
Balandžio 30-osios vakare ant Šatrijos kalno vyko Valpurgijos naktis. Rinkosi raganos, smalsuoliai – visi pasinėrė į stebuklingo laiko magiją.
Valpurgijos nakties istorija
Visuotinė lietuvių enciklopedija skelbia, kad Valpurgijos naktis, senovės germanų pavasario, vaisingumo dievų (spėjama, Odino, Frėjos) pagerbimo šventė, kuri vyksta naktį iš balandžio 30 dienos į gegužės 1 dieną. Pavadinimas siejamas su misionierės šv. Valpurgos (Walburgos; apie 710–780; kanonizuota gegužės 1 d.) vardu – tikėta, ji gali apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Manoma, kad ji mirė naktį iš balandžio 30 į gegužės 1 d.
Tikrasis senosios pavasario šventės pavadinimas nežinomas. Viduriniais amžiais įsitvirtino tikėjimas, kad Valpurgijos naktis – kasmetinio raganų susibūrimo naktis. Raganos esą suskrendančios ant Brokeno kalno Harce susitikti su šėtonu ir blogio jėgomis.
Laisvoji enciklopedija „Vikipedija“ sako, kad senovės germanų pavasario šventė iki šiol ypač triukšmingai švenčiama Vokietijoje, Harco regione. Naktį iš balandžio 30-osios į gegužės 1-ąją persirengėliai (raganos ir velniai) triukšmaudami eina Harco regiono miestelių gatvėmis, o nakčiai lipa į Brokeno kalną, kur iki ryto kūrena laužus. Buvo tikima, kad šią naktį raganos išteka už velnių, kad tai jų vestuvių puota.
Šventė skirta prikelti pavasarį. Tuo ji siejasi su lietuvių pagonių švente Užgavėnėmis, kai persirengėliai savo veiksmais veja žiemą, sveikina pavasarį. Per Valpurgijos naktį taip pat deginamos šiaudinės raganos, primenančios mūsų Morę.
Esą jau nuo seno Lietuvoje moterys, gebėjusios burti ir vadinamos raganomis, naktimis rinkdavosi ant Šatrijos kalno. Tokie jų susibūrimai buvo vadinami Valpurgijos naktimis.
Magiškasis šeštadienis
Šeštadienį patekti ant Šatrijos kalno nebuvo taip paprasta: visus pasitiko raganų būrelis (Luokės kultūros centro darbuotojai ir saviveiklininkai) ir ragino duoti priesaiką. Po pagarbos ženklo kalnui laukė ir raganiškas užkandis – keptos duonos riekelės su sviestu ir linų sėklomis. Sakė, jog ten dar buvo užberta ir kažkokių raganiškų burtų.
Pačioje Šatrijos viršūnėje laukė susitikimas su meilės ir magija dvelkiančių romanų rašytoja Lavisa Spell. Ji papasakojo apie savo kūrybą, patarė kaip pasidaryti sėkmę bei laimę nešančius ir visus norus pildančius amuletus. Paprasčiausias būtų toks: susirasti akmenuką, paimti jį į delną, sugalvoti norą ir įmesti jį į upę, t.y., paleisti norą, kad jis išsipildytų. Arba kitas būdas: tą akmenuką nešiotis kišenėje, nuolat jį liesti, prisiminti norą ir prašyti bei dėkoti, kad jis išsipildytų. Visi šie burtai kartais gali ir nesuveikti – priklauso nuo tikėjimo tuo, ką sakai ir darai, bet pradėti Valpurgijos naktį ant Šatrijos kalno neabejotinai išsipildys.
Ant kalno buvo galima pasiklausyti mėnulio būgnelių skambėjimo ir pačiam jais pagroti.
Sielas ir kūnus valė uždegtas laužas, o ant jo didžiuliame katile kunkuliavo stebuklinga žolelių arbata. Vyriausioji ragana (Kaunatavos bibliotekininkė Vilija Jocienė) iš krepšio, kupino įvairių ryšulėlių, traukė visokias žoleles, šakneles ir žiedelius, metė juos į katilą, o visi, sustoję ratu, privalėjo atlikti užburiantį ritualą. Kita ragana (Luokės kultūros centro direktorė Vilija Benešienė) įvaldytais judesiais arbatą sumaišė ir padalijo renginio dalyviams. Dažnas sakė, kad stebuklingas gėrimas veikė bemat – kūnas sušilo, akys praskaidrėjo, šypsenos praplatėjo…
Raganos pademonstravo tik joms vienoms suprantamą šokį, kurį kitąmet per Valpurgijos naktį jau turės šokti visi susirinkusieji, o uždegta šluota skleidė stebuklingus smilkalus – kuteno kiekvieno nosį ir privertė pasijusti įgavus daugiau galių.
Ugnies žiburėliai, į laužą metamos gintaro dulkės pildė visų norus ir palinkėjimus. Šūksniu palydėtas Luokės seniūno Eriko Volskio palinkėjimas, kad raganos visuomet gyvuotų!
Raganos buvo draugiškos – mielai skolino išbandyti savo transporto priemones – visų šluotos, kaip ir jos pačios, buvo vertos dėmesio ir turėjo vietą, kur laikyti!
„Telšių ŽINIŲ“ inf.