Karas Ukrainoje skaičiuoja devintą mėnesį. Tūkstančiai žuvusiųjų ir sužeistųjų, milijonai žmonių, netekusių namų ir šiandien turinčių karo pabėgėlio statusą, kuriems teko apsigyventi svečiose šalyse ir viską pradėti nuo nulio, nes tai, kas buvo sukurta ir užgyventa, liko ten, kur krenta bombos, aidi šūviai, dega ir griūva pastatai… Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šiuo metu Plungės rajone gyvena 473 ukrainiečiai. Pagal Plungės rajono savivaldybės vedamą apskaitą – 324. 62 metų Svetlana Litovčenko ir 39-erių Julija Dračuk – vienos iš jų. Moterys šiandien jau ramiau gali kalbėti apie tai, kas vyksta jų tėvynėje, ką teko patirti, o ir tikėjimas, kad diena, kai teks laimė sugrįžti namo, kasdien vis stiprėja.
Daiva GERIKIENĖ
Svetlana
Svetlana nusišypsojo: „Mano ir pavardė, žiūrėkit, labai artima Lietuvai – Litovčenko.“ Jos istorija mūsų šalyje prasidėjo balandžio 4 dieną – tada ji kartu su neįgalia dukra ir devynmečiu anūku atsidūrė Plungėje. Moteris į mūsų miestą atvyko čia jau kurį laiką gyvenančios sesers kvietimu, kuri, pasirodo, Plungėje ne vienerius metus kuria šeiminę laimę: atvažiavo dirbti, po kurio laiko ištekėjo ir taip liko gyventi Lietuvoje.
S. Litovčenko sakė neskubėjusi prasidėjus karui palikti savo šalies. Ir tik tada, kai pradėjo kristi bombos jų mieste, klausimų dėl išvykimo nebeliko. „Pati gal ir nebūčiau važiavusi, bet jaučiau atsakomybę už dukrą ir anūką, kurie yra mano visas gyvenimas, todėl apsisprendžiau palikti namus“, – prisiminė moteris. Svetlana gyveno Chersone, šis miestas, kaip žinome, tik neseniai buvo išlaisvintas nuo okupantų.
Gyventi nuolatinėje baimėje, leisti dienas slėptuvėje, matyti ir girdėti bombų sprogimus, stebėti, kaip į visa tai reaguoja ir iš baimės klykia devynmetis anūkas – sunkiai pakeliama, todėl pasinaudoti sesers kvietimu atvykti pas ją liko vienintelė išeitis. Moteriai nesinori prisiminti kelionės į Lietuvą, iki kurios teko keliauti net puspenktos paros.
„Nuo Chersono iki Nikolajevo yra 75 kilometrai, mes šį atstumą važiavome 12 valandų. Daug buvo rusų postų. Vairuotojas perspėjo, kad nedarytume jokių staigių judesių ir, kai mus tikrins, jokiu būdu nesakyti, kad bėgame nuo karo, o sakyti, kad tiesiog vykstame kažkur į svečius. Užėję į autobusiuką rusai atrodė mandagūs, net nepasakytum iš pirmo žvilgsnio, kad jie gali būti tokie žiaurūs…“ – kalbėjo Svetlana.
Kelionės metu nebuvo galima sustoti ir išlipti kada panorėjus, persėdimai iš autobuso į autobusą labai vargino, atsiliepė sveikatai. Kankino ir nežinia – kas laukia Plungėje?
Julija
J. Dračuk istorija išskirtinė tuo, kad ši moteris mūsų mieste atsidūrė dar prieš prasidedant karui Ukrainoje – likus savaitei iki lemtingosios vasario 24-osios. Julija į Plungę atvyko darbo reikalais – ketino įsidarbinti „Vičiūnuose“. Tai jai pavyko padaryti, tik kiek vėliau, nei planuota.
Iš Vynicios srities (pietvakarių Ukraina) kilusi Julija – iššūkių nebijanti moteris. Gimtoje šalyje turėjusi verslą, patyrusi santuokos iširimą, nusprendė laimės ieškoti svečioje šalyje, tik kas galėjo pagalvoti, kad tos laimės paieškos bus lydimos tragiškų aplinkybių.
„Juk atvykau į Lietuvą užsidirbti, tad nei jokių daiktų, nei didelių santaupų su savimi neturėjau – ruošiausi viską čia įsigyti. Ir štai žinia lyg baisiausias sapnas – karas…“ – savo patirtimi dalijosi Julija.
J. Dračuk – dviejų berniukų mama. Jie buvo likę Ukrainoje su močiute, tad didžiausias moters rūpestis buvo sūnūs. „Galvojau viską mesti ir grįžti į Ukrainą, tačiau nusprendžiau likti čia. Supratau, kad vienai su vaikais bus sunku svetimoje šalyje, bet pasirinkimas buvo toks – arba būti ten, kur krenta bombos, arba būti čia, kur mano vaikams saugiau“, – pasakojo ji.
