Sakoma, jog žmogaus gyvenimas matuojamas ne metais, o nuveiktais darbais. Medikas Stanislovas Vitkus savo gyvenimo kelyje atliko išties daug: padėjo išvysti šį pasaulį naujagimiams, keliasdešimt metų skyrė chirurgijai, gydė onkologinėmis ligomis sergančius pacientus. Stebuklingos gydytojo rankos ir kilni širdis išgelbėjo ne vieną gyvybę, įkvėpė tūkstančius ligonių.
Paskutinįjį žiemos mėnesį S. Vitkus paminėjo aštuoniasdešimtąjį jubiliejų. Pasveikinti garsaus gydytojo susirinko artimieji, vietos valdžios atstovai, medikų bendruomenė.
Neturėjo galimybės pažinti tėvo
S. Vitkus gimė 1933 m. vasario 23 d. Šilalės rajono Leviškių kaime, ūkininkų Kazimiero ir Placidos Vitkų šeimoje. Tėvelį pasiglemžė mirtis likus dviem mėnesiams iki Stanislovo gimimo.
Tėvo nepažinęs S. Vitkus savo mamai skiria pačius švelniausius žodžius. Dėl mylimo sutuoktinio mirties kentėjusi moteris visą savo esybę atidavė atžaloms, sakydavo, jog vaikams tėvo joks kitas vyras negalėtų pakeisti.
Stanislovo mama giliai tikėjo Dievą ir šią vertybę įskiepijo atžaloms. Jubiliatas taip pat perėmė iš mamos talentą giedoti ir dainuoti – dvidešimt penkerius metus dalyvavo „Žemaičių“ choro veikloje, apvažiavo daug pasaulio šalių.
Kelerius metus praleido nelaisvėje
Aštuoniasdešimtąjį jubiliejų paminėjęs medikas savo gyvenime matė ne tik šilto, bet ir šalto.
1940 m. S. Vitkus pradėjo lankyti Šilalės pradžios mokyklą, vėliau – gimnaziją. Pokario laikotarpiu įsijungė į gimnazijoje įsikūrusią pogrindinę organizaciją, tapo ir partizanų būrio ryšininku.
Devintoje klasėje Šilalės KGB darbuotojai ir stribai susekė pogrindinę veiklą ir S. Vitkų areštavo. Namiškiai buvo įtraukti į tremtinųjų sąrašus, todėl paliko 28 ha ūkį ir išsikraustė į kitą rajoną.
1952 m. Pabaltijo Karinio Tribunolo Teismas S. Vitkui skyrė 10 m. nelaisvės. Tais pačiais metais vaikinas buvo išvežtas į Sibiro Jamalo Nencų krašto lagerius, 1953 m. pervežtas į Baškirijos Saratovo miesto naftos kombinato statybos lagerius.
Sveikatai lemtingas įvykis
1953-iaisiais darbo vietoje S. Vitkui nutiko nelaimė: elektros srovė numetė nuo 7 m aukščio pastolių. Jaunuolis penkias valandas išbuvo be sąmonės, lūžo galvos, krūtinės ląstos, rankos ir kojos kaulai.
„Nežinau, kaip išgyvenau, buvau arti mirties… Dabar pradėjau galvoti, kad būtent dėl šių traumų prieš dvidešimt metų man pradėjo šlubuoti regėjimas, akys operuotos tris kartus“, – užsiminė medikas.
Į reabilituotų politinių kalinių sąrašus patekęs Stanislovas 1955 m. birželį buvo išleistas laisvėn. Grįžęs apsigyveno pas seserį tuometiniame Varnių rajone, baigė 10 ir 11 klases.
Į mediko kelią pastūmėjo sesuo
Baigęs vidurinę mokyklą, S. Vitkus neketino tęsti mokslų. Žengti priekin brolį pastūmėjo mokykloje biologiją ir lietuvių kalbą dėsčiusi sesuo Antanina: įkalbėjo stoti į Klaipėdos felčerių mokyklą.
