Archeologas Mindaugas Mačiulis sediškiams ir krašto istorija besidomintiems rajono gyventojams pristatė Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje šią vasarą atliktų archeologinių tyrimų rezultatus.
Po pristatymo su mūsų kraštiečiu, buvusiu Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokiniu, kalbėjomės ne tik apie šio tyrimo rezultatus, bet ir apie archeologo profesiją, visuomenės požiūrį į kultūros paveldą.
– Archeologija, sakyčiau, slėpininga profesija. Tai lyg ir gyvenimo būdo pasirinkimas. Kadangi esate kilęs iš Tirkšlių, būtų įdomu daugiau susipažinti, kas tėvai, seneliai, iš kur atėjo pomėgis, polinkis domėtis praeitimi, kasinėti, tyrinėti.
– Mano seneliai yra mokytojai. Iš tėčio pusės seneliai – Skuode dirbę lietuvių kalbos mokytojai, iš mamos – ilgus metus plušę Židikuose. Tėvai, kaip ir vyresnis brolis, – medikai, sesuo – žurnalistė.
Kilimo esu iš Mažeikių, vėliau tėvai persikėlė gyventi ir dirbti į Tirkšlius. Slėpiningos vietovės, matyt, gerokai prisidėjo prie tolimesnės profesijos pasirinkimo…
Pamenu, dar su a. a. tėčiu vaikščiodavome po pušyną, dar vaiką mane suintrigavo vietinės legendos ir pasakojimai apie atsiskyrėlį ir miške esantį jo kapą, apie kadaise Tirkšliuose buvusį dvarą, paslėptą žydų auksą, sudegintą paskutinę raganą…
Vėliau įstojau į Vilniaus universitetą ir jau po pirmųjų kasinėjimų Dubingiuose supratau, kad esu savo vežėčiose… Ir jau nemažai metų darbuojuosi šioje srityje.
Archeologijos pavadinti darbu nelabai išeina. Tai daug daugiau nei oficialias darbo valandas apimanti disciplina: ir laisvalaikis, ir darbas, ir hobis – viskas viename.
– Apie archeologinio darbo specifiką, rodos, visi kažką esame girdėję ar filmuose matę. Kiek čia juodo darbo ir kiek atradimo džiaugsmo? Juk tai – ne pavienis darbas? Kaip suburiami žmonės?
– Archeologiniai tyrinėjimai yra sunkus, juodas darbas, visose tyrimų stadijose reikalaujantis daug kruopštumo ir atsakomybės. Kiekvieni archeologiniai tyrimai turi savo tikslus, į kuriuos yra stengiamasi atsakyti tiek atliekant lauko tyrimus, tiek analizuojant medžiagą.
Prieš fizinius lauko tyrimus yra kruopščiai surenkama ir peržiūrima istorinė archyvuose esanti informacija, kartografija, visa ši informacija sugula į tyrimų projektus, kurie derinami su Kultūros paveldo departamentu, gaunami leidimai, už kuriuos vėliau reikia atsiskaityti, parengiant ataskaitas. Tada pradedami lauko tyrimai, kuomet vykdomi fiziniai kasinėjimai, surenkama, fiksuojama ir dokumentuojama medžiaga (radiniai, kaulai ir pan.).
Baigus lauko tyrimus, vėl grįžtama į kabinetus, kur yra analizuojama surinkta medžiaga, rengiamos publikacijos, ataskaitos. Nagrinėdami lauko tyrimų metu surinktą medžiagą, „pažįstame“ objektą: nustatome, koks jame esančių sluoksnių laikmetis, susiformavimo aplinkybės, tokiu būdu atsakome į tyrimų tikslus.
Atradimo džiaugsmo man asmeniškai teikia situacijos, kuomet, pasitelkus visus turimus duomenis, pavyksta išnarplioti istorinį-archeologinį rebusą, nes kiekvienas tyrinėjamas objektas pasižymi savo specifika ir turi savitos paslėptos informacijos. Itin didelis džiaugsmas apima, kuomet pavyksta viską susieti į visumą ir tokiu būdu suprasti ne tik objektą, bet ir procesą, vykusį tuo metu, sužinoti, kokį vaidmenį ten atliko nagrinėjamas objektas.
Apie komandą… Vienas lauke esi ne karys. Ir visko niekaip nespėtum. Yra ir tyrimams surinkta nusistovėjusi komanda, su kuria darbuojamės daug metų. Gal labiau norėtųsi sakyti, jog žmonės, dalyvaujantys archeologiniuose tyrimuose, patys pasirenka tokį gyvenimo būdą.
Archeologinių tyrimų komandą sudaro nuolatiniai lauko technikai, kurie žino, kaip ir ką reikia daryti. Kabinetiniam darbui, dokumentacijai parengti yra atskiri žmonės. Šioje vietoje ir žmona man kartais padeda, kadangi yra architektė.
Radinius, aptiktus tyrimų metu, sutvarkyti padeda kolegos – profesionalai, kuriais pasitikiu.
Per daug metų man yra tekę tyrinėti nemažai ir įvairių objektų, pradedant piliakalniais, bažnyčių šventoriais, baigiant technikos paveldu. Daug teko pasidarbuoti ir aplinkiniuose rajonuose.
Realybė diktuoja savo sąlygas. Šiuo metu yra tokia situacija, jog su vienais archeologiniais tyrinėjimais per metus tiesiog neišgyvensi, todėl tenka tyrinėti net po kelis objektus per metus. Yra nusistovėjusi įstatyminė praktika, jog archeologiniai tyrimai būtini saugomose teritorijose, tad ir važinėjame po Lietuvą.
