Penktadienį, Tarptautinę mokytojų dieną, apie šalies švietimo problemas bei aktualijas kalbėjomės su Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotoju Petru Kuizinu. „Nors mūsų pokalbis pasirodys šiek tiek vėliau, nei mokytojai švenčia savo profesinę dieną – vis tiek norėčiau pasveikinti visus pedagogus su profesine švente bei palinkėti kantrybės, kūrybingumo, ištvermės šiame nelengvame darbe. Aš žinau, koks šis darbas yra sunkus, nors daugelis mano, kad tai puiki profesija: ne visa darbo diena, ilgos atostogos. Bet iš tikro tai alinantis, kūrybingas ir atsakingas darbas“, – praėjusį penktadienį kalbėjo vicemeras.
„2001 m. Dakare buvo sušauktas Pasaulinis švietimo forumas, kuriame dalyvavo 180 valstybių atstovai, – pasakojo P. Kuizinas. – Šio susitikimo metu buvo iškeltas uždavinys pasiekti, kad iki 2015 m. kiekvienas pasaulio pilietis turėtų bent pradinį išsilavinimą. Tačiau šiandien aš abejoju, ar šį tikslą pavyks pasiekti, nes daugelyje valstybių – ypač Azijos, Afrikos – trūksta mokytojų. Ši profesija pasaulyje tampa nepopuliari. Todėl džiugu, kad Lietuvoje mokytojo profesija nėra paskutinėje reitingų lentelėje, o ir mūsų šalies švietimo lygmuo yra gerokai aukštėliau pakilęs, palyginti su viso pasaulio vidurkiu.“ Šiandien, anot vicemero, Lietuvoje vyksta atvirkštinis procesas nei daugelyje pasaulio valstybių – jaučiamas vaikų, o ne pedagogų trūkumas. „Tai yra iššūkis valstybei ir su tuo nereikia kovoti, bet priimti sprendimus aukščiausiu politiniu lygmeniu, – tvirtino pašnekovas. – Dabar šalies socialinė ir švietimo politikos turi būti lygiaverčiai susietos, kitu atveju vargu ar bus galima sušvelninti šiandieninę demografinę padėtį.“
Viena iš nūdienos švietimo sistemoje vardijamų juodųjų dėmių – mokinių skaičius klasės komplekte. Nesunku suskaičiuoti, kiek vienam mokiniui tenka laiko, jei klasėje mokosi 30 mokinių, o pamoka trunka 45 minutes. „Kada aš mokiausi vidurinėje mokykloje – mano klasėje buvo 32 mokiniai. 1978 metais iš tų 32 mokinių net 23 įstojo į aukštąsias mokyklas, – prisiminė P. Kuizinas. – Tas didelis moksleivių skaičius komplekte, galima būtų sakyti, netrukdo vaikui siekti gilinti savo žinių. Tačiau tai yra senas pavyzdys. Šiandien visai kitoks požiūris į mokslą, kitokia vaikų motyvacija.“ Vicemero nuomone, dabar Vyriausybės vykdoma politika toli gražu nėra orientuota į ugdymo kokybę, o greičiau grįsta finansiniais skaičiavimais ir bandymais taupyti: „Vyriausybė visas problemas bando išspręsti tik per finansus – iš čia ir mokinių skaičiaus vienoje klasėje reglamentavimas. Manau, kad kai bus pakankamas finansavimas, reikėtų sumažinti mokinių skaičių iki 20-ies vienoje klasėje.“
Kitas dalykas, draskantis mokyklų tinklus ir šiandienos mokinį sutapatinęs su preke, – tai vadinamasis mokinio krepšelis. „1998–1999 metais mokinio krepšelis mokykloms buvo labai geras dalykas, – teigė P. Kuizinas, – tačiau dabar jis mokinį pavertė preke: vaikas, keliaudamas per mokyklas, nešasi ir savo kraitelį – mokinio krepšelį, ir tie pinigėliai nusėda ten, kur jis pasirenka mokytis. Šiandien mokyklų yra pakankamai daug ir konkurencija tarp jų jaučiama aštri. Kiekviena ugdymo įstaiga stengiasi prisivilioti kuo daugiau mokinių, nes kiekvienas vaikas – tai papildomi krepšelio pinigai. O jie reikalingi siekiant, kad išgyventų mokyklos kolektyvas.“
P. Kuizinas tikino nesąs mokinio krepšelio priešininkas, tačiau tokia metodika, kuri yra šiandien, jam, kaip rajono vicemerui, nepriimtina: „Mokinio krepšelis turi būti ženkliai tobulinamas, kad pagaliau išnyktų ta ydinga sąvoka „mokinys – prekė“. Diskusijas apie tai, kaip padaryti švietimo sistemos finansavimo formą prieinamą ir mažiau skausmingą, turėtų pradėti naujai suformuota Vyriausybė ir Seimas.“
Loading ...
