Že­mai­čių mu­zie­jui „Al­ka“ – 90: 1940–1945 m.

Pradžia 2022 06 21, „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 48 ir straipsnyje

Di­rek­to­rius šven­tės da­ly­vius su­pa­žin­di­no ir su atei­ties pla­nais bei nu­ma­to­ma mu­zie­ju­je įreng­ti že­mai­čių sky­riaus eks­po­zi­ci­ja, ku­rio­je bus pri­sta­ty­ta Že­mai­ti­jos is­to­ri­ja, kul­tū­ra, as­me­ny­bės.

De­šimt­me­čio mi­nė­ji­me da­ly­va­vo per 300 sve­čių. Tel­šių vys­ku­pas J. Stau­gai­tis svei­ki­ni­mo kal­bo­je pa­žy­mė­jo, kad mu­zie­jaus įkū­ri­mas ir vi­sa jo veik­la – tai Va­sa­rio 16-osios, Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės, pa­da­ri­nys. Su­si­rin­ku­sie­ji dė­ko­jo P. Ge­niui už pui­kiai tvar­ko­mą mu­zie­jų, sko­nin­gai įreng­tas eks­po­zi­ci­jas ir lin­kė­jo už­baig­ti sta­ty­bas. Švie­ti­mo ge­ne­ra­li­nis ta­rė­jas dr. P. Ger­man­tas (Meš­kaus­kas) mu­zie­jaus lan­ky­to­jų gar­bės kny­go­je įra­šė: „Mu­zie­jui pa­rink­ta la­bai gau­siai eks­po­na­tų, ku­rie man di­džiau­sio su­si­do­mė­ji­mo su­kė­lė. Šis mu­zie­jus pri­lygs­ta did­mies­čio mu­zie­jams, tik jam rei­kia mil­ži­niš­kų pa­tal­pų eks­po­na­tams iš­dės­ty­ti. Vi­sa­me AL­KOS dar­be ma­ty­ti di­de­lis at­si­dė­ji­mas ir kruopš­tu­mas.“ O P. Ga­lau­nė Vy­tau­to Di­džio­jo kul­tū­ros mu­zie­jaus ta­ry­bos var­du at­siun­tė svei­ki­ni­mą: „Skur­džios są­ly­gos už­gi­mu­siam, vi­su nuo­šir­du­mu di­de­lį dar­bą mū­sų Tė­vy­nei nu­vei­ku­siam, per 10 me­tų ryž­tin­gai išau­gu­siam į rim­tą mu­zie­jų, jo va­do­vui Pra­nui Ge­niui ir bend­ra­dar­biams mes siun­čia­me sa­vo svei­ki­ni­mus ir lin­kė­ji­mus atei­čiai, taip pat vai­sin­go dar­bo“ („Že­mai­čių že­mė“, 1942 m. va­sa­rio 28 d., Nr. 9). Apsk­ri­ties vir­ši­nin­kas A. Ra­ma­naus­kas pa­ža­dė­jo pa­gal iš­ga­les rem­ti mu­zie­jų ir pa­ža­dą te­sė­jo.

