Ir po šim­to me­tų jų bi­jo­jo oku­pa­ci­nė ru­sų val­džia

Bal­tu­tė­lė ba­ro­ki­nė Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio ka­ted­ra, iš­ki­lu­si virš Tel­šių, lyg mo­ti­na ap­glė­bu­si mies­tą, švel­niai glau­džia jį prie sa­vo krū­ti­nės. Jos lie­pų paunks­mė­je ant me­di­nių šven­to­riaus suo­lų pri­sė­dę šne­ku­čiuo­ja­si su sa­vi­mi ir Die­vu ar vie­nas su ki­tu mies­te­lė­nai, o ant ne­ma­to­mų vė­lių suo­le­lių su­tū­pę il­si­si ra­my­bė­je pas Vieš­pa­tį iš­ke­lia­vu­sie­ji ir, ro­dos, jų, už­mi­gu­sių­jų, ra­my­bės čia nie­kas su­drums­ti ne­ga­li. De­ja, ra­my­bė ap­gau­lin­ga. Ant vie­no pa­mink­lo ma­to­si ne­gy­jan­ti žaiz­da – su­nai­kin­tas žo­dis. Tai – ku­ni­gų 1863 m. su­ki­lė­lių Izi­do­riaus No­rei­kos ir An­ta­no Gar­ga­so ka­pas, ant ku­rio pa­sta­ty­ta­me ak­me­ni­nia­me ant­ka­py­je – kry­žiu­je bu­vo iš­rėž­tas įra­šas: ,,A†A / KUN. I. NO­REI­KA / KUN. A. GAR­GA­SAS / TĖ­VY­NĖS GY­NĖ­JAI / RU­SŲ SU­ŠAU­DY­TI / 1863 M.“

