Visoje Lietuvoje paskutinėmis balandžio dienomis vyko tradicinė Nacionalinė bibliotekų savaitė – lankytojams buvo siūlomi įvairūs susitikimai, renginiai. Bibliotekų savaitę minėjo ir Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, kuri plungiškius pakvietė į neeilinę ekskursiją po buvusį policijos komisariato pastatą Vytauto gatvėje. Pakvietė ne tik pasivaikščioti po kabinetus ir kitas ne tokias malonias patalpas, bet ir sužinoti, kokiais nusikaltimais garsėjo Lietuva ir Plungė tarpukariu.
Jolanta Vasiliauskienė
Idėja pavyko
„Kai kolegos pasiūlė tą idėją, aš pagalvojau, ar tikrai plungiškiams bus įdomu. Kolegos buvo pasiruošę rizikuoti, tad pakvietėme jus. Labai noriu pasidžiaugti, kad jūs atėjote, vadinasi, mes neapsirikome. Džiugu, kad susirinko labai įvairi, skirtingo amžiaus bendruomenė. Tai, ką išgirsite, bus tikrai įdomu, juk smalsu pajusti ir sužinoti tai, ką slėpė šis pastatas“, – į gausiai susirinkusius žmones kreipėsi Viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė.
Suorganizuoti ekskursiją bibliotekai padėjo Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistas (paveldosaugininkas) Gintaras Ramonas. „Kadangi studijavau istoriją, manau, kad jei plungiškiai žinos savo istoriją, jie didžiuosis savo miestu, labiau saugos ir gerbs jį“, – sakė jis. G. Ramonas neslėpė, jog pranešimas apie nusikaltimus tarpukario Plungėje paremtas anuometine periodine spauda.
Kaip kalbėjo specialistas, 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, reikėjo įkurti savo institucijas. Viena iš jų buvo policija. Tiesa, iki 1923-iųjų ji vadinosi Plungės nuovados milicija. Už nusikaltimus žmonės buvo baudžiami: bauda, areštu, paprastuoju kalėjimu, sunkiųjų darbų kalėjimu arba mirties bausme. 1918–1940 metais Lietuvoje buvo įvykdytos 146 mirties bausmės. Ar tarp nubaustųjų mirtimi buvo plungiškių, nežinoma. Populiariausi nusikaltimai tarpukario Lietuvoje buvo vagystės, plėšimai, sukčiavimai, kontrabanda, degtindarystė, nužudymai, pinigų klastojimas, azartiniai žaidimai, chuliganizmas ir prostitucija.
Kažkas iš salės pastebėjo, kad tarpukario nusikaltimai nelabai skiriasi nuo šių dienų.
Iš visų išvardytų nusikaltimų Plungėje G. Ramonas nerado tik azartinių žaidimų.
Garsiausi Lietuvos ir Žemaitijos nusikaltėliai
Iš Platelių valsčiaus kilęs vienas iš rimtesnių plėšikų Jockus buvo subūręs nedidelę gaują, su kuria Lietuvoje plėšikavo. Jockus apiplėšė dvi seseris, gyvenusias Palangoje, ir viena jų vėliau nuo sužalojimų mirė. Jis buvo sučiuptas ir nubaustas mirties bausme sušaudant.
Daug garsesnis buvo iš Kelmės rajono kilęs Rickus, kuris ir plėšė, ir žudė. Jo sąskaitoje – kunigo nužudymas, Varnių žydų liaudies banko apiplėšimas. Tiesa, Rickus taip ir nebuvo sugautas, nebuvo nuteistas ir įkalintas. Jis liko kaip literatūrinis personažas, apie jį buvo sukurta net kelių veiksmų komedija.
Kerštas ir pavydas
Pasak G. Ramono, tarpukario Lietuvoje per metus buvo įvykdoma 200–300 nužudymų. Priežastys – labai įvairios: kerštas, nesantaika, neapykanta, nelaiminga meilė, ginčai ir pan. Žmogžudystės daugiausia buvo padaromos kaimuose ir jos buvo žiauresnės.
Specialistas papasakojo istoriją, kaip vyras, pardavęs kuliamąją mašiną savo pusbroliui, vėliau pavydėjo jam sėkmės ir nužudė giminaitį. Nužudytąjį laukuose paliko iki sutemų. „Naktį atvažiavęs su vežimu nuvežė į miškus tarp Kulių ir Gargždų. Lavoną atrado piemenys, palaidojo. Tas, kuris nužudė, su nužudytojo tėvu važiavo į Gargždus aiškintis dėl kūno paėmimo. Jis buvo įtariamas ir vos neišsiteisino, bet… buvo rasti purvini drabužiai, kuriuos sulankstęs ir įkišęs į maišą įmetė į Miniją“, – kalbėjo G. Ramonas.
