E. Mažeikienės šeimos tradicijų lobynas

1940-ųjų gegužę Telšių rajono Nevarėnų miestelyje gimusi, vyriausia iš šešių seserų buvusi, ankstyvoje vaikystėje mokslo žinias pradėjusi kaupti Elena Mažeikienė į svečius atvykusioms „Telšių ŽINIOMS“ pirmiausia panoro parodyti ne įkurtą muziejų ar sukauptą istorinių faktų apie gimines bei šeimos narius archyvą, o atskleisti Tučių kaimelio vietos dvasią.

Ši gyvenvietė buvusi aktorės Gražinos Balandytės gimtinė. Kiek paėjėjus miško takeliu, prieš akis išnyra autentiškumu dvelkiantis koplytstulpių parkelis, bylojantis apie 1755 m. stovėjusią, kiek vėliau nugriautą, 1893 m. atstatytą ir po kurio laiko amžiams išnykusią bažnyčią. „Ši vieta šventa. Jos nepalietė jokios audros ir negandos. Norisi tik vieno: jei praeivis nenukelia kepurės, tai nors galėtų neniokoti kultūrinio paveldo“, – kalbėjo Tučių gyventoja.

Netoli miško stūkso E. Mažeikienės tvirtovė. Pravėrus pašnekovės namų duris, galima įkvėpti senovės. Moderniems baldams, elektros prietaisams ir dekoro detalėms čia vietos nėra. Susidaro nuomonė, jog čia – anų laikų trobesys, su krosnimi, senovinėmis medinėmis lovomis ir ne vieną dešimtmetį skaičiuojančiomis fotografijomis bei paveikslais. Moteris akcentavo nuo pat vaikystės gyvenusi kaimiškai, tad įskiepytas žemaitiškumas, meilė senosioms tradicijoms ir gyvenimo būdui išliko iki šių dienų.

Pašnekovė mena gana neturtingą vaikystę dėl tėvo nemėgimo pataikauti, tiesos sakymo ir stipraus patriotizmo jausmo. Elenos mama buvusi samdoma darbuotoja, o tėtis – amatininkas (siuvėjas). Dėl to, kad šeima neturėjo žemės, ne kartą teko keisti nuomojamą gyvenamąją vietą, tačiau toli nuo Nevarėnų miestelio nenutolo (Paliepkalnės k., Trimėsėdžio k., Mitkaičių k.). Nevarėnų mokyklą Elena pradėjo lankyti sulaukusi 8 metų. Dėl stropumo ir puikių mokslo rezultatų ji buvo perkelta į 4 klasę, trečioje pasimokiusi vos keletą savaičių. Tėvams persikėlus gyventi į Mitkaičių kaimą, vyriausiajai dukrai teko pakeisti mokyklą ir šioje gyvenvietėje baigti 7 klases. Gyvenimo kelias vėl pasuko Nevarėnų link. „Šiame miestelyje baigiau 8 klasę. Mokytis labai norėjau, tačiau po 8 klasės tęsti mokslų negalėjau. Tėvai neleido. Bet visada ruseno viltis – gal kada… Po 17 metų, kai kaime buvo atidarytas Nevarėnų vidurinės mokyklos vakarinis skyrius, jau būdama 6 vaikų mama, nusprendžiau kartu su vyriausiąja dukra gilinti mokslo žinias. Baigusi vidurinę, įstojau į Pajūrio (Šilalės r.) žemės ūkio technikumo Agronomijos skyrių, kurį baigiau 1979 m. – tokie mano „universitetai“, – pasakojo moteris.

E. Mažeikienė ilgus metus dirbo brigadininko pavaduotoja, tačiau dėl pablogėjusios sveikatos teko pakeisti darbą. Moteris tapo civilinės gynybos inžiniere. Į pensiją išėjo gana anksti – sulaukusi 50 metų. Ši privilegija buvo suteikta motinoms, užauginusioms daugiau nei 5 vaikus. Elena jų turėjo 6: dvi dukras ir 4 sūnus.