Vie­ną 1977 m. nak­tį ne­ma­to­ma KGB ran­ka iš­sku­to žo­dį „ru­sų“. Oku­pan­tai pa­čių su­šau­dy­tų su­ki­lė­lių bi­jo­jo net po šim­to me­tų. Kas bu­vo tie su­ki­lė­liai, kė­lę bai­mę netgi po šimt­me­čio? Pap­ras­ti žmo­nės, kaip tu ir aš, žmo­nės, pa­ti­kė­ję, kad len­kai, lie­tu­viai ir uk­rai­nie­čiai kar­tu ga­li iš­ko­vo­ti lais­vę ir at­kur­ti jau ne Abie­jų Tau­tų, o Tri­jų Tau­tų Res­pub­li­ką.
1863 m. sau­sio 22 d. Cent­ri­nis tau­ti­nis ko­mi­te­tas Var­šu­vo­je, pa­si­va­di­nęs Lai­ki­ną­ja tau­ti­ne vy­riau­sy­be, pa­skel­bė ma­ni­fes­tą apie su­ki­li­mo pra­džią. 1863 m. va­sa­rio 1 d. su­ki­li­mo pra­džios ma­ni­fes­tą pa­skel­bė ir Lie­tu­vos pro­vin­ci­jos ko­mi­te­tas. Su­ki­li­mą te­ko ge­ro­kai paanks­tin­ti, nes ru­sų val­džia pa­skel­bė rek­rū­tų ėmi­mą į ca­ro ka­riuo­me­nę. Jau­ni vy­rai, veng­da­mi tar­ny­bos oku­pa­ci­nė­je ka­riuo­me­nė­je, slaps­tė­si miš­kuo­se, nuo­ša­liuo­se vien­kie­miuo­se. Ru­si­jai pra­lai­mė­jus Kry­mo ka­rą, vėl gi­mė vil­tis iš­si­va­duo­ti iš im­pe­ri­jos gniauž­tų, kur­ti ne­prik­lau­so­mą vals­ty­bę, ku­rio­je bū­tų už­tik­rin­ta vi­sų luo­mų ly­gy­bė, pri­gim­ti­nės žmo­gaus tei­sės, ga­li­my­bė lais­vai iš­pa­žin­ti sa­vo ti­kė­ji­mą. Su­ki­lė­liai ti­kė­jo­si Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos, Aust­ri­jos ir Pran­cū­zi­jos pa­gal­bos. Su­ki­li­mo va­do­vy­bė skel­bė: „Ir nuo szas die­nas ne­bė­ra jau ne­wa­lios: nes ne­bė­ra po­na, ni ba­jo­ra, ni mu­ži­ka, ni žy­da, o esam wi­si bro­lėj ir wej­kaj li­gi ar­ba wie­no­di, kejp pri­sz Po­na Die­wa, tejp ir pri­sz mu­su bran­gio­jaj Te­wi­ne!“ (kal­ba ne­tai­sy­ta). Su­ki­li­mo va­do­vy­bė ža­dė­jo duo­ti že­mės su­ki­li­me da­ly­vau­jan­tiems vals­tie­čiams. Tie­sa, su­ki­lė­liams pa­siek­ti vie­ny­bės ne­pa­vy­ko, su­si­da­rė Rau­do­nų­jų ir Bal­tų­jų or­ga­ni­za­ci­jos. Į su­ki­li­mą įsi­trau­kė įvai­rių luo­mų at­sto­vai: ba­jo­rai, mies­tie­čiai, vals­tie­čiai, dva­si­nin­kai, siek­da­mi su­kur­ti ne­prik­lau­so­mą tri­na­rę Len­ki­jos, Lie­tu­vos ir Ru­sios (Uk­rai­nos) vals­ty­bę. Žy­miau­si su­ki­li­mo va­dai – iš Uk­rai­nos ki­lęs ka­ri­nin­kas Zig­man­tas Sie­ra­kaus­kas, iš Gu­di­jos – ad­vo­ka­tas Vin­cen­tas Kons­tan­ti­nas Ka­li­naus­kas ir že­mai­tis ku­ni­gas An­ta­nas Mac­ke­vi­čius, ne­pra­lai­mė­jęs nė vie­no iš 22 mū­šių. Že­mai­ti­jo­je ak­ty­viai vei­kė Se­ve­ri­nas Gro­sas-Alek­sand­rai­tis, Ba­lys Dlus­kis-Jab­lo­naus­kis, Jo­nas Sta­ne­vi­čius, Po­vi­las Šim­ke­vi­čius, kun. Izi­do­rius No­rei­ka ir kun. An­ta­nas Gar­ga­sas (Gar­gas), Do­mi­ny­kas Bo­ciars­kis ir kt. Tel­šių ap­skri­ties su­ki­li­mo or­ga­ni­za­to­riu­mi ir va­do­vu bu­vo iš­rink­tas nuo Geg­rė­nų ki­lęs dva­ri­nin­kas ba­jo­ras An­ta­nas Venc­laus­kis. Ta­čiau jė­gos bu­vo ne­ly­gios. Vil­niaus ka­ro apy­gar­dos, ku­riai pri­klau­sė ir Že­mai­ti­ja, 1863 m. ge­gu­žės 1 d. ge­ne­ral­gu­ber­na­to­riu­mi ta­pęs Mi­chai­las Mu­rav­jo­vas ru­sų ka­rių skai­čių pa­di­di­no nuo 66 tūkst. iki 145 tūkst., o ir ti­kė­tos pa­ra­mos iš už­sie­nio su­ki­lė­liai, de­ja, ne­su­lau­kė. Pa­ty­rę rim­tų nuo­sto­lių, su­ki­lė­liai pa­kei­tė ko­vos tak­ti­ką: vie­toj stam­bių ka­ri­nių ope­ra­ci­jų ap­si­ri­bo­jo par­ti­za­ni­niais ma­žų jud­rių bū­rių veiks­mais. Pa­tir­ti pra­lai­mė­ji­mai pa­kir­to kur­tą vie­nin­gą or­ga­ni­za­ci­nę struk­tū­rą, ėmė trū­ki­nė­ti ry­šiai tarp pa­da­li­nių, ga­liau­siai dau­gu­ma bū­rių pra­dė­jo veik­ti sa­va­ran­kiš­kai. Ta­čiau nuo­žmios ir gau­sy­bės au­kų pa­rei­ka­la­vu­sios ko­vos tarp su­ki­lė­lių ir Ru­si­jos ka­riuo­me­nės tę­sė­si net iki 1864 m. ru­dens. Per vi­są su­ki­li­mą Lie­tu­vo­je įvy­ko 321 mū­šis, iš jų 178 mū­šiai – Kau­no gu­ber­ni­jo­je, ku­riai pri­klau­sė ir Tel­šių ap­skri­tis, žu­vo apie 6 tūkst. su­ki­lė­lių, nu­baus­ta apie 12,5 tūkst. žmo­nių. Į šį skai­čių ne­pa­te­ko į po­li­ci­jos prie­žiū­rą ati­duo­tie­ji ir nuo rep­re­si­jų pa­si­trau­ku­sie­ji į už­sie­nį as­me­nys.