1942 m. Švie­ti­mo val­dy­ba sky­rė 20 tūkst. RM mu­zie­jaus rū­mų vi­daus ir išo­rės ap­dai­los dar­bams už­baig­ti. 1943 m. ko­vo mė­ne­sį P. Ge­nys pa­tei­kė at­lik­tų dar­bų ata­skai­tą. Mu­zie­jaus rū­mai bu­vo ap­tin­kuo­ti iš lau­ko, sta­ti­nio vi­du­je įreng­ta dar vie­na sa­lė: su­dė­tos grin­dys ir lu­bos (12 x 8 x 6, iš vi­so 192 kv. m), iš­tin­kuo­tos ir iš­da­žy­tos sie­nos, įves­ta cent­ri­nio šil­dy­mo sis­te­ma, taip pat pa­ga­min­tos ir mu­zie­ju­je įdė­tos 18 dvi­gu­bų du­rų stak­tų ir 25 fi­lin­gi­nės du­rys, per­da­žy­tos sie­nos ki­to­se mu­zie­jaus rū­mų pa­tal­po­se, pa­da­ry­ti laip­tai į ket­vir­tą aukš­tą, įreng­tas laip­tų nar­ve­lis, jis iš­tin­kuo­tas, įreng­ta te­ra­sa – 45 kv. m ap­žval­gos aikš­te­lė, o rū­sy­je įreng­ta pa­tal­pa dur­pėms lai­ky­ti, pa­da­ry­tas įė­ji­mas į ka­ti­li­nę. Taip pat bu­vo re­mon­tuo­tas sto­gas, iš­grįs­tas ta­kas į mu­zie­jų, o ant Ža­lio­jo kal­no skar­džio nuo Ža­rė­nų (da­bar Mu­zie­jaus) gat­vės pu­sės įreng­ti 3,5 m plo­čio dve­ji laip­tai į mu­zie­jų. Taip pat bu­vo įreng­tas 28 kv. m bu­tas sar­gui, pa­sta­ty­ti du me­di­niai san­dė­liai: ūki­nis (16 x 7 x 4 m) ir mu­zie­jaus eks­po­na­tams lai­ky­ti (16 x 8 x 4 m), iš­kas­tas šu­li­nys, at­lik­ti dre­na­žo dar­bai (ŽMA MA b. 680).

Pa­si­bai­gus mu­zie­jaus įren­gi­mo dar­bams, pra­dė­ta reng­ti že­mai­čių dai­li­nin­kų pa­ro­da. Ji bu­vo ati­da­ry­ta 1943 m. lapk­ri­čio 7 d. Pa­ro­dą rė­mė Lie­tu­vių že­mai­čių me­no ir moks­lo cent­ro dai­li­nin­kų są­jun­ga. Da­ly­va­vo 44 ži­no­mi ir tik kū­ry­bos ke­lią pra­de­dan­tys me­ni­nin­kai, 22 že­mai­čių me­ni­nin­kai ir 22 jų sve­čiai iš Lie­tu­vos: J. Vie­no­žins­kis, V. Viz­gir­da, P. Alek­sand­ra­vi­čius, P. Au­gius-Au­gus­ti­na­vi­čius, A. Gal­di­kas, P. Kal­po­kas, R. Kal­po­kas, P. Kri­vic­kas, A. Gus­tai­tis, S. Ušins­kas, J. Kuz­mins­kas, J. Ste­po­na­vi­čius, L. Trui­kys, L. Vi­li­mas, A. Žmui­dzi­na­vi­čius, J. Ja­nu­lis, J. Ši­mo­nis, B. Pun­dzius, T. Ku­la­kaus­kas, V. Ra­tas, B. Vil­ku­ty­tė-Ged­vi­lie­nė, J. Sur­ke­vi­čius, A. Še­pe­tys, S. Ple­cha­vi­čie­nė, S. Si­dab­ras, Č. Kont­ri­mas, I. Kiau­nė, J. Da­gys, J. Pis­či­kas, A. Šu­kys, G. Bag­do­na­vi­čius, V. Gal­di­kas, P. Kauf­ma­nas, L. And­ri­jaus­kas, T. Va­lius, A. Bi­le­vi­čius, Z. Pet­ra­vi­čius, J. Do­cius. Taip pat pri­sta­ty­ti J. Per­kovs­kio ir K. Šau­lio kū­ri­niai.
Me­ni­nin­kai pri­sta­tė 110 dar­bų. Jų at­li­ki­mo tech­ni­ka bu­vo įvai­ri: ak­va­re­lė, gra­fi­ka, alie­ji­nė ta­py­ba, rai­ži­niai, skulp­tū­ra, o juo­se – ir is­to­ri­nė te­ma­ti­ka, ir gam­ta, ir po­rtre­tai…
O kur dar že­mai­čių ra­šy­to­jų li­te­ra­tū­ri­niai va­ka­rai, ku­riuo­se da­ly­vau­da­vo P. Ge­nys, S. Bū­da­vas, P. Jur­kus, T. Kir­ša, V. Ma­čer­nis, S. Niu­nia­vai­tė, S. Sant­va­ras, M. Vait­kus, A. Rim­vy­das, But­kų Ju­zė. Ir vi­sa tai vy­ko oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis. 1944 m. pra­džio­je P. Ge­nys lei­dyk­lai Kau­ne įtei­kė nau­ją poe­zi­jos rin­ki­nį „Sau­lėg­rą­žai“. De­ja, jis skai­ty­to­jų ne­pa­sie­kė, su­grį­žus so­vie­tų val­džiai, jau su­rink­tas lei­di­nys ir rank­raš­tis din­go…

