„SamogitiART“ – Žemaitijos meno ambasada

Telšiuose, pačioje miesto širdyje, ant pastato senamiestyje plevėsuoja Žemaitijos vėliava. Greta jos puikuojasi užrašas „SamogitiART“. Pravėręs pastato duris, pasijunti tarytum kitame pasaulyje: skambanti kalėdinė muzika, liepsnojantis židinys ir įvairiausiomis spalvomis žėrintys menininkų kūriniai…
Galerijos savininkė Daiva Mažonienė save vadina ne lietuve, o žemaite ir lankytojams siūlo tik žemaičių kūrybos darbus. „Reikia palaikyti vietos menininkus, o ne didžiuosius prekybos centrus, kurie išgyvens ir be mūsų pagalbos“, – šia nuostata vadovaujasi telšiškė. 1997-aisiais D. Mažonienė baigė dizaino mokslus, tačiau į meną visa esybe atsisuko tik šiemet – po penkiolikos metų darbo rinkodaros ir komercijos srityse. „Paragavusi įvairių sričių, grįžau ten, kur man mieliausia. Šios veiklos aš nevadinu darbu, tai – lyg trečiasis mano vaikas, sukurtas ir puoselėjamas su didžiule meile“, – sakė pašnekovė.
„SamogitiART“ meno galerija pirkėjams duris atvėrė tik šiemet: ketvirto metų mėnesio 4 dieną, 4 valandą popiet. Pradžioje veiklą vykdžiusi Telšių menų inkubatoriuje, netruko persikelti į strategiškai palankesnę vietą – Respublikos gatvę. Čia daugiau praeivių, o ir po senamiestį vaikštinėjantys turistai mielai užsuka pasižvalgyti ir įsigyti patikusio kūrinio.
„Galerija pamažu tampa Telšius reprezentuojančia vieta. Dažnas užsienietis ar svečias iš didžiųjų miestų išreiškia nuostabą, nes nesitiki mažame miestelyje atrasti tikrai solidžią meno oazę. O ir dirbinių pasirinkimas čia gana gausus: nuo mažo suvenyro iki didžiulio paveikslo. Esu dėkinga miesto svečius lydintiems gidams, kurie užsuka supažindinti miesto svečius su šiuolaikiniu Žemaitijos menu. O štai Andrius Dacius su svečiais užsuka ne tik į galeriją, bet ir parodo istoriškai svarbias Gorskio plytas, kurių gausu galerijos kieme esančio namo sienoje“, – pasakojo D. Mažonienė.“
Anot pašnekovės, gyventojus dažnai suklaidina iš anksto susiformavusi nuomonė apie dideles meno dirbinių kainas, nors išties originalių Kalėdų dovanų galima įsigyti ir už 5 Lt.
D. Mažonienė sakė visada ieškanti su pirkėjais bendrų sprendimų: „Jei ateina telšiškis ir matau, kad jam labai norisi būtent šio kūrinio, o galimybės ne visada leidžia, pirkėjas gali susimokėti už jį dalimis. Nieko nėra smagiau, kaip parduoti kūrinį į tuos namus, kuriuose jis bus vertinamas.“
Žemaičių meno galerija
Meno galerijų Lietuvoje – daug. Tačiau vienintelėje „SamogitiART“ prekiaujama tik žemaičių kūrybos darbais. Telšiuose veikia Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas, Žemaitijos kolegijos Telšių fakultete – Menų katedra, tad gabių menininkų, norinčių parduoti savo kūrinius, netrūksta.
„SamogitiART“ meno galerijoje pirkėjui siūlomi profesionalų darbai, tačiau nenusigręžiama ir nuo gabių jaunuolių, ką tik baigusių studijas ar tebestudijuojančių: jiems suteikiama galimybė parduoti kokybiškus kūrinius.
Telšiškė tvirtai tiki, kad žemaičių kultūrą reikia gerbti ir saugoti: „Aš – didžiulė patriotė! Ir jokia aš ne lietuvė, aš – žemaitė. Galima atidaryti pėdkelnių, maisto prekių parduotuvę, bet… Tik veiklos, susijusios su žemaitiškumu, puoselėjimas gali palikti pėdsaką miesto istorijoje: kai būsiu solidi amžiumi, norėsiu pasakyti, kad Telšiams kažką daviau.“
Galerininkės ištikimybę žemaitiškumui simbolizuoja ant meno galerijos pastato plevėsuojanti žemaičių vėliava.
Ragina prisidėti
Stambiose įmonėse įgyta patirtis D. Mažonienei pasitarnavo meno galerijos kūrimo procese. Tačiau, kaip pažymėjo pašnekovė, visoms galerijoms pirmieji dveji gyvavimo metai yra sunkiausi.
„Atrodo, įsikūrimo vargai pamiršti ir reikėtų mėgautis darbo vaisiais, bet…“ – realybės neslėpė žemaitė. Naujasis galerininkės kelias nėra toks saldus, kaip gali pasirodyti: D. Mažonienės teigimu, verslas gana rizikingas – gi gyventojai taupo net būtiniausioms reikmėms, tad ką kalbėti apie meno dirbinių įsigijimą!
„Būtų labai skaudu, jei galerija neišgyventų, o tai gali nutikti, jei telšiškiams pritrūks sąmoningumo, – mano „SamogitiART“ savininkė ir priduria: – čia – ne tik mano privatus verslas, o visų telšiškių galerija. Kinija, prekybos centrai išgyvens ir be mūsų, o yra menininkų, kurie gyvena vien iš savo talento. Tad jei Dievulis davė dovaną kurti, ji turi ir duoną pelnyti. Juk būtų didžiulis nuostolis, jei didžioji dalis menininkų iš meno neišgyventų ir išvažiuotų į užjūrį statybose sienų dažyti. Bet kuris nupirktas kūrinys kažkam yra didžiulis džiaugsmas. Jei mes renkame Kalėdų dovaną iš šios galerijos, tai nėra dovana tik tam, kuriam ją dovanosite. Tai – dovana ir jos kūrėjui. Kviečiu žemaičius užsispyrusiai pradėti raktą sukti nuo savęs: nupirksite kūrinį, menininkas gaus pinigų ir išleis juos pas kitą telšiškį. Pirkdami vienas kito darbus, padedame vienas kitam.“
Galerininkė mano, kad didesnį susidomėjimą „SamogitiART“ turėtų skirti ne tik eiliniai telšiškiai, bet ir vietos valdžia: „Kviečiu telšiškius atsimerkti – galerija nėra dar vienas komercinis objektas. Telšiams nepakanka būti gražiems išore, turėti puikią ežero pakrantę ar sutvarkytą miestą. Atvyksta svečių, kuriems reikia turėti ką parodyti! Telšiai turi tapti ne tik gražiu, bet ir dvasingu miestu.“