Su­ki­li­me da­ly­va­vu­sių dva­ri­nin­kų dva­rai bu­vo sek­vest­ruo­ti. Oku­pa­ci­nė ru­sų val­džia ne tik žiau­riai nu­mal­ši­no su­ki­li­mą, su­si­do­ro­jo su su­ki­lė­liais, bet ir pra­dė­jo vyk­dy­ti bru­ta­lią ru­si­fi­ka­ci­ją – „ru­sų pra­dų at­kū­ri­mo po­li­ti­ką“: už­drau­dė spau­dą lo­ty­niš­ko­mis (len­kiš­ko­mis) rai­dė­mis, už­da­rė net pri­va­čias lie­tu­viš­kas mo­kyk­las, val­diš­ko­se ru­sų mo­kyk­lo­se net per per­trau­kas pra­bi­lę lie­tu­viš­kai (že­mai­tiš­kai) mo­ki­nu­kai bū­da­vo bau­džia­mi, iš jų ty­čio­da­vo­si. Lie­tu­viai ne­ga­lė­jo Lie­tu­vo­je gau­ti val­diš­kos tar­ny­bos. Ypač bu­vo per­se­kio­ja­ma Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia, už­da­ry­ti vi­si vie­nuo­ly­nai, už­draus­ta sta­ty­ti pa­ke­lė­se kry­žius, ku­ni­gams, ne­ga­vus oku­pa­ci­nės val­džios lei­di­mo, bu­vo drau­džia­ma da­ly­vau­ti at­lai­duo­se, sa­ky­ti pa­moks­lus, o lei­di­mo jie daž­niau­siai ir ne­gau­da­vo.

So­vie­ti­niams ateis­tams ne­be­rei­kė­jo nie­ko iš­ras­ti – tik, pa­siė­mus ca­ro val­di­nin­kų pa­reng­tas inst­ruk­ci­jas, jas vyk­dy­ti. Ta­čiau rep­re­si­jos ne­pa­lau­žė mū­sų tau­tos. Di­džio­jo Že­mai­čių vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus įkvėp­ti že­mai­čiai ir lie­tu­viai pra­dė­jo fe­no­me­na­lią knyg­ne­šys­tės ir slap­tų­jų lie­tu­viš­kų mo­kyk­lų epo­chą, tru­ku­sią iš­ti­sus ke­tu­rias­de­šimt me­tų, ku­rios me­tu ga­lu­ti­nai su­si­for­ma­vo lie­tu­vių tau­ta.

Tel­šiš­kių at­min­ty­je ryš­kiau­siai iš­liks am­ži­nai Tel­šiuo­se li­kę su­ki­lė­liai ku­ni­gai – Izi­do­rius No­rei­ka ir An­ta­nas Gar­ga­sas, Var­nių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos alum­nai, iš baž­ny­čių sa­kyk­lų pa­skel­bę su­ki­li­mo ma­ni­fes­tą ir pa­tys įsi­jun­gę į su­ki­lė­lių gre­tas. Gargž­dų baž­ny­čios vi­ka­ras I. No­rei­ka jau 1863 me­tų pir­mo­jo­je pu­sė­je suor­ga­ni­za­vo su­ki­lė­lių bū­rį, vei­ku­sį Tel­šių ap­skri­ty­je. Tai bu­vo drą­sus ir va­lin­gas vy­ras. 1863 me­tų lie­pos mė­ne­sį jo va­do­vau­ja­mas bū­rys ties Ša­tė­mis su­si­dū­rė su iki dan­tų gink­luo­tu ru­sų ar­mi­jos ba­ta­lio­nu. Už­vi­rė kru­vi­nas mū­šis. I. No­rei­ka nuo smū­gio į gal­vą par­kri­to. Su­žeis­tas ku­ni­gas bu­vo paim­tas į ne­lais­vę, su­ra­kin­tas, pri­riš­tas prie ve­ži­mo gar­džių ir, ke­tu­rių gink­luo­tų ka­rei­vių ly­di­mas, iš­vež­tas į Tel­šius.
Eg­ze­ku­to­riai I. No­rei­ką ve­žė per Bars­ty­čius, Mi­ky­tus, Pla­te­lius, Že­mai­čių Kal­va­ri­ją ir Al­sė­džius. Ku­ni­go vei­das bu­vęs su­ža­lo­tas, ap­dul­kė­jęs ir kru­vi­nas, o akys iš skaus­mo ir nuo­var­gio pu­siau pri­merk­tos, iš žaiz­dų lė­tai sun­kė­si krau­jas. Mies­te­liuo­se vilks­ti­nė bū­da­vo stab­do­ma, nuai­dė­da­vo tri­mi­tas, už­gro­da­vo or­kest­ras, su­dun­dė­da­vo būg­nai, o vie­tos gy­ven­to­jai bu­vo ver­čia­mi rink­tis į aikš­tę.