Ka­ro fron­tas iš ry­tų ne­nu­mal­do­mai vis ar­tė­jo prie Lie­tu­vos. Ta­čiau lie­tu­viai bu­vo ku­pi­ni vil­ties, kad, ka­rui pa­si­bai­gus, ša­lis vėl bus lais­va, to­dėl ne­nu­lei­do ran­kų ir ruo­šė­si ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos at­sta­ty­mo dar­bams. Tel­šiuo­se su­si­bū­rė pro­fe­sio­na­li Že­mai­čių teat­ro tru­pė, ku­ri glau­dė­si vys­ku­pi­jos sa­lė­je. Že­mai­čių kul­tū­ri­nin­kai, 1944 m. ba­lan­džio 1 d. su­si­rin­kę į „Al­kos“ mu­zie­jų, nu­ta­rė sta­ty­ti teat­rui rū­mus. Ži­no­ma, jie su­pra­to, kad fron­tui ar­tė­jant sta­ty­bos neį­ma­no­mos, bet iki jų pra­džios rei­kė­jo at­lik­ti ne­ma­žai pa­ren­gia­mų­jų dar­bų: su­da­ry­ti rū­mų sta­ty­mo ko­mi­te­tą, su­ras­ti teat­rui tin­ka­mą skly­pą, pa­reng­ti pro­jek­tą, rink­ti au­kas. Su­si­rin­ki­mo da­ly­viai vien­bal­siai teat­ro rū­mų sta­ty­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku iš­rin­ko „Al­kos“ di­rek­to­rių P. Ge­nį, pa­sta­čiu­sį di­din­gus mu­zie­jaus rū­mus ir tu­rin­tį šio­je sri­ty­je neį­kai­no­ja­mos pa­tir­ties. JAM bu­vo pa­ti­kė­ta su­da­ry­ti rū­mų sta­ty­mo ko­mi­te­tą. Į jį P. Ge­nys pa­kvie­tė vys­ku­pą P. Ra­ma­naus­ką, ge­ne­ra­li­nį ta­rė­ją A. Ra­ma­naus­ką, teat­ro di­rek­to­rių T. Va­lių, re­ži­sie­rių N. Ber­no­tą, in­ži­nie­rių Var­ni­la­vi­čių, ban­ko di­rek­to­rių D. Jur­kų. Taip pat bu­vo nu­tar­ta kvies­ti vi­sų Že­mai­ti­jos ap­skri­čių vir­ši­nin­kus.

Vie­ta teat­rui bu­vo pa­rink­ta mies­to cent­re, Res­pub­li­kos gat­vė­je, Na­chu­mo­vi­čiū­tės skly­pe, pri­jun­giant ša­li­mais esan­čius skly­pus ir ka­lė­ji­mo skly­pą su vi­su pa­sta­tu. 1944 m. bir­že­lio 16 d. Sta­ty­bos val­dy­ba raš­tu Nr. 2044 pa­tvir­ti­no šį spren­di­mą ir pa­žy­mė­jo jį nau­jai ruo­šia­ma­me Tel­šių pla­ne („Že­mai­čių že­mė“, 1944 m. bir­že­lio 24 d., Nr. 25). (Da­bar to­je vie­to­je sto­vi ap­leis­tas, ne­pri­žiū­ri­mas UAB „Vi­čiū­nai“ pri­klau­san­tis pa­sta­tas.)

