniai su kurso drauge ėjome gatve tylėdamos, grožėjomės, atsisukom viena į kitą ir sakom: „Mes čia savo širdį paliksime.“ Po poros mėnesių baigsime studijas, bet nesinorės išvažiuoti. Aš Telšių net pasiilgau pusmetį studijuodama Turkijoje – ten vieną dieną pagavau save mąstant, kad norėčiau dabar ne egzotiškame užsienyje kebabą suvalgyt, o čia, Masčio pakrantėje (šypsosi).
– Ar nebaisu buvo vienai atvykti į svetimą miestą?
– Kai stojau čia studijuoti, iš pradžių šiek tiek nedrąsu buvo, bet jaunatviškas naujovių troškimas skatino važiuoti. Netrukus patyriau, jog ir vienas mano klasės draugas į Telšius studijuoti atvyko, kitų pažįstamų atradau. Iškart tapo smagiau. Dabar Telšiuose jau jaučiuosi sava ir galiu net klausiančiajam kelio atsakyti, nesvarbu, kad nekalbu tikrąja žemaičių kalba (šypsosi).
– Kuo Telšiai išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų?
– Savo šilta bendruomene. Taip pat jaukumu. Jį pajutau čia atvažiavusi pirmą kartą paduoti dokumentų stoti. Iškart pasirodė jauki Respublikos gatvė, primenanti Šiaulių bulvarą. O kai pamačiau, kur gyvensiu, išvis nudžiugau – išėjusi iš bendrabučio, kiekvieną dieną matau nuostabų Masčio ežerą, o jo ramus teliūškavimas, girdimas kambaryje, užmigdo mane kiekvieną vakarą.
– Ar Telšiuose yra ką veikti jaunam žmogui be grožėjimosi aplinka?
– Yra du naktiniai klubai, jaukių kavinukių, turinčių internetą. Vienoje labai mėgstu sėdėti – net meniu mintinai žinau. Savaitgaliais, jei su draugais norime pažiūrėti naują filmą kino teatre ar pasivaikščioti po parduotuves, važiuojame į Klaipėdą, Šiaulius. Iki šių miestų nuo Telšių – vos valanda kelio.
– Telšiai – bendraujantis miestas?
– Manau, kad taip. Arba man taip atrodo, nes aš pati labai daug bendraujanti (šypsosi). Bendrabutyje einame vieni pas kitus į svečius arbatos gerti. Su bičiuliais, kuriuos pažinau studijuodama Turkijoje, bendrauju internetu, su draugais kituose miestuose – telefonu.
– EŽYS kviečia mylėti visus. Ar pritari, jog visi verti meilės?
– Aš manau, kad visus žmones reikia suprasti ir gerbti, o mylėti – savo artimuosius.
– O kas yra meilė?
– Kai su žmogumi būnant nereikia kalbėti, kai suprantate vienas kitą iš šypsenos ar pusės žodžio. Tas stiprus ryšys ir yra meilė.
– Iš kur Tavo optimistiškas požiūris į gyvenimą?
– Man atrodo natūralu toks požiūris – ko gi liūdėti? Visada yra kuo džiaugtis, kad ir tuo, jog pavasaris pagaliau atėjo (šypsosi).
– Koks Tavo laimės receptas?
– Kai būna sunku, pasižiūriu į veidrodį ir sakau sau: „Kojas, rankas turi, nėra ligų – nesiskųsk.“ Kitiems žmonėms, pavyzdžiui, turintiems negalią, daug sunkiau gyventi. Sveiki būdami nepagalvojame, kokie laimingi esame.
Irma gauna dovanų – EŽIO kortelę su 50 Lt vertės papildymu. Su ja galės skambinti į visus Lietuvos tinklus ir bendrauti nevaržomai. Kitame penktadienio laikraščio numeryje kalbinsime ketvirtąjį konkurso nugalėtoją.