Spaudoje užfiksuotas ir įvykis, kai jaunas vaikinas nušovė buvusią panelę už tai, kad ji atsisakė tekėti. Gaudomas policininkų užlipo ant tvarto stogo ir matydamas, jog nepaspruks, padegė tvartą ir nusišovė.
Pasakodamas apie savižudybes, G. Ramonas atkreipė dėmesį, jog anuometinėje spaudoje rašyta, kad daugiausia žudydavosi miesto žmonės: labiau išsilavinę, vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai, tarnautojai, bedarbiai. „Išsimokslinę žmonės yra nervingi, ambicingesni, mažiau religingi ir fiziškai silpnesni. Miestelėnai daugiau geria, daugiau serga venerinėmis ligomis, daugiau skursta materialiai, daugiau lieka be darbo ir pan.“, – citavo straipsnį specialistas.
Tragedijų miestas
1932 metais spauda Plungę vadino tragedijų miestu. „Paslaptingi apiplėšimai, žmogžudystės, neaiškios piktadarystės, per vienerius metus trys tragedijos. Provincijos miestuose, kur gyventojų yra vos keli tūkstančiai, tik vienas didesnis įvykis jaudina visuomenę ir sukelia sensacijų gandą. Reikia pasakyti, kad čia dėl kažkokių aplinkybių didesnio masto nusikaltimai visada lieka neišaiškinti ir jų autoriai nenubausti. Per paskutinius kelerius metus Plungėje įvyko keli stambūs apiplėšimai su paslaptingomis žmogžudystėmis, kurios ir iki šiol dar neišaiškintos. Prieš kelerius metus Plungės valsčiaus savivaldybėje išplėšta kasa, iš kurios dingo 6 000 litų, nors kriminalinė policija dėjo visas pastangas, bet tų piktadarių nepavyko surasti. Praėjus vieneriems metams apie devintą vakare pasmaugta savo bute turtinga žydė, pavogti pinigai ir brangenybės. Praeitų metų rudenį rastas tvartuose šiene pasikoręs Bučius. Jo pasikorimo aplinkybės buvo keistos ir buvo daug kalbų, tačiau visi šie šiurpūs įvykiai iki šios dienos liko paslaptyje. Dažnai kai kurių įstaigų ir valdininkų nenaudai miesto juokdariai kalba, kad, norint ką nors nužudyti, būtinai reikia vykti į Plungę ir tas nusikaltimas liks neišaiškintas“, – citavo straipsnį apie kriminogeninę situaciją Plungėje G. Ramonas.
Vagystės
Kasdienis ir labiausiai paplitęs tarpukario Lietuvos nusikaltimas – vagystės. Kaip sakė G. Ramonas, per metus Lietuvoje jų buvo skaičiuojama apie 20 000. Tiesa, specialistas net neabejojo, jog skaičiai turėtų būti kur kas didesni, nes ne visos vagystės patekdavo į policijos statistiką.
Tarpukariu išsiskyrė ir dar viena nusikaltimų kategorija – vaikai vagys. Paveldosaugininkas papasakojo istoriją apie moterį, kuri suorganizavo keturis apie 10 metų amžiaus vaikus, kad jie vogtų prekes iš kitos moters krautuvės, ir neštų jai. „Biznis“ klestėjo apie mėnesį, taikos teisėjas nusikaltimų organizatorę nubaudė 6 mėnesiais kalėjimo.
Klestėjo ir arkliavagiai. „Šeškevičius Antanas, vykdamas į Žemaičių Kalvarijos atlaidus su 13 metų sūnumi, prie kelio pamatė Ivinskienės besiganančius arklius. Vieną pasigavo ir užsodinęs sūnų paleido. Šis iki Rietavo nujojęs turėjo nulipti, o nebegalėdamas vėl užlipti iš čia pasirinko mažesnį besiganantį ūkininko arklį ir nujojo“, – G. Ramonas skaitė vieną iš 1936 m. parašytų žinučių. Tėvas ir sūnus buvo sulaikyti ir į atlaidus greičiausiai nebenuvyko.
Anot specialisto, 1934 m. Lietuvoje buvo pavogta 360 arklių. Padaryta apie 2 mln. litų nuostolių.
Nepavykę plėšimai
Tuometinėje spaudoje pažymėta, kad 1933 m. balandžio 12 d. piktadariai dieną išlaužė Kapucinų kolegijos skalbyklos durų užraktą ir įsiveržę vidun pavogė kai kuriuos daiktus. Tais pačiais metais Plungės bažnyčioje vagys išlaužė pavargėlių aukų dėžutę. Būta ir bandymo apiplėšti banką. „Rugpjūčio 27 dienos naktį nežinomi piktadariai, išdaužę smulkaus kredito banko langą, įlindę vidun, mėgino išlaužti spintą ir išvogti esamus pinigus. Piktadarių būta gudrių ir gerai žinančių vietą, nes nuėję į netoliese gyvenančio vargonininko tvartus pasiėmė maišą ir darže prisipylę šlapių žemių aplipdė langą. Tačiau piktadariams nepavyko atidaryti metalinės piniginės spintos, nes kažko pabūgę išbėgo. Įvykį tiria iš Kauno atvykę saugumo policijos valdininkai“, – citavo žinutę iš laikraščio paveldosaugininkas.