Vaikų parsivežimas į Plungę Julijai prilygo lyg kokiai specialiajai operacijai. Sūnūs atvyko su kitais vaikais, kurių tėvai buvo Estijoje – vyko bendras ukrainiečių vaikų pervežimas per sieną. Į Plungę Julijos berniukai atvažiavo lydimi dviejų moterų ir dar trijų vaikų. Dabar jai ramu širdyje, nes laiku pasirūpino, kad jos vaikai nematytų karo baisybių, vykstančių gimtoje šalyje.
Tiesa, Julija po kurio laiko porai savaičių buvo sugrįžusi į Ukrainą: reikėjo sutvarkyti keletą asmeninių reikalų, bet po to, kai teko girdėti be perstojo kaukiančias įspėjimo sirenas, bėgti ir griūti ant žemės dėl gresiančio pavojaus ir galvoti, ar pavyks sugrįžti pas vaikus, savo sprendimo teisingumu likti Plungėje moteris nesuabejojo.
Gavo daugiau, nei tikėjosi
Šiandien abi šios moterys jau turi savo gyvenimo rutiną, yra apsipratusios Plungėje, už viską, ką turi, jos dėkingos plungiškiams. „Man labai patinka jūsų miesto herbas, kuriame Dievo apvaizdos akis. Tikrai jaučiu tą globą gyvendama čia“, – sakė Julija.
Ji šiandien turi darbą ir jaučia ypatingą padėką savo darbdaviui. „Dirbti pradėjau tik kovo 1 dieną. Tačiau ir iki to laiko bendrovė labai rūpinosi, suteikė būstą. Dabar su vaikais gyvenu nebe įmonės bendrabutyje, o bute. Tarpininkavo tvarkant dokumentus, kitus reikalus, labai palaikė morališkai. Kai jau išsisprendė klausimai dėl darbo, būsto, labai svarbi buvo ir psichologinė pagalba. Galiausiai pradėjau lankyti lietuvių kalbos kursus, dabar – ir anglų. Tikrai Plungėje sutikau žmonių, kuriems jaučiu begalinį dėkingumą. Tai – Inga Skyriuvienė, Anastasija Bojog, Romena Zabielienė, Raimonda Bieliauskienė, Kristina Untulytė-Kleinienė, Edgaras Untulis… Gal galite jiems padėkoti?“ – paprašė Julija.
Aišku, yra daug kitų žmonių, kurie neabejingi nuo karo bėgantiems ir mūsų mieste atsidūrusiems ukrainiečiams. „Buvau labai sujaudinta, kai į atiduotuvę atėjusi viena moteris, net savo vardo nenorėjusi pasakyti, įdavė mano anūkui nešiojamąjį kompiuterį. Vaikas iki tol prie nuotolinio mokymosi Ukrainoje jungdavosi per telefoną – mūsų kompiuteris juk liko namuose“, – pridūrė Svetlana.
Abi moterys tvirtino: ukrainiečiai, tarp jų ir jos, iki gyvenimo galo bus dėkingi Lietuvai, Plungei už paramą ir pagalbą. Ir dabar malonu prisiminti, kad ukrainiečiai Plungėje jautė įvairių organizacijų, Savivaldybės dėmesį: buvo organizuojami įvairūs susitikimai siekiant karo pabėgėliams suteikti kuo daugiau reikalingos informacijos, atsakyti į kylančius klausimus, kurių, moterys neslepia, tikrai kilo daug, ir dabar dar jų netrūksta, nes juk kita šalis, kita tvarka, kiti įstatymai.
„Tikrai nesitikėjau iš Lietuvos žmonių tokio rūpesčio ir dėmesio. Lietuviai išties geraširdžiai. Visų ukrainiečių vardu dėkoju lietuviams. O Plungė yra puikus žydintis miestas, kur daug medžių, ir tai labai patinka, nes pas mus medžiai tik miške auga“, – šypsojosi Svetlana.
Julija žavisi mūsų miesto istorija, susijusia su kunigaikščiais Oginskiais, kultūriniu gyvenimu. Maloniai nustebo, kai pamatė Plungės laikrodinę. Kažkada lankydamasi Italijoje ji buvo nuvykusi prie „Palazzo Vecchio“ rūmų Florencijoje, o mūsų laikrodinė – miniatiūrinė šių rūmų kopija.
Abi moterys stengiasi naudotis visomis galimybėmis, kad kuo geriau pažintų mūsų miestą, įsilietų į čionykštį gyvenimą. Ukrainiečiams rengiamos ekskursijos po Plungę, parodytas dėmesys organizuojant galimybę jų vaikams skaityti ukrainietiškas knygas, kvietimai dalyvauti įvairiuose renginiuose – visa tai leidžia lengviau integruotis į visuomenę.