„Buvau dar vaikas, o ir jaučiausi truputį persekiojamas po lagerio… Bet gerai išlaikiau stojamuosius egzaminus ir į mokslus priėmė. Mokiausi dvejus metus, priėmiau labai daug gimdymų. Gerai užsirekomendavau, buvau paskirtas profsąjungos pirmininku, Klaipėdoje dirbau felčeriu. Pamenu, vyr. gydytoja Stohaitė paragino tapti gydytoju ir lankyti paruošiamuosius kursus, pažadėjo parašyti gerą charakteristiką“, – pasakojo pašnekovas.
1961 m. vyras įstojo į Kauno medicinos instituto Gydomojo fakulteto vakarinį skyrių. Šešeri studijų metai buvo sunkūs: šeima neturėjo galimybių padėti, tad teko ne tik mokytis, bet ir visu etatu dirbti felčeriu Kauno greitosios medicinos pagalbos stotyje. Šiandieną medikas jau su šypsena pamena, jog kartais dėl nuovargio atsisėsdavo kabineto gale ir užmigdavo. Po to tekdavo persirašyti bendrakursių užrašus.
Darbo pradžios prisiminimai
Studijų metais S. Vitkų labiausiai domino chirurgija. 1968-aisiais, sužinojęs, jog tuometinėje Telšių centrinėje ligoninėje reikalingas chirurgas, nesudvejojo: gavęs paskyrimą, atvyko dirbti į Žemaitijos sostinę. Iš pradžių ėjo chirurgo ordinatoriaus, vėliau – Chirurgijos skyriaus vedėjo pareigas.
Jubiliatas prisiminė, jog pirmaisiais darbo metais sąlygos ligoninėje buvo prastos: „Ligoninė veikė sename, apleistame name. Sąlygos – antisanitarinės. Tuomet nebuvo kompiuterių, technologinių įmantrybių viskas turėjo būti sukoncentruota smegenyse. Viską darydavome patys: liesdavome pacientų pilvus rankomis ir spręsdavome, kaip pasielgti. Ypač buvo sunku su vaikais: jie nekalba, tekdavo remtis tik tuo, ką sužinodavome iš tėvų. O dabar Telšių ligoninė – europinio lygio.“
Jautė didžiulę atsakomybę
Būdamas ypač kruopštus ir vedamas stipraus atsakomybės jausmo, S. Vitkus į kiekvieną operaciją eidavo su nerimu.
„Labai pamėgau chirurgiją, skaičiau, kad tai – pati konkrečiausia profesija: matai savo darbo rezultatą, žmonių džiaugsmą. Operacijai reikia skirti visą savo sąmonę ir žinias. Kiti sako, kad apendicitas – niekinė liga, bet, pagal statistiką, iš tūkstančio du atvejai – mirtini“, – sakė gydytojas.
Garbų jubiliejų atšventęs medikas iki šiol pamena pokalbį su statybininkais, stačiusiais jam namą. Vyrai paklausę, ar namą gydytojas statantis sau, ar norįs parduoti. „Atsakiau jiems, kad darbas bet kokiu atveju turi būti atliktas gerai. Aš, būdamas chirurgas, vadovavausi nuostata, kad negalima daryti klaidų: jei su skalpeliu milimetro dalelę pasuksi ne taip – žmogus gali mirti“, – tvirtino Stanislovas.
Dėl pacientų nerimavo ir naktimis
Darbe S. Vitkus ne tik jautė begalinę atsakomybę už savo veiksmus, bet ir ieškojo pacientui, o ne sau palankesnio sprendimo. Medikas neslėpė, jog buvę tokių kolegų, kurie, galbūt vengdami atsakomybės, nuspręsdavo operuoti net tada, kai pacientas vos jusdavo skausmą.
„Aš visada įsitikindavau, ar pacientui tikrai reikia operacijos: kartais, jei ant kito susirgimo fono žmogaus kūną paliesi chirurginiu skalpeliu, gali pridaryti nemažai žalos“, – teigė medikas.
Visą savo esybę pacientams atidavęs S. Vitkus net ir naktimis nerasdavo ramybės: galvodavo, ar ligonis tinkamai prižiūrėtas, ar jam nieko netrūksta, ar vaistai paskirti. Galiausiai apsirengdavo ir išskubėdavo į ligoninę.
