Gy­ve­ni­mas Si­rai­čių dva­re: anuo­met ir da­bar

Tel­šių mies­to pa­šo­nė­je, Ga­dū­na­vo se­niū­ni­jo­je, la­bai gra­žio­je gam­tos ap­sup­to­je vie­to­je sto­vi šimt­me­čius skai­čiuo­jan­tis Si­rai­čių dva­ras – di­din­gos is­to­ri­jos liu­di­nin­kas.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Is­to­ri­ja

Si­rai­čių dva­ras iki 1871 m. pri­klau­sė gra­fams Opuls­kiams. Mo­tie­jus Opuls­kis Si­rai­čius tes­ta­men­tu už­ra­šė sa­vo sū­nui Jur­giui Opuls­kiui. Jur­gio se­suo Gert­rū­da iš­te­kė­jo už ne­to­lie­se gy­ve­nu­sio (prie Luo­kės) Kent­ra­lių dva­ri­nin­kai­čio Pran­ciš­kaus And­ri­jaus­ko. 1829 m. Kent­ra­liuo­se jiems gi­mė sū­nus En­gel­ber­tas Leo­pol­das. Jur­gis Opuls­kis Si­rai­čius už­ra­šė sū­nė­nui En­gel­ber­tui And­ri­jaus­kui. 1868 m. En­gel­ber­to Leo­pol­do ir Mal­vi­nos And­ri­jaus­kų šei­mo­je gi­mė sū­nus Leo­pol­das Pet­ras And­ri­jaus­kas, bū­si­ma­sis dai­li­nin­kas ir pa­sku­ti­ny­sis Si­rai­čių dva­ri­nin­kas. Stu­di­ja­vo dai­lę Pe­ter­bur­ge, Miun­che­ne, gy­ve­no Pa­ry­žiu­je, Var­šu­vo­je, o nuo 1907 m. Kent­ra­liuo­se, daž­nai iš­vyk­da­mas į tė­vo na­mą Pa­lan­go­je, kur daug ta­pė. 1910 m. mi­rus tė­vui Leo­pol­das Pet­ras And­ri­jaus­kas per­si­kė­lė į tė­vo pa­vel­dė­tą dva­rą – Si­rai­čius, kur gy­ve­no iki mir­ties – 1947 m. Pa­lai­do­tas Tel­šių ka­pi­nė­se (Gė­lių g.) ša­lia tė­vų. Leo­pol­do And­ri­jaus­ko ta­py­tų pei­za­žų, po­rtre­tų yra Žemaičių mu­zie­ju­je „Al­ka“.

Si­rai­čių dva­ro gy­ven­to­jai

Si­rai­čių dva­ras šian­dien sto­vi pa­da­ly­tas į de­šimt bu­tų. Vie­ni jų kol kas tuš­ti, o ki­tuo­se gy­ve­na še­šios šei­mos. Dva­ro ap­lin­ka iš­puo­se­lė­ta, žy­di gė­ly­nai, tvar­kin­gai nu­pjau­ta ve­ja, so­duo­se noks­ta obuo­liai, dūz­gia bi­te­lės.

„Tel­šių ŽI­NIAS“ ma­lo­niai pa­si­ti­ko dva­ro gy­ven­to­jai ir pa­ly­dė­jo pas il­ga­me­tę na­mo gy­ven­to­ją Si­gi­tą Fo­ki­ną. Mo­te­ris su ma­lo­nu­mu pa­sa­ko­jo apie gy­ve­ni­mą dva­re: „1960 m. čia su tė­vais at­si­kė­lė­me iš De­gai­čių. Bu­vo­me di­de­lė šei­ma – še­ši vai­kai. Mū­sų bu­tas ne­di­de­lis, vos du kam­ba­rė­liai, bet vi­si su­til­po­me. Vė­liau te­ko iš­vyk­ti iš gim­tų­jų na­mų, bet prieš 45 me­tus, jau su sa­vo vai­kais, su­grį­žau į dva­rą. Taip ir gy­ve­nu iki šių die­nų. Ne­su vy­riau­sia šio na­mo gy­ven­to­ja. Dva­re gy­ve­na se­ny­va mo­čiu­tė, bet jos svei­ka­tė­lė pra­sta.“
S. Fo­ki­na per gyvenimą dir­bo ūky­je, par­duo­tu­vė­je, vi­rė­ja „Ger­man­to“ res­to­ra­ne.

Pa­sak mo­ters, Si­rai­čių dva­ras jau se­nas, rei­kia re­mon­to. Ka­dan­gi pa­sta­tas įtrauk­tas į pa­vel­dą, vis­ko pa­pras­tai čia neat­lik­si. Štai dva­re nė­ra lau­ku­ti­nių du­rų, no­rint jas įsta­ty­ti rei­kia reng­ti pro­jek­tus, kvies­tis spe­cia­lis­tus, o vis­kas la­bai bran­giai kai­nuo­ja – de­ja, pa­ra­mos jo­kios. Re­mon­to rei­kia ir sto­gui, ka­mi­ną bū­ti­na iki žie­mos su­si­tvar­ky­ti…

Il­ga­me­tė dva­ro gy­ven­to­ja kal­bė­jo, jog se­nais lai­kais dva­ro te­ri­to­ri­ja bu­vu­si ga­na ap­leis­ta, o šian­dien džiu­gu ma­ty­ti, kaip vi­si kai­my­nai su­si­tel­kę puo­šia sa­vo ap­lin­ką.

„Gy­ve­ni­mas dva­re šian­dien ne­liūd­nas, vi­si drau­giš­kai su­ta­ria­me, gra­žiai tvar­ko­mės. Ma­no svei­ka­tė­lė jau ne­ko­kia, ma­žai ką te­pa­de­du. Tu­riu sa­vo šilt­na­mį, ke­lis avi­lius, že­mės plo­te­lį“, – sa­kė Si­gi­ta.

Vaikš­ti­nė­jan­čius po dva­ro te­ri­to­ri­ją su­tin­ka­me ir bu­vu­sius dva­ro gy­ven­to­jus Sta­sį ir Ga­li­ną, ku­rie il­gė­da­mie­si čia pra­leis­tų die­nų daž­nai at­va­žiuo­ja. Tu­ri ne­di­du­ką so­de­lį, ku­ria­me au­ga ke­lis de­šimt­me­čius skai­čiuo­jan­tis grai­ki­nis rie­šu­tas, noks­ta per­si­kai, pu­ti­no uo­gos, obuo­liai.