Su­si­rin­ku­siems žmo­nėms ru­sų ka­ri­nin­kas aiš­kin­da­vo, kad toks ga­las, kaip suim­to ku­ni­go I. No­rei­kos, lau­kia vi­sų, ku­rie ban­dys prie­šin­tis oku­pan­tams. Tel­šiuo­se dva­si­nin­kas bu­vo įmes­tas į ka­lė­ji­mą ir nu­teis­tas mir­ties baus­me, ku­ri įvyk­dy­ta 1863 m. rugp­jū­čio 2 d. (rugp­jū­čio 14 d. pa­gal Gri­ga­liaus ka­len­do­rių) ne­to­li Tel­šių esan­čio­se mies­to ga­nyk­lo­se, prie ke­lio, ve­dan­čio į Al­sė­džius.

A. Gar­ga­sas bu­vo ki­lęs iš Viekš­nių pa­ra­pi­jos, 1849 m. (1848?) bai­gęs Var­nių ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, pra­džio­je bu­vo pa­skir­tas Dar­bė­nų, vė­liau – Var­nių pa­ra­pi­jos vi­ka­ru. Pra­si­dė­jus 1863 m. su­ki­li­mui, ga­vęs vys­ku­po M. Va­lan­čiaus lei­di­mą, jis ge­gu­žės 11 d. pri­si­jun­gė prie Šim­ke­vi­čiaus va­do­vau­ja­mo bū­rio, ku­ris tuo me­tu bu­vo trum­pam ap­si­sto­jęs Var­niuo­se, vė­liau pe­rė­jo į Ma­tu­se­vi­čiaus bū­rį. A. Gar­ga­sas sa­kė ug­nin­gus pa­moks­lus, ra­gin­da­mas žmo­nes pri­si­jung­ti prie su­ki­li­mo, skel­bė „len­kų re­vo­liu­ci­nį ma­ni­fes­tą“, prii­mi­nė­jo su­ki­lė­lių prie­sai­ką.

1863 m. bir­že­lio 2 d. ku­ni­gas A. Gar­ga­sas kar­tu su su­ki­lė­liais at­vy­ko į Var­nius. Pa­gal iš­li­ku­sios by­los duo­me­nis, su­ki­lė­liai vie­šai nu­pla­kė šni­pais įtar­tus „vie­ti­nius vo­kie­čius ba­jo­rus ma­lū­ni­nin­kus Be­ren­tą ir jo sū­nų“. Jau­na­sis Be­ren­tas ga­vo 200 bo­ta­go smū­gių, tė­vas – du­syk tiek. A. Gar­ga­sas taip pat bu­vo kal­ti­na­mas „da­ly­va­vi­mu pri­sta­vo bu­to api­plė­ši­me“.
Įsi­ver­žę į Var­nių po­li­ci­jos nuo­va­dą su­ki­lė­liai suė­mė ir nu­pla­kė pri­sta­vą (nuo­va­dos vir­ši­nin­ką) Cie­cha­novs­kį, jo pa­dė­jė­ją at­sar­gos pus­ka­ri­nin­kį Skau­gir­dą, o šim­ti­nin­ką Da­ni­la­vi­čių, anot Tel­šių ap­skri­ties ka­ri­nės apy­gar­dos vir­ši­nin­ko ra­por­to, pa­ko­rė už pra­ne­ši­nė­ji­mą apie su­ki­lė­lius. Bir­že­lio 6 d. su­ki­lė­liai iš Var­nių pa­si­trau­kė, o ku­ni­gas A. Gar­ga­sas ten dar li­ko.
Ta­čiau jau bir­že­lio 7 d. ry­tą Var­niuo­se ne­ti­kė­tai pa­si­ro­dė ru­sų ka­riuo­me­nės pul­kas. A. Gar­ga­sas bu­vo suim­tas ir iš­vež­tas į Tel­šių ka­lė­ji­mą. Ka­ro lau­ko teis­mas 1863 m. rug­sė­jo 23 d. (spa­lio 5 d.) jį nu­tei­sė mir­ties baus­me, jam bu­vo atim­tos vi­sos pi­lie­ti­nės tei­sės, Kry­mo ka­ro kry­žius ir me­da­lis. To­dėl ga­li­me da­ry­ti prie­lai­dą, kad A. Gar­ga­sas bu­vo Kry­mo ka­ro da­ly­vis (1853–1856).