1944 m. ge­gu­žės 7 d. mu­zie­ju­je bu­vo ati­da­ry­ta 91 se­no­sios gra­viū­ros pa­ro­da. Ją pri­sta­tė dai­li­nin­kas P. Au­gius-Au­gus­ti­na­vi­čius, su­pa­žin­din­da­mas klau­sy­to­jus su gra­fi­kos me­no rai­da ir eks­po­nuo­ja­mo­mis žy­mių ita­lų, ang­lų, pran­cū­zų me­ni­nin­kų XVII–XIX a. gra­viū­ro­mis. Taip pat bu­vo pri­sta­ty­ta ir ži­no­mo že­mai­čių kil­mės me­ni­nin­ko P. Smug­le­vi­čiaus gra­viū­ra, da­ry­ta Vo­kie­ti­jo­je, Drez­de­ne.

Ste­bė­tis lie­ka, kaip P. Ge­nys vi­sur spė­da­vo, nes mu­zie­ju­je dir­bo tik 3–6 žmo­nės: di­rek­to­rius, raš­ti­nin­kas-mu­zie­ji­nin­kas, va­ly­to­ja, sar­gas… Ži­no­ma, be ne­sa­va­nau­diš­kos tel­šiš­kių pa­ra­mos tiek dar­bų bū­tų bu­vę neį­ma­no­ma at­lik­ti, bet ka­dan­gi P. Ge­nys pa­ts mie­lai vi­siems pa­dė­da­vo, to­dėl ir pa­ts pa­ra­mos su­si­lauk­da­vo.

Pla­nuo­ta po šios pa­ro­dos „Al­ko­je“ su­reng­ti se­no­sios li­tog­ra­fi­jos pa­ro­dą. Ar ji bu­vo su­reng­ta, de­ja, in­for­ma­ci­jos ne­pa­vy­ko ras­ti, nes 1944 m. lie­pą Lie­tu­vą, o Že­mai­ti­ją spa­lio mė­ne­sį, vėl oku­pa­vo Rau­do­no­ji ar­mi­ja. So­vie­tų val­džia ne­ga­lė­jo P. Ge­niui do­va­no­ti už jo veik­lą Šau­lių or­ga­ni­za­ci­jo­je, už pa­trio­tiš­ką ir tie­sią poe­zi­ją, 1943 m. iš­spaus­din­tą poe­mė­lę „Rai­niai“ ir ga­li­mą 1942 m. pa­si­ro­džiu­sios kny­ge­lės „Že­mai­čių kan­ki­niai“ au­to­rys­tę, ta­čiau tik mu­zie­jaus di­rek­to­rius ži­no­jo, iš kur ir ko­kie eks­po­na­tai gau­ti. Tai su­vok­da­mi, da­lis so­vie­ti­nių val­di­nin­kų ne­sku­bė­jo P. Ge­nio at­leis­ti iš ei­na­mų pa­rei­gų. De­ja, at­si­ra­do „bend­ra­žy­gių“, ku­rie da­rė vis­ką, kad ne tik „išės­tų“ P. Ge­nį iš di­rek­to­riaus po­sto, iš­gui­tų jį iš mu­zie­jaus, bet ir į NKGB na­gus ati­duo­tų, to­dėl pa­si­py­lė nie­kuo ne­pag­rįs­ti skun­dai, iš pirš­to lauž­ti kal­ti­ni­mai. Vie­nas iš jų bu­vo mu­zie­jaus dar­buo­to­jas V. La­lys, 1940–1941 m. bu­vęs Tel­šių ap­skri­ties liau­dies švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­ju ir kan­di­da­tu į KP, o vo­kie­čiams užė­mus Lie­tu­vą, iki 1942 m. ko­vo mė­ne­sio, kol bu­vo at­leis­tas, dir­bęs Tel­šių vals­čiaus Kal­nė­nų pra­di­nės mo­kyk­los mo­ky­to­ju. Tas pa­ts, ku­rio jam sun­kiu me­tu P. Ge­nys pa­gai­lė­jo, priė­mė dirb­ti į mu­zie­jų. V. La­lys da­bar ra­šė skun­dus, nu­kreip­tus prieš di­rek­to­rių, tarp jų ir K. Si­de­ra­vi­čiui, ku­ris so­vie­tams vėl oku­pa­vus Lie­tu­vą ta­po Kul­tū­ros ir svei­ka­tos ap­sau­gos sky­riaus vir­ši­nin­ku prie Lie­tu­vos SSR Ko­mi­sa­rų Ta­ry­bos.