Be abejonės, smagiausia yra dirbti savame krašte, kur tu jautiesi savas, įdomus ir reikalingas, kur tavo santykis su vietine bendruomene yra artimas. Nes ir medžiagą analizuojant koks nors istorinis įrašas skamba savaip ir tu perleidi informaciją per savo prizmę, iškyla to įrašyto miestelio ar bažnyčios vaizdas…
– Dabar – apie Sedos bažnyčios šventoriaus archeologinius kasinėjimus. Kas užsakė šį tyrimą, kaip ir su kuo dirbote?
– Praėjusių metų rudenį Sedos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios šventoriuje įvyko nelaimė – griuvo dalis šventoriaus šiaurinės tvoros.
Ši tvora – saugomas kultūros paveldo objektas, tad ją reikėjo remontuoti, restauruoti. Prieš rengiant tvoros tvarkybos darbų projektą, būtina buvo sužinoti informaciją, privalomą tiek projektuotojams, tiek konstruktoriams: kiek įgilinta tvora, kokia jos struktūra, kokio ji amžiaus ir kokio storio archeologiniai sluoksniai yra susiformavę prie tvoros… Tad bažnyčia užsakė atlikti archeologinius tyrimus.
Mūsų komanda dirbo šiemet, nuo balandžio iki gegužės. Vėliau sulaukėme informacijos iš vertinimo tarybos dėl šurfe (šurfas – vertikalus ar nuožulnus požeminis kasinys, kasamas nuo žemės paviršiaus – red. past.) rasto akmenų grindinio ir birželio mėnesį grįžome užbaigti tirti šurfo.
Tyrimų metu, priklausomai nuo situacijos, dirbome su keliais lauko technikais, vėliau prie mūsų prisijungė Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos moksleiviai. Buvo labai šaunus kolektyvas! Vėliau, kad būtų galima patikslinti atkastų tvoros elementų amžių, teko samdyti architektus tyrėjus.
– Ką atradote tyrinėdami šventoriaus tvorą, kokias išvadas padarėte?
– Šventoriuje radome iki 1,5 m storio XVII–XX a. datuojamus archeologinius sluoksnius su gausiais to laikmečio radiniais: kryželiais, medalikėliais, sagomis, monetomis, buitinės keramikos šukėmis.
Surasta daug įdomios ir retos archeologinės medžiagos. Nustatyta, jog kai kurie tyrimų metu rasti XIX a. religiniai medalikėliai į Sedą yra patekę net iš pietų Vokietijos regiono.
Monetos liudija apie procesus, vykusius nuo XVII a. vidurio–XVII a. II pusės iki XX a. vidurio: ankstyvuose sluoksniuose surasta 1654 m. švediškų sidabrinių monetų, kartu su jomis – ir 1664–1666 m. DLK Kazimiero šilingų. Vėlesniuose sluoksniuose – ir XIX a. Rusijos imperijos monetų, aukščiausiuose arba vėlyviausiuose – II pasaulinį karą menančių Vokietijos monetų.
Neabejoju, kad, atliekant didesnės apimties archeologinius tyrimus, būtų aptikta ir dar įdomesnių radinių, siekiančių galbūt ir XVI a. pradžią, kuomet įkurta pirmoji bažnyčia.
Nustatyta, kad dabartinė šventorių juosianti tvora statyta XIX a. II pusėje, ji buvo ne kartą rekonstruota – XX a. viduryje, XX a. II pusėje ją papildomai sustiprinant cementu. Originaliai XIX a. II pusėje tvora buvusi rišta kalkiniu skiediniu.
Įdomu tai, jog tyrimų metu atidengę tvorą iki jos pamato aptikome, kad apatinė tvoros dalis iš viso nerišta jokiais skiediniais. Tvoros pamatiniai akmenys tiesiog buvo sumesti į molį. Iki pastatant dabartinę šventoriaus tvorą būta ir ankstyvesnės XIX a. pirmos pusės akmeninės tvoros. Tiesa, ji nesurišta jokiu skiediniu, sukrauta iš keliomis eilėmis dėtų riedulių. Labai primena apleistų kaimo kapinaičių krūsnines (akmenų krūvos – red. past.) tvoras.
Vėliau tyrimus atlikome Varduvos gatvėje, prie vieno iš tvorą remiančių kontraforsų. Čia, kaip jau minėjau, buvo rastas XX a. pirmos pusės gatvės akmenų grindinys. Po juo – XIX a. siekiantis kultūrinis sluoksnis su pavienėmis to laikmečio keramikos šukelėmis, sudėtais žabais. Tai – savotiškos dangos, kurios Žemaitijos regione naudotos iki XIX a. II pusės, t. y. iki atsirandant gatvių grindiniams.
– Mažiau informuoti žmonės gali pagalvoti, kad archeologiniai tyrimai – tik istorikų rūpestis, o gal net trukdis svarbiems šiandieniniams darbams, pokyčiams… Ar jaučiatės reikalingi? Kokiai įmonei, žinybai atstovaujate?
– Dirbdamas jau nemažai metų jaučiu, kaip keičiasi statybininkų, investuotojų bendras požiūris ne tik į archeologus, bet ir į paveldosaugos sistemą apskritai. Vis dažniau pastebiu, jog situacija profesionalėja ir saugomuose objektuose archeologų vaidmuo bei jų tyrimams reikalingas laikas ir kaštai yra laiku įvertinami.
Jei anksčiau mes, archeologai, buvome kaip atitinkamas „netikėtumo faktorius“, dabar vis dažniau tampame bendra objekto darbų dalimi. Tačiau, žinoma, pasitaiko visko.
O dėl atstovavimo… Aš ir mano žmona Rimantė esame įkūrę nedidelę su kultūros paveldu susijusią įmonę „Duarch“, joje man atitenka visi archeologiniai darbai.
Jūratė MEDEIKYTĖ
Loading ...
