Ja­na­po­lės mo­kyk­lai – 200. Pri­si­mi­ni­mai

Šiais me­tais Tel­šių ra­jo­no Ja­na­po­lės mo­kyk­la mi­ni 200 me­tų su­kak­tį. Ta pro­ga bir­že­lio mė­ne­sį „Tel­šių ŽI­NIOS“ kal­bins bu­vu­sius mo­ky­to­jus, mo­ki­nius, il­ga­me­čius ja­na­po­liš­kius ir spaus­dins jų pri­si­mi­ni­mus. Vis­ką vai­ni­kuos lie­pos mė­ne­sį Ja­na­po­lė­je vyk­sian­ti iš­kil­min­ga šven­tė.
Šį­kart sve­čiuo­ja­mės il­ga­me­tės mo­ky­to­jos Ire­nos Kum­žie­nės na­muo­se, taip pat kal­bi­na­me bu­vu­sią mo­kyk­los mo­ki­nę Ade­lę Ser­vie­nę ir daug me­tų mo­ky­to­ja dir­bu­sią Ge­no­vai­tę Kar­nu­še­vi­čie­nę.

Au­re­li­ja SERV­IE­NĖ

Mo­ky­kla – pirmoji ir vienintelė darbovietė

Mo­ky­to­ja I. Kum­žie­nė Ja­na­po­lės mo­kyk­lą mi­ni šil­čiau­siais žo­džiais, gra­žiai at­si­lie­pia apie sa­vo mo­ki­nius: „Mo­ki­nių bu­vo įvai­rių, ta­čiau ne­su­ti­kau nė vie­no blo­go – vi­si ma­no at­min­ty­je iš­li­ko la­bai ge­ri.“

Ire­na Ja­na­po­lės mo­kyk­lo­je dir­bo nuo 1965-ųjų, tai bu­vo pir­mo­ji ir vie­nin­te­lė jos dar­bo­vie­tė. Pe­da­go­gė buvo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja, o dar­bo pa­bai­go­je jai te­ko dės­ty­ti ti­ky­bą.

„Me­tai bė­go – vei­dai kei­tė­si, bu­vę ma­no mo­ki­niai į mo­kyk­lą at­ve­dė sa­vo vai­kus. Tuo­me­ti­nė mo­kyk­la bu­vo di­de­lė, o jo­je mo­kė­si apie 300 vai­kų. Ja­na­po­lės mo­kyk­lą bai­gė ir ma­no trys sū­nūs“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Pak­laus­ta, ko­dėl pa­si­rin­ko mo­ky­to­jos ke­lią, Ire­na ti­ki­no, jog sun­ku at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą: „Nuo ma­žu­mės ža­vė­jau­si mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja. Mo­kyk­lo­je mo­kė­jau la­bai ge­rai skai­ty­ti, bu­vau pui­ki skai­to­vė.“

Šian­dien Ja­na­po­lės mo­kyk­los ne­bė­ra, ta­čiau jos du­rys neuž­ver­tos. Šia­me pa­sta­te vei­kia bib­lio­te­ka, me­di­ci­nos punk­tas, et­no­mu­zie­jus. Mo­ky­to­ja ap­gai­les­tau­ja pri­si­mi­nu­si die­ną, kai bu­vo nu­spręs­ta už­da­ry­ti mies­te­lio mo­kyk­lą: „Man bu­vo gai­la pa­čios Ja­na­po­lės… Už­da­rė mo­kyk­lą, pa­štą, kul­tū­rą“. To­dėl ar­tė­jan­čio 200 me­tų ju­bi­lie­jaus pro­ga mo­ky­to­ja siun­čia to­kį pa­lin­kė­ji­mą: „Kad Ja­na­po­lė at­gim­tų ir vėl at­si­ras­tų ga­lin­čių mo­ky­tis mo­kyk­lo­je, kad nei­tų vis­kas į už­marš­tį.“

Irena– kūrybinga asmenybė

Daž­nai sa­vo pir­mą­ją mo­ky­to­ją I. Kumžienę ap­lan­kan­ti Ja­na­po­lės bib­lio­te­ki­nin­kė Da­lia Mar­tin­kie­nė apie pe­da­go­gę sa­ko: „Mū­sų mo­ky­to­ja bu­vo griež­ta, bet vi­sa­da tei­sin­ga. To­dėl mo­ki­niai ją ger­bė ir my­lė­jo.“

Da­lia kas­kart lan­ky­da­ma mo­ky­to­ją at­ve­ža jai kny­gų, ku­rių, ti­ki­no, vis sun­kiau at­ras­ti, mat dau­gu­ma jos jau per­skai­ty­tos. Už tai mo­ky­to­ja la­bai dė­kin­ga sa­vo mo­ki­nei: „Bu­vo lai­kas, ka­da aš jai pa­dė­da­vau rai­dę pa­žin­ti, o da­bar ji į ma­no na­mus at­ne­ša švie­są.“

Šian­dien mo­ky­to­ja, žvelg­da­ma į šiuo­lai­ki­nius mo­ki­nius, ti­ki­na, jog jau ne­be­mo­kė­tų dirb­ti mo­kyk­lo­je: „Ma­no lai­kais bu­vo ki­taip… Šian­dien mo­ki­niams duo­ta lais­vė, duo­tos tei­sės, o pa­rei­gų ne­duo­ta. Čia bū­tų toks ma­no prie­kaiš­tas šiuo­lai­ki­nei mo­kyk­lai. Man mo­ky­to­jas vi­sa­da bu­vo šven­tas žmo­gus“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.