Rug­sė­jo 30 d. (spa­lio 12 d.) gen. ba­ro­nas von Mei­de­lis pa­tvir­ti­no ka­ro lau­ko teis­mo nuo­spren­dį. 1863 m. spa­lio 7 d. (spa­lio 19 d.) kun. A. Gar­ga­sas bu­vo su­šau­dy­tas ir už­kas­tas gre­ta kun. I. No­rei­kos. Eg­ze­ku­ci­jai va­do­va­vo Ast­ra­cha­nės gre­na­die­rių pul­ko 2-ojo ba­ta­lio­no va­das mjr. Puš­či­nas, ste­bė­jo Nar­vos pės­ti­nin­kų pul­ko šta­bo kpt. Ovieč­ki­nas bei to pa­ties pul­ko ka­ru­žas Domb­rovs­kis ir Mask­vos at­sar­gos dra­gū­nų pul­ko po­ru­či­kas Gra­mo­ti­nas. Po eg­ze­ku­ci­jos, kad ne­lik­tų ženk­lų, ka­zo­kai ark­liais su­try­pė už­ka­si­mo vie­tą.

Su­ki­lė­lių su­dė­ta au­ka neiš­di­lo iš žmo­nių at­min­ties. Lie­tu­vai at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, 1922 m. tel­šiš­kiai, siek­da­mi pa­gerb­ti I. No­rei­kos ir A. Gar­ga­so at­mi­ni­mą, nu­ta­rė jų pa­lai­kus iš mies­to ga­nyk­lų per­kel­ti į pa­ra­pi­nės baž­ny­čios (da­bar – ka­ted­ros) šven­to­rių. Ta­čiau ku­ni­gų su­ki­lė­lių už­ka­si­mo vie­ta ne­bu­vo pa­žy­mė­ta. Lai­mei, kad dar te­be­bu­vo gy­vas to tra­giš­ko įvy­kio liu­di­nin­kas se­ne­lis Mi­nio­tas, il­ga­me­tis Tel­šių įstai­gų rašt­ve­dys. 1863 m. Mi­nio­tas, bū­da­mas smal­sus ber­niu­kas, įli­pęs į me­dį, iš to­lo se­kė su­šau­dy­mo sce­ną ir įsi­dė­mė­jo eg­ze­ku­ci­jos vie­tą. 1922 m. lie­pos 17 d. ku­ni­gų I. No­rei­kos ir A. Gar­ga­so pa­lai­kai bu­vo iš­kas­ti ir iš­kil­min­gai pa­lai­do­ti Tel­šių Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio baž­ny­čios šven­to­riu­je.

Bu­vu­sio­je su­ki­lė­lių su­šau­dy­mo ir už­ka­si­mo vie­to­je tel­šiš­kiai su­py­lė ne­di­de­lį ap­val­pil­ka­pį, ku­rio vi­du­ry­je pa­sta­tė ąžuo­li­nį kry­žių. 1966 me­tų ru­de­nį aud­ra pa­mink­li­nį kry­žių nu­ver­tė. Jo vie­to­je 1968 me­tų va­sa­rą bu­vo pa­sta­ty­tas pa­mink­li­nis ak­muo (inž. ar­chit. S. Mi­šu­tis), pa­so­din­ti me­de­liai, – tie ne­by­lūs liu­di­nin­kai pri­me­na su­ki­lė­lius, jų lais­vės troš­ki­mą. Kul­kos, ku­rio­mis bu­vo nu­žu­dy­ti su­ki­lė­liai, sau­go­mos Že­mai­čių šven­to­vė­je – „Al­kos“ mu­zie­ju­je. O ko­va su Ru­si­ja už lais­vę tę­sia­si, už sa­vo ir mū­sų lais­vę šian­dien kau­na­si Uk­rai­na, to­dėl neat­si­tik­ti­nai uk­rai­nie­čių ko­vą vi­so­mis iš­ga­lė­mis re­mia lie­tu­viai ir len­kai. Ačiū Die­vui, tai jau ne­bė­ra vie­ni­šo­ji mū­sų ko­va. Tai ko­va už lais­vę drau­ge su de­mok­ra­ti­niu pa­sau­liu.

Va­ka­rė­ja. Po Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio ka­ted­ros šven­to­rių ty­liai vaikš­to žmo­nės, o gal su­ki­lė­lių vė­lės?

„Ne­ga­liu su­lai­ky­ti švie­sos,
Ne­ga­liu pa­pra­šyt pa­si­lik­ti,
Sau­lei lei­džian­tis esu vi­siš­kai vie­nas.
Jei ir tu taip jau­ties,
Jei ir tu, Vieš­pa­tie,
Ateik“.

(An­ta­nas Šim­kus)

Ja­ni­na BU­CE­VI­ČĖ, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“