Jei mėgstate keliauti ir domitės istorija, būtinai užsukite į Nevarėnus. Apsilankyti čia tikrai verta. Pirmiausia turėsite galimybę pasigrožėti gražia miestelio aplinka, padavimais apipintu Burbesio upeliu ir šalia jo esančiu skulptūrų parku „Legenda“ bei surasti ir suskaičiuoti septynias miestelio kalvas.
Išlikusių rašytinių žinių apie jas nedaug, tik iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos dar gyvos vietinių gyventojų atmintyje.
Nevarėniškė Kazimiera Čejauskienė ne kartą iš vyresnių gyventojų yra girdėjusi, kad Nevarėnų miestelis šiek tiek primena netoli esančią Žemaitijos sostinę – Telšius, kurie taip pat stovi ant septynių kalvų. Žinoma, kalvelės nėra tokios didelės, tačiau jos puošia miestelį ir nebyliai pasakoja savo istorijas.
Įvažiavus į gyvenvietę nuo Telšių pusės link miestelio centro, atvykstančius pasitinka nedidelė kalvelė, dėl išlikusių XVII amžiaus kapinaičių vadinama Kapeliais. Šiek tiek toliau, kairėje gatvės pusėje, iš tolo matoma stati kalva, ant kurios dar 1602 metais buvo pastatyta pirmoji miestelio bažnyčia. Ji neišlikusi, tačiau jos buvimo vietą šiuo metu žymi likęs akmeninis kryžius. Vietiniai gyventojai kalvą vadina Kurzos vardu, o 1932 metų laikraštyje „Žemaičių prietelius“ ji vadinama Klevų kalnu. Rašoma: „Negalima pamiršti ir Klevų kalno, kur žmogus užlipęs jauties lyg Žemaitijos viešpats, viskas čia matyti: gražios neatsigėrėtinos Žemaitijos pašlaitės, Telšių, Gadūnavo ir Viekšnių bažnyčių stogai.“
Pamatyti kitą kalvą galite keliaudami Miško gatve. Kalva nedrąsiai vadinama Skaudučių vardu. Manoma, jog vietiniai gyventojai kalvai suteikė tokį pavadinimą, nes pravažiavęs ją patenki į Skaudučių kaimą, tačiau kalva galėjo būti vadinama ir kitu vardu, nes dar XIX amžiuje šioje vietoje yra buvusi plytinė, vietinių vadinama Cigelne.
Kopdami Artojų gatve jūs pakilsite į vieną iš aukščiausių miestelio kalvų, vadinamą Jakštos vardu, kildinamu iš vietos gyventojo pavardės. Gyventoja Ieva Klevienė pamena, jog dar vaikystėje žiemą dažnai kartu su kaimynų vaikais nuo jos nusileisdavo rogutėmis ir sakydavo: „Važiuojam nuo Jakštos kalno!“
Aukščiu taip pat nenusileidžia ir kita – Malūno – kalva, stūksanti Vytauto gatvėje. Šios gatvės gyventoja Elena Rubienė pasakoja, kad yra girdėjusi, jog kadaise ant šios kalvos vietos ūkininkas buvo pasistatęs didelį vėjo malūną. Matyt, malūnas buvęs toks žymus, kad įvairūs pasakojimai apie jį sklando dar iki šiol.
O jei pasuksite Žemaičių gatve pro akmeninį tiltą, skirtą Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti, pasieksite nedidelę kalvelę. Miestelio gyventoja Roma Peštenienė prisimena, jog prieš daugelį metų buvo pasakojama, kad ši kalvelė ir aplink ją esanti teritorija buvo vadinama Spanguolynu. Spėjama, kad neatmenamais laikais čia galėjo augti spanguolės.
Kelionę baigsite kalva, vadinama Liepų, kuri matoma miestelio pakraštyje, einant link Liepkalnio ir Paliepkalnės kaimų. Anot Romos Peštenienės, kalva žinoma dėl kelių dalykų. Manoma, jog pavadinimą gavo nuo šalia kalvos augusių didelių liepų. O antra, netoli jos yra išlikusi nuo seno nevarėniškiams žinoma vieta, vadinama Mėlškapiu. Tų pačių metų laikraštyje „Žemaičių prietelius“ rašoma: „Mėlškapis (vardas turbūt nuo milžinkapio), t. y. mažas, apaugęs medeliais kalniukas su senoviška, apleista koplytėle.“ Pasakojama, jog šioje vietoje žmonės ieškodavę lobio, tačiau buvo rastas tik didelis žiedas. Netgi sklandė kalbos, jog čia galėjo būti palaidoti milžinai.
Aplankę septynias miestelio kalvas, iš naujo pažinsite Nevarėnų miestelį ir jo seną bei turtingą istoriją.
Parengė Nevarėnų pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Neringa RAČKAUSKIENĖ
Loading ...