1944 m. lapk­ri­čio 12 d. raš­te V. La­lys K. Si­de­ra­vi­čiui skun­dė­si: „Čia iš­var­gau ei­da­mas ir raš­ti­nin­ko, ir pa­siun­ti­nio pa­rei­gas. (…) Ir da­bar per ma­no tuos 2,5 me­tų bu­vi­mo lai­ko mes jo­kio mu­zie­ji­nio dar­bo ne­dir­bo­me. Eks­po­na­tų met­ri­kos nė­ra. Di­de­lė da­lis daik­tų nein­ven­to­ri­zuo­ti. Mu­zie­jų jis lai­ko be­veik kaip pri­va­ti­ne nuo­sa­vy­be. (…) Aš pa­ts taip pat daug jo as­me­niš­kų rei­ka­lų at­lik­da­vau. Žmo­gus in­va­li­das. Mu­zie­jaus dar­bas nė­ra vi­sai įstai­gi­nis dar­bas. Čia rei­kia svei­ko žmo­gaus. Jei rei­kia eks­po­nuot ko­kį kam­ba­rį, ma­žų ma­žiau­sia su juo tu­ri pa­si­ju­dint 3 as­me­nys. Ir tai yra ne­ra­cio­na­lu. Jo iš­lai­ky­mas per daug kai­nuo­ja. T. y. jis per daug pa­sii­ma“ (ŽMA MA b. 109). Jam ant­ri­no poe­tas But­kų Ju­zė, 1944 m. gruo­džio 23 d. K. Si­de­ra­vi­čiui ra­šy­da­mas: „(…) Di­džiau­sia da­lis daik­tų (ir la­bai bran­gių) neį­met­ri­ku­liuo­ta. Yra lyg as­me­ni­nė Ge­nio nuo­sa­vy­bė. Jis ga­li nu­kniauk­ti, mer­goms ati­duo­ti, iš­ve­žio­ti (kas yra ir pa­ste­bė­ta). Sun­ku su­ras­ti ga­las, kas mu­zie­jaus, o kas Ge­nio. Mes čia kai ku­rie daž­nai pa­si­kal­bė­da­mi priei­na­me prie bend­ros nuo­mo­nės, kad Ge­nys nė­ra gry­nas van­de­nė­lis. Jis čia va­di­na­mas ka­ra­liu­mi, ka­ra­liš­kai ir gy­ve­na. Ir čia, ir Vil­niu­je vie­nas ki­tas mums pa­ta­ria, kad jam pa­siū­ly­ti dėl ne­svei­ka­tos at­si­sta­ty­din­ti. Bet tai nė­ra ge­ras da­ly­kas. Jis, tą ži­no­da­mas, pa­si­rū­pins daug iš mu­zie­jaus daik­tų iš­kraus­ty­ti (jau ir da­bar yra iš­vež­tų). Rei­kia kar­tu ir at­sta­ty­din­ti, ir ki­tą pa­so­din­ti prie sta­lo ir rak­tų.“

Neat­si­li­ko ir pa­ts K. Si­de­ra­vi­čius, ku­ris, at­vy­kęs į Tel­šius ir ap­lan­kęs mu­zie­jų, „esą pa­ste­bė­jęs“, kad kai ku­rių ver­tin­gų si­dab­ri­nių dir­bi­nių neeks­po­nuo­ja­ma (juos ka­ro me­tu rei­kė­jo slėp­ti nuo oku­pan­tų – J. B.), taip me­mua­ruo­se ra­šė: „Ta­da pa­gal­vo­jau, ge­rai ži­no­da­mas P. Ge­nio cha­rak­te­rį, kad jis ga­lė­jo to­liau daik­tus pa­si­sa­vin­ti ar­ba nu­slėp­ti nuo bol­še­vi­kų. Kar­tą tuo rei­ka­lu, ne­ma­ty­da­mas ki­tos išei­ties, net krei­piau­si į A. Gu­ze­vi­čių, liau­dies sau­gu­mo ko­mi­sa­rą, pra­šy­da­mas, kad jo dar­buo­to­jai ap­klaus­tų Ge­nį – gal dar bū­tų ga­li­ma at­gau­ti da­lį mu­zie­ji­nio tur­to, ta­čiau A. Gu­ze­vi­čius nu­mo­jo ran­ka: „Kas ten su juo ter­lio­sis? Juk in­va­li­das, ne­ga­li vaikš­čio­ti. Kas jį ne­šios?“ (ŽMA MA b.1 09)