Svetlaną ypač sujaudino galimybė ukrainiečių vaikams nemokamai dalyvauti vasaros stovykloje: „Gera žinoti, kad mūsų vaikai neišskiriami iš vaikų, gyvenančių Plungėje. Dėmesys ir šiluma, kurią mes gauname iš plungiškių, labai mums brangūs. Suprantame, kad Plungė – nedidelis miestas, o tokią didelę pagalbą mums suteikia.“
Vieni išvyksta, kita atvyksta
Karo pabėgėlių iš Ukrainos bendruomenė Plungėje gana gausi. Kaip minėta, pagal Plungės rajono savivaldybės vedamą apskaitą jų registruota 324. Tikėtina, kad skaičius didesnis. Kad vieni jų tautiečių apsisprendžia grįžti namo arba išvyksta gyventi kitur, tvirtino ir mūsų pašnekovės. Tačiau ir vis dar atvykstančių į Plungę netrūksta. Todėl išlieka aktualus pagalbos šiems žmonėms klausimas – juk visi namus palieka kaip stovi, dažnai neturi pačių būtiniausių daiktų. „Ir dabar širdis kraujuoja prisiminus, kaip neseniai į atiduotuvę atėjo ukrainietė, avinti basutėmis…“ – sakė Svetlana.
Svetlana kaip savanorė dirba Plungėje veikiančioje atiduotuvėje, kuri įsikūrusi buvusiuose senelių globos namuose (greta Plungės bažnyčios). „Dirbti nelabai turiu galimybę, turiu rūpintis neįgalia dukra, anūku, todėl savanoriavimas čia porą dienų per savaitę – savotiška mano pagalba savo tautiečiams“, – teigė ukrainietė.
Ir Svetlana, ir Julija neslėpė, kad daiktai, kuriuos rado atiduotuvėje, joms pačioms buvo labai svarbi parama įsikuriant Plungėje. Tiesa, parama šiandien čia yra ženkliai sumažėjusi, todėl Svetlana prašo visų norinčių ir galinčių paremti karo pabėgėlius įvairiais daiktais nelikti abejingiems. Šiuo metu labai trūksta žieminės avalynės ir šiltų rūbų, virtuvės įrankių, puodų, buitinės technikos ir kt.
„Naujų dalykų mums tikrai nereikia, gal pas jus stovi daiktai, kurie nereikalingi, nenaudojami? Nemeskit jų lauk, atneškit į atiduotuvę. Atsimenu, buvo paliktas vaikiškas naktipuodis, galvojau, kam jis bus reikalingas, o jau kitą dieną jį pasiėmė“, – atkreipė dėmesį savanorė.
Atiduotuvė dirba antradieniais ir ketvirtadieniais 12–15 val., tačiau palikti atneštus daiktus galima prie durų ir iš vakaro.
Apie viltį sugrįžti namo
Svetlana labai džiugiai sutiko žinią, kad jos gimtasis miestas Chersonas buvo išlaisvintas nuo okupantų. „Kaip sakoma, svečiuose gerai, bet namuose geriausia, todėl, kad ir ką grįžusi rasčiau, koks bebūtų namas, noriu namo. Išminuos miestą ir, tikiu, pavasarį vyksime į Ukrainą“, – viliasi ji. Ir tuoj pat pridūrė, kad, jei, neduok Dieve, ir lietuviams tektų patirti tai, kas vyksta dabar Ukrainoje, tai ji visada būtų pasirengusi atjausti broliška tauta tapusius lietuvius ir kviestų atvykti į Chersoną – viso gyvenimo neužteks mūsų šaliai atsidėkoti.
Julija sakė tikinti, kad mūsų valstybės palaikys šiltus santykius ir stojus taikai, kad draugystė ir bendradarbiavimas įgaus gal ir kitokių formų, pavyzdžiui, kultūros, turizmo srityse. „Juk gyvenimas nenuspėjamas, tad nežinia, kaip bus. O aš, neslėpsiu, noriu namo, tačiau ir gyventi laukimo režimu „ant lagaminų“ nenoriu“, – atviravo ukrainietė. Todėl tiek pati Julija, tiek jos vaikai yra raginami gyventi taip, kad nereiktų svarstyti, ar verta čia būnant ką nors išmokti, ką nors įsigyti dėl patogesnio gyvenimo ir pan. Moteris ir pati mokosi lietuvių kalbos, ir vaikus ragina tai daryti. „O gal mums čia labai patiks ir nuspręsime likti, gal asmeninis gyvenimas čia kitaip susiklostys – niekas to nežino“, – kalbėjo Julija.
Loading ...