Laisvės paminklo kūrėjas
Tarpukario Lietuvoje nebuvo gerai organizuotų nusikalstamų grupuočių, tačiau dažniausiai veikdavo gaujos. „Ne per seniausiai Žemaičiuose – Rietavo, Laukuvos ir Kvėdarnos apylinkėse – pradėjo siausti gerai organizuota plėšikų gauja, kuri padarė keletą labai žiaurių plėšimų su kankinimais. Gaujoje dalyvavo per 20 asmenų, bendrininkų, kurie plėšikus perlaikydavo, slėpdavo, pardavinėdavo vogtus daiktus ir t. t. Kriminalinė policija išaiškino, kad tuos žiaurius nusikaltimus darė Juška, kilęs iš Kvėdarnos valsčiaus, Girčys Feliksas iš Girininkų kaimo, Laukuvos valsčiaus, Tolius iš Rietavo valsčiaus ir Klimanskis iš Laukuvos valsčiaus. Šis žmogus verčiasi Žemaičiuose įvairiais meno darbais. Pastatė Plungėje, Rietave, Tveruose ir kitur Laisvės paminklus. Dabar, būdamas 57 metų amžiaus, sumanė susidėti su plėšikais, sumanė paragauti plėšikų duonos ir malonumų. Jis remontavo Pajūrio bažnyčią, tačiau remonto metu buvo areštuotas ir paliko nebaigtą darbą“, – pasakojo G. Ramonas.
Paveldosaugininkas, pasigilinęs į mūsų miesto Laisvės paminklo istoriją, sužinojo, kad minėtasis Klimanskis pastatė brokuotą paminklą, nes po dviejų mėnesių nukrito kalavijas ir ranka, laikiusi vainiką. „Visą tarpukarį Laisvės paminklas buvo be angelo skulptūros. Rietave buvo tas pats“, – sakė specialistas.
Miesto „pažiba“
„1932 m. jau baigta įrengti stotis, o drauge ir peronas. Aišku, kad joks peronas be panelių neįmanomas, nes jos – stoties pažiba ir pasididžiavimas. Taigi ir to pasididžiavimo Plungė sulaukė. Tokį pasididžiavimą vakarais galima matyti gatvėse ir stoty, nors dar ir neina traukinys, bet žmonių stoty visada pilna. Gyvenimas jau verda, gražuolės turi savo sindikatą, jų štabas – vienoje turgavietės arbatinėje, turi ir vadą. Čia girdėti meilės serenados dainuojant, vokalai skambant, kai kada ir policiją pagalbon šaukiant“, – paskaitęs žinutę iš spaudos G. Ramonas susirinkusiesiems leido patiems suprasti, apie kokias gražuoles rašoma.
Įdomu
Nedaug kam žinoma, jog toje vietoje, kur yra buvęs policijos komisariato pastatas, anksčiau buvo Restų šeimos viešbutis-restoranas. Manoma, kad būtent čia ir buvo pirminis didžiojo Plungės gaisro židinys.
Žurnalistas ir visuomenininkas Eugenijus Bunka ne tik šiek tiek daugiau papasakojo apie Restų šeimą, bet ir papildė G. Ramono pasakojimą keliais įdomiais faktais apie nusikaltimus. Pasak jo, tarpukaryje Plungėje veikė dvi mafijos: žydų ir žemaičių. Daugiausia jie užsiimdavo kontrabanda. Tam ir buvo įkurta pasienio žandarmerija.
Visuomenininkas prisiminė, kad ir abi jo močiutės buvo gavusios arešto. Viena už tai, kad nenusikasė sniego, gavo parą arešto, kita – už konfliktą su kaimyne 3 paras arešto.
Beje, E. Bunka atskleidė ir dar vieną įdomų faktą: prie Restų viešbučio buvo įkasta cisterna su degalais. Taigi galima sakyti, jog pirmoji Plungės degalinė buvo miesto centre.
Na, o buvęs ilgametis policijos pareigūnas ir policijos komisariato viršininkas Saulius Vaičekauskas norinčiuosius pavedžiojo po patalpas, kuriose pabuvoti tekdavo tik „išrinktiesiems“ – nuo buvusio policijos viršininko kabineto iki belangės areštinės ir tardymo kambariuko…
Loading ...