Kar­tais di­džiau­si niek­šai žmo­niš­kes­ni pa­si­ro­do nei bu­vę bend­ra­dar­biai ir bend­ra­žy­giai… Iš­gal­vo­ti skun­dai iš da­lies pa­sie­kė tiks­lą 1945 m. – P. Ge­nys bu­vo at­leis­tas iš mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­rei­gų, o vie­toj jo pa­skir­tas ra­šy­to­jas But­kų Ju­zė. Dar dau­giau. Bu­vęs di­rek­to­rius tuo pat me­tu ga­vo įsa­ky­mą per 48 va­lan­das iš­si­kraus­ty­ti iš Tel­šių.

P. Ge­nys iš­vy­ko į Pa­gė­gius, kur dir­bo K. Do­ne­lai­čio gim­na­zi­jo­je mo­ky­to­ju, o si­tua­ci­jai ap­ri­mus ap­si­gy­ve­no Plun­gė­je. Vė­liau čia, ant Bab­run­go upės kran­to, pa­si­sta­tė na­me­lį, ver­tė­si fo­tog­ra­fi­ja. Iš­gy­ve­no di­de­lę gė­lą, nes ne­te­ko sa­vo pa­ties su­kur­to mu­zie­jaus. Bu­vo pra­dė­jęs pla­nuo­ti, kaip įkur­ti mu­zie­jų Plun­gė­je, sa­vo na­me­ly­je. Kaip tvir­ti­na poe­tą pa­ži­no­ję žmo­nės, Plun­gė­je jis kū­rė ei­lė­raš­čius, bet nie­kam sa­vo kū­ry­bos ne­ro­dė ir spau­do­je jos ne­skel­bė. Yra ži­no­ma, kad tuo me­tu P. Ge­niui pa­siū­lė ge­rą dar­bą mai­nais į „nau­ja dva­sia“ pa­ra­šy­tus kū­ri­nius. Bergž­džios bu­vo tų siū­ly­to­jų pa­stan­gos… Žmo­gus, se­kęs Vy­dū­nu, ne­ke­ti­no iš­duo­ti nei sa­vo tė­vy­nės, nei idea­lų. De­ja, 1951 m. ba­lan­džio 28 d. P. Ge­nys bu­vo areš­tuo­tas, iš­vež­tas į Klai­pė­dą, o iš ten – į ne­to­li Ši­lu­tės esan­čią Ma­ci­kų kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą.

Net ir ka­lė­da­mas poe­tas ne­pa­mir­šo mu­zie­jaus. Ra­šė į Tel­šius, siū­lė paim­ti į mu­zie­jų jo na­muo­se pa­lik­tus fo­toa­pa­ra­tus, ku­rie „gal pra­vers­tų“. Aiš­ku, jis ne­ži­no­jo, kad vis­kas iš jo na­me­lio iš­grobs­ty­ta, o ir pa­ts na­me­lis ati­duo­tas ki­tiems…

1952 m. rugp­jū­čio 26 d. P. Ge­nys Ma­ci­kų la­ge­ry­je mi­rė su­lau­kęs vos 49 me­tų. O „Al­kos“ mu­zie­ji­nin­kams te­ko la­vi­ruo­ti, steng­tis sau­go­ti tu­ri­mus eks­po­na­tus, rink­ti nau­jus jau so­vie­tų oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis.

Ja­ni­na BU­CE­VI­ČĖ