Ire­na – la­bai kū­ry­bin­ga as­me­ny­bė, il­gą lai­ką va­do­va­vu­si Ja­na­po­lės „Bo­čiams“ ir įvai­rio­mis pro­go­mis džiu­gi­nu­si sa­vo su­kur­to­mis ei­lė­mis. Jos ei­lė­raš­čiai – iš šir­dies, skir­ti įvai­riems gy­ve­ni­mo įvy­kiams ap­ra­šy­ti, de­di­kuo­ti įvai­rioms pro­goms. Ire­na net yra pa­ra­šiu­si him­ną Ja­na­po­lės bend­ruo­me­nei.

At­min­ty­je li­ko mo­kyk­lo­je iš­mok­ti ei­lė­raš­čiai

Ja­na­po­lės mo­kyk­lo­je te­ko mo­ky­tis Ire­nos drau­gei Ade­lei Ser­vie­nei. Pak­laus­ta apie ten pra­leis­tus me­tus mo­te­ris juo­kė­si, jog ne­tu­ri ko pa­pa­sa­ko­ti, mat mo­ky­tis ji la­bai ne­no­rė­jo. La­biau mė­go spor­tuo­ti, žai­dė krep­ši­nį, tink­li­nį.

„Bu­vo toks nu­ti­ki­mas, jog ei­da­ma į lie­tu­vių eg­za­mi­ną su­si­ti­kau tu­ris­tų gru­pę, ku­ri ruo­šė­si į ke­lio­nę, tad daug ne­svars­čiu­si iš­ke­lia­vau su ja į Anykš­čių ši­le­lį“, – pri­si­mi­nė Ade­lė. Pui­kią at­min­tį iš­sau­go­ju­si se­no­lė iki šių die­nų pa­me­na mo­kyk­los lai­kais iš­mok­tus ei­lė­raš­čius.

Du de­šimt­me­čiai

Il­ga­me­tė Ja­na­po­lės mo­kyk­los mo­ky­to­ja Ge­no­vai­tė Kar­nu­še­vi­čie­nė čia iš­dir­bo du de­šimt­me­čius ir šią švei­ti­mo įstai­gą at­si­me­na tik ge­ruo­ju. Prieš tai pe­da­go­gė dir­bo Kur­šų mo­kyk­lo­je ir kas­kart pra­va­žiuo­da­ma Ja­na­po­lę gė­rė­jo­si čia tarp aukš­tų me­džių sto­vin­čia mo­kyk­la, ku­rio­je ji ne­tru­kus ir įsi­dar­bi­no.

Mo­ky­to­jos at­min­ty­je iš­li­kęs mies­te­ly­je sto­vė­jęs Vys­ku­po na­mas, į ku­rį mo­ki­niai ir mo­ky­to­jai iš mo­kyk­los ei­da­vo į val­gyk­lą pa­val­gy­ti. Mo­kyk­la bu­vo se­na, pa­mo­kos vyk­da­vo ant­ra­me aukš­te, daž­nai pro lu­bas van­duo bėg­da­vo į ant sta­lų pa­sta­ty­tus du­be­nė­lius. Vi­du­je tua­le­to ne­bu­vo, rei­kė­da­vo ei­ti į lau­ką. Ge­ria­mo van­dens taip pat ne­bu­vo, jo pa­rū­pin­da­vo va­ly­to­ja, ku­ri pa­sta­ty­da­vo mo­kyk­lo­je ki­bi­rą su van­de­niu. Mo­kyk­la bu­vo ap­šil­do­ma kū­re­na­ma kros­ni­mi, kla­sės įšil­da­vo iki 10 laips­nių, to­dėl vai­kams bu­vo šal­ta. Kad mo­ki­niai su­šil­tų, bū­da­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos mankš­te­lės. Tik vė­liau bu­vo pa­sta­ty­tas mo­kyk­los prie­sta­tas.

Abu Ge­no­vai­tės vai­kai – sū­nus ir duk­ra – bai­gė Ja­na­po­lės mo­kyk­lą. Pa­ti mo­ky­to­ja ki­lu­si iš Ra­sei­nių ra­jo­no, mo­kė­si Kau­ne. Su drau­ge ga­vu­sios laiš­ką, jog tuo­me­ti­nia­me Var­nių ra­jo­ne yra lais­vų dar­bo vie­tų, kaip mat su­si­ruo­šė į Že­mai­ti­ją. Au­to­bu­sai ta­da ne­va­žia­vo, todėl da­lį ke­lio įvei­kė pės­čio­mis, tik kar­tais kas pa­ve­žė­da­vo ark­liu­ku ar ko­lū­kio sunk­ve­ži­miu, pie­ni­nės ma­ši­na – taip ne­leng­vai pa­sie­kė Var­nių švie­ti­mo sky­rių ir ga­vo dar­bą.

Šiuo me­tu mo­ky­to­ja gy­ve­na pas vai­kus Elekt­rė­nuo­se, o kar­tais ir Kau­ne. Ja­na­po­lė­je li­ko tik pri­si­mi­ni­mai ir retai lan­ko­ma jų so­dy­ba.