Telšių rajono valdžioje – 25 Tarybos nariai. Su visais gal neteko susitikti, bendrauti, paklausti, išsakyti pastabas ar pasiūlymus?
Savo skaitytojams feisbuko „Telšių ŽINIŲ“ paskyroje kas savaitę siūlome galimybę užduoti klausimus vis kitam Telšių rajono savivaldybės tarybos nariui abėcėlės tvarka. Kadencijos laikas baigiasi – iki kitų metų pavasarį vyksiančių savivaldos rinkimų turime atskirti pelus nuo grūdų.
Šiandien į gyventojų klausimus atsako Telšių rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto narys Linas Šedvilas.
Antanas NEKRAŠIUS
L. Šedvilas gimė 1968 m. rugpjūčio 7 d. 1988 m. baigė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, įgijo muzikanto išsilavinimą, o 2007 m. baigęs Šiaulių universitetą įgijo istoriko specialybę.
Politikas šiandien dirba Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologu. Laisvalaikiu domisi Žemaitijos istorija, muzika, sportuoja ir keliauja.
L. Šedvilas Lietuvoje žinomas ir dėl organizuojamų pažintinių žygių per kūlgrindą, kaip tradicinių laužų sąšaukų ant piliakalnių organizatorius, Pilėnų didvyrių minėjimų organizatorius, etnografinių renginių organizatorius ir pan.
Pirmą kartą Telšių rajono savivaldybės tarybos nariu L. Šedvilas tapo 2019 m. Prie rajono valdžios vairo jį atvedė Darbo partija.
2021 m. politikas deklaravo turintis 50 500 Eur turto (2020 m. buvo 46 500 Eur): 25 000 Eur vertės butų daugiabučiuose namuose, 3 500 Eur vertės kelių transporto priemonių ir 22 000 Eur piniginių lėšų.
Į gyventojų klausimus atsako Telšių rajono savivaldybės tarybos narys L. Šedvilas:
– Ar dažnai tenka lankytis Telšių rajono savivaldybės administracijoje? Ar ne per didelis ten aparatas (Administracijos darbuotojų, – red.)?
– Kadangi esu Telšių rajono savivaldybės tarybos narys, taip pat Švietimo, kultūros ir sporto komiteto, Kolegijos, Kultūros ir meno tarybos, Bendruomenės iniciatyvų projektų idėjų pasiūlymų vertinimo darbo grupės, Etninės kultūros plėtros programai parengti darbo grupės narys, Savivaldybėje būnu, kai vyksta Tarybos, komitetų ar grupių posėdžiai, kurių metu priimami atitinkami sprendimai. O dėl pačios Telšių rajono savivaldybės administracijos, tai geriausiai turėtų žinoti tos įstaigos vadovas – Administracijos direktorius. Nemanau, kad Tarybos nariai kompetentingi atsakyti į tokius klausimus, pvz., kiek Finansų ar Teisės ir administravimo skyriuje turėtų dirbti žmonių.
– Sprendžiant iš Jūsų pasisakymų per Tarybos posėdžius, Jums rūpi tik žemaitiškumas ir Varniai. Ar daugiau kas, be šių dviejų dalykų, Jums rūpi? Kam dar skyrėte dėmesį?
– Taip, žemaitiškumas man yra vienas iš prioritetų. Po mano pasisakymo atsirado Žemaitijos vėliava prie Savivaldybės administracijos pastato, vėliau ji buvo nuimta ir pakeista į Ukrainos vėliavą. Bet po įvairių pokalbių ir raštų cituojant vėliavos įstatymo atitinkamus straipsnius pavyko Žemaitijos vėliavą vėl sugrąžinti į jai prideramą vietą. Beje, prie Telšių sporto arenos ir stadiono plevėsuoja Žemaitijos vėliava, padovanota Žemaičių kultūros draugijos Varnių skyriaus.
Noriu atkreipti dėmesį, jog keičiant Tarybos reglamentą mano siūlymas, kad posėdžiai vyktų žemaičių kalba (o ne tarme), buvo priimtas ir esame vienintelė Taryba Lietuvoje, kuri posėdžių metu gali kalbėti ta kalba, kurią išmoko iš savo tėvų. Tik gaila, kad Tarybos nariai vengia tai daryti arba, jeigu jau kalba, tai labai retais atvejais.
Kodėl Varnių klausimai visada užkliūva man? Per rinkimus varniškiai pasitikėjo, reitingavo ir balsavo už mane. Natūralu, kad jie dažniausiai į mane asmeniškai ir kreipiasi. Varnių miesto ir seniūnijos kaimų gyventojai renka parašus ir atneša man, kad aš toliau tuos opius ir skaudžius jiems klausimus teikčiau atitinkamoms instancijoms, nes patys jau yra ne kartą nusivylę dėl to, kad pagalbos nesulaukė. Ne viską galiu padaryti ir aš, bet ramiai gyventi valdžiai irgi neduodu. Kokius darbus nuveikiau per savo kadenciją, praeitą mėnesį pristačiau Varnių kultūros centre. Kam buvo įdomu, tas ir susipažino.
Aišku, kad ne vien Varniai ir žemaitiškumas man rūpi. Kažkaip žmonės galvoja, kad Varniai kita respublika ir juos galime pamiršti. Mes gi tas pats rajonas ir visiems turi rūpėti visas rajonas, o ne kaip dabar įprasta – vien tik Telšiai. Nuvažiuoju, pavyzdžiui, į Biržuvėnus, o ten matau, kad etnografiniame muziejuje kiauras stogas ir vanduo bėga ant eksponatų. Žmonės ar iš baimės, ar iš nežinojimo kartais net bijo kreiptis į valdžios atstovus su prašymu, kad būtų sprendžiamos jų problemos. Tada tenka įsikišti man ir, kaip sakoma, stoge skylės pranyksta.
Būdamas įvairių komisijų, darbo grupių, komitetų nariu dirbu viso rajono labui, ir sprendimai, geri ar kai kam blogi, yra priimami bendrai dirbant su visais koalicijos partneriais.
Kažkada Darbo partijos vienas iš išsikeltų tikslų buvo nemokamas keleivių pavėžėjimas. Kai kam tai atrodė kaip utopija, populistinis projektas, bet dabar niekas dėl to kaip ir nebepyksta.
– Žemaičių kalba padeda ar trukdo susikalbėti su kitų partijų atstovais bei saviškiais – „darbiečiais“?
– Ne kalba trukdo susikalbėti, o pats noras – ar tu NORI kalbėtis. Visada surasiu bendrą kalbą su visais, ir nesvarbu, ar jie bus „darbiečiai“, ar „tvarkiečiai“, ar kokie kiti „iečiai“. Žemaičių kalba yra arčiau „dūšios“, todėl ją visi mielai priima, tik gaila, kad vėliau ne visi ja dalijasi.