Dar mokykloje pašnekovė susidraugavo su rašikliu ir baltu popieriaus lapu. „Rašydavau įvairius rašinėlius, sudarinėdavau kryžiažodžius, savo straipsnius apie talkas kolūkyje, apie bibliotekoje skaitytas knygas, užbaigtus trimestrus ir pan. dėdavau į rajoninį laikraštį. Vaisingiausias rašymo sezonas prasidėjo nuo 1972 m. Per ilgą laiko tarpą, kai nerašiau, susikaupė tiek žmonių likimų istorijų, girdėtų pasakojimų, kurie prašėsi užrašomi. Savo rašymo nesureikšminu – rašiau kaip mokėjau, kaip širdis diktavo, gal tik žodžiu kitu nukrypdavau į lyriką. Tad 2010 m. išsipildė 40 m. brandinta svajonė – išleisti knygą“, – mintimis dalijosi Tučių gyventoja. Moteris savo knygą  „Tučiai – Žemaitijos kertelė“ įvardija kaip palikimą ją pažinusiems žmonėms.

Elena Milaševičiūtė 1958 m. vasarį ištekėjo už Juozapo Mažeikos – vietinio Tučių gyventojo, augusio keturių vaikų šeimoje ir itin mylėjusio gamtą, gyvulius, ypač arklius. Porai, 2008 m. atšventusiai gražią 50-ties bendro gyvenimo sukaktį, nepraėjus nė pusmečiui, teko amžiams išsiskirti. Mirus sutuoktiniui, Elena nenuleido rankų, nepalūžo, bet dar įnirtingiau ėmė domėtis plačios Mažeikų giminės istorija, rengti įvairiausias kaimelio šventes, atspindinčias senųjų laikų kultūrą, rūpintis šiuo metu jai priklausančia Mažeikų giminės per 170 metų skaičiuojančia ir 7 kartas talpinusia sodyba. Joje 2009 m. gegužės 31 d. buvo atidarytas vyro giminės paveldo muziejus.

E. Mažeikienė didžiuojasi, kad visą gyvenimą gyvena kaime, neaimanuoja, jog ūkiškiems darbams galo nematyti. Ji tarp retų laisvalaikio valandų randa laiko knygai, giminės muziejui puoselėti, įvairiausioms žemaitiškoms šventėms ir parodoms kaimelyje organizuoti. Nuo pat jaunystės buvusi aktyvi visuomenininkė, kolūkio sienlaikraščio redaktorė, apylinkės ir rajono deputatė, liaudies teismo tarėja, moterų tarybos pirmininkė, Elena ir dabar nesėdi rankų sudėjusi. Ji yra Nevarėnų moterų draugijos „Rėna“ narė, Trečiojo amžiaus universiteto Tėvynės pažinimo fakulteto studentė, Tėvynės pažinimo draugijos narė, aktyvi rajono laikraščių pagalbininkė. Kaimo šviesuolė visada kupina įvairiausių sumanymų. Turbūt nėra Tučių kaime nė vieno gyventojo, kurio istorijos nebūtų užrašiusi Elena. Visa tai daroma kaimo istorijai papildyti. Ne vienas albumas, saugomas moters namuose, pilnas nuotraukų su prierašais čia gimusių, iš šio kaimo išėjusių ar tebegyvenančių žmonių. Jos rašiniuose atsispindi kaimelio gyventojų gyvenimo peripetijos, branginamos kitur jau baigiančios išnykti senosios kaimo tradicijos bei papročiai.