Įsimintiniausias įvykis darbe
Kiekviena operacija S. Vitkui buvo svarbi ir įsimintina. Tačiau vienas atvejis įstrigo labiausiai.
Gerokai pavėlavusi, į medikų rankas pateko mokinė. Operuojant kilo daug sunkumų, mergaitę teko gelbėti iš mirties gniaužtų.
Tą pačią pacientę teko operuoti ir antrą kartą. Operacija taip pat buvo sudėtinga, bet ir vėl – sėkminga.
Šiandieną S. Vitkus džiaugiasi, kad išgelbėta pacientė laimingai gyvena, sukūrė šeimą. Sutikusi chirurgą, moteris padėkojo, kad tik jo dėka tebėra šiame pasaulyje.
Apsisprendimą lėmė pablogėjusi rega
1969-aisiais medikas sukūrė šeimą su lagerio bendražygio dukra Alma Dauginyte, dabartine Regioninės Telšių ligoninės direktore. Šeima susilaukė dviejų dukrų: Dovilės ir Monikos. Vyresnioji pasekė tėvų pėdomis – Jungtinėse Amerikos Valstijose dirba gydytoja. Jaunėlė – gabi mokslininkė.
Medikas labai myli ir gerbia savo žmoną. Sunkiausią sprendimą – palikti darbą ligoninėje – priėmė pasitaręs su ja.
„Dirbant chirurginį darbą, reikia labai gero, aštraus regėjimo. Kai mano rega sutriko, palikau šį darbą. Tai buvo prieš penkiolika metų. Tuomet baigiau onkologijos kursus, dvejus metus dirbau Onkologijos skyriuje. Darbas su vėžiu sergančiais ligoniais – labai jautrus, kiekvienam žmogui reikėdavo atiduoti savo širdies dalelę. Retas ligonis įeidavo su šypsena, reikėjo skirti daug laiko, kad įkvėpčiau optimizmo gyventi“, – pasakojo pašnekovas.
Palaikomas artimųjų, medikas pasiryžo palikti daug daug energijos ir sveikatos reikalaujantį darbą. Pirmi metai be darbo jam buvo sunkūs emociškai. „Buvau pasišventęs darbui, tad išėjus buvo liūdna… Dažnai ateidavau, pasiguosdavau kolegoms, gyvendavau jų skausmais ir vargais. Bėgant laikui, profesinė sritis šiek tiek nutolo, bet širdyje vis tiek skaudoka. Jei ne regėjimas, dar ir šiandien galėčiau stovėti prie operacinio stalo…“ – atsiduso pacientų mylimas medikas.
Iki šiol jaučia pacientų padėką
Aštuoniasdešimtmetį paminėjęs gydytojas šiandien džiaugiasi puikia žmona ir dukterimis. Taip pat tuo, jog iki šiol gatvėje sutikti žmonės jam taria nuoširdžius padėkos žodžius. Štai ir pernai viena pacientė padėkojo už pagalbą 1982-aisiais.
„Stengiausi dirbti sąžiningai, nesutikau daug piktų žmonių. Sau priekaištų dėl ligonių neturiu. Žinote, kai darai viską iš širdies ir myli profesiją – sekasi, o ir pats Dievas padeda…“ – tarė nuoširdumu ir gabumais pasižymėjęs medikas S. Vitkus.
Loading ...
Labai pavelavau perskaityti si straipsni.Teko didziule garbe pazinoti dabar jau a.a.Stanislova Vitku.Dainuoti „Zemaiciuose”teko 5 metus.Didziausia pagarba sitam Zmogui jauciau esant jam gyvam taip pat ir po Jo mirties.Likimas kartais dovanoja nepaprastas dovanas.Dar mokydamasis Telsiu mokykloje-internate kartais tekdavo apsilankyti pas gyd.Vitkiene,kuri tada dirbo mokykloje gydytoja.Kadangi kilimo buvau is Kaunatavos puses,teko pazinoti ir Gerb.Gyditojos teti Daugini kuris gyveno Paskuvenuose.Kaip keista,kad gali pazinoti garbius zmones jiems nezinant.