E. Mažeikienė organizuoja įvairias kaimelio šventes, parodas. „Kad nebeliktų laiko „pliotkinti“ ir žmonės būtų užimti“, – sakė pašnekovė. Tučiuose buvo surengtos prijuosčių (Elena pateikia 5 žemaitiškus šio žodžio sinonimus: kvartukas, kvartūgas, kvartūkas, žiurstas, prikyštė) ir „Marčios skarelės“ bei „Kalėdinių pirštinių“ parodos. „Kaimo moterys noriai demonstravo savo išmonę ir siuvimo gebėjimus, pristatė ekspozicijai savo kūrinius. Kartą teko nupirkti audinio ir išdalinti tučiškėms vien tam, kad būtų paįvairinta jų kasdienybė ir nors trumpam priartėta prie senovės“, – pasakojo Elena. Kaimelio bendruomenė mielai dalyvauja Atvelykio, Sekminių, Mamos dienos minėjimo ir rudens derliaus „Kieno daržovė didesnė“ šventėse, vaikų piešinių ir žemaitiškų eilėraščių konkursuose bei itin gilias žemaitiškas tradicijas išlaikiusiose Rodynose. Pastaroji šventė minima kaime gimus vaikeliui. Būrys moterų aplanko gimdyvę ir kūdikį jų namuose bei įteikia simbolinių dovanėlių.

Tradicijų puoselėtojos namai perpildyti Mažeikų giminės istorijos faktų, įvairiausių giminaičių dovanotų ar senoje sodyboje surastų daiktų bei fotografijų aprašų, daugybės laiškų (pvz., daugiau nei prieš 100 m. uošviui brolio iš Amerikos rašytų), senųjų pinigų: įkaito paskolos lakštų, Amerikos dolerių, rublių, talonų, meškiukų ir kt., prievolių, maisto kortelių, mokesčių lapelių bei žemės dokumentų albumų. O apie sukauptą daiktinį lobyną nėra nė ką kalbėti. Visur viešpatauja muziejaus ekspozicijos verti daiktai: siuviniai, rūbai, itin senos knygos, iš kurių mokslo žinių sėmėsi Elenos uošvis Leonas, net moters miegamasis yra virtęs darbo kambariu, eksponatų saugykla.

Moteriai daug ką reiškia Mažeikų giminės susitikimai, susibūrimai mirusiesiems atminti. Itin didelis giminaičių susiėjimas įvyko gegužės 27 d., kuris sutapo su Elenos uošvio Leono Mažeikos 130-osiomis gimimo metinėmis. Mažeikų giminės atstovai susirinko į sodybą, dabar priklausančią mūsų pašnekovei. Šventėje buvo įžiebta 7 kartų žvakidė, veikė senoviniais „kilbasais“ prakvipusi „Bočių kamarėlė“, vyko rankų darbo dovanėlių apsikeitimo ceremonija, o pokalbiai ir dalijimasis prisiminimais užtruko iki paryčių.

Tučių gyventojos, tradicijų ir kultūrinio gyvenimo puoselėtojos muziejuje galima rasti įvairiausių eksponatų: nuo odinių naginių, nertų kojinių, šlepečių, išsiuvinėtų servetėlių ar audeklų, dėdienės mamos išaustos kraitinės staltiesės iki įvairiausių senovinių sulopytų, nuo senumo išdūlėjusių rūbų, medinio lagamino, žibalinių lempų, semtuvų grūdams, kanapių laužtuvo, pinto senelių lopšio bei daugybės kt. Viena iš muziejaus klėties sienų išpuošta siuvinėtais giminės medžiais bei gražias bendro gyvenimo sukaktis minėjusių porų inicialais.

Šiandien E. Mažeikienė nesuka galvos, kas tęs jos pomėgį, dėl muziejaus, kuris priklausys trims (iš 14) anūkams, puoselėjimo, informacijos rinkimo ir kaupimo bei žemaitiškumo skleidimo bendruomenės nariams. „Mano dukra Janina Jankauskienė ir aktyviausi anūkai neleis tradicijoms nublėsti. Mano sukauptas kultūros paveldo turtas – saugiose rankose, kadangi mano artimiesiems Mažeikų giminės istorinis kelias tiek pat svarbus, kiek ir man pačiai“, – didžiuodamasi savo vaikais, pasakojimą baigė Elena Mažeikienė.