Tryškių seniūnijoje yra toks Laumių kaimas, praeityje vadintas Užsienių kaimu. Tie, kas anuomet ten gyveno, puikiai pamena, koks aktyvus gyvenimas viręs, kiek trobų stovėję. Laikui bėgant viskas pasikeitė… Šiandien kaime liko tik vienas tvarkingas gyvenamasis namas ir du jo gyventojai.
Prisiminimais dalijasi esami ir buvę šio kaimo gyventojai.
Aurelija SERVIENĖ
Kaime – du gyventojai
Praeito šimtmečio pradžioje Užsienių kaime gyveno per 100 žmonių, o šiandien jų likę vos du – brolis ir sesuo.
Senoje mokykloje, buvusiame Užsienių dvare, gyvenanti Genė Vaizgutienė turi daug ką papasakoti – atmintyje išlikę gausybė įvykių: „Gyvename čia jau 34 metai. Nusipirkome apleistą, 300 metų menantį pastatą, remontavome jį. O kad jis prakalbėtų, kiek visko papasakotų. Kažkada čia dvaras buvo, ilgą laiką veikė mokykla, viename gale ir parduotuvė buvo, biblioteka. Nutikę daug džiaugsmingų, šviesių gyvenimo įvykių. Kalbėjo žmonės ir apie baisesnius atsitikimus – nužudymus.“
Šeimininkė mielai veria senos mokyklos pagrindines duris ir kviečia užeiti. Nors pastatas jau senas, vietomis lubos baigia įgriūti, langinės sukrypusios, bet salė, kurioje buvo mokomi mokiniai, ir mokytojų kambarys – dar gerai išsilaikę.
G. Vaizgutienė teigia, jog gerai, kad jiedu su broliu čia apsigyveno, todėl pastato niekas nenuniokojo. Abu šypsosi, kad gyvenimas Užsienių kaime labai geras, anūkai atvažiuoja, grynas oras, graži gamta.
ATSIMINIMAI
Rūta VILBASIENĖ:
– Šio namo viename gale gyveno mano teta Bronė Pilvinienė ir dėdė Albinas Pilvinis. Kitame gale – mokytoja su šeima. Šalia mokyklos buvo įsikūrę mano seneliai Norvaišai, mamos tėvai. Mano mama Jadvyga Virpilaitienė mokytojavo šioje mokykloje apie 1948 metus, matė stribus, miškinius ir daug pasakojo apie tuos laikus. Vasaras leisdavome pas tetą, rašydavome ant klasės lentos kreida. Nuostabus laikas buvo. Seneliai mirė, kai buvau maža. Mano brolis Sigitas Virpilaitis praleido ten daug laiko ir vasarų.
Roma PETROŠIENĖ:
– Užsienių kaime gimiau ir užaugau. Šiame pastate gyvenau ir lankiau pradinę mokyklą. Mano mama Bronislava Pilvinienė dirbo mokyklos valytoja. Ten užaugo ir dvi mano seserys bei brolis.
Šiame kaime išgyvenau 18 metų, nuo gimimo – 1962 m. Anuomet čia buvo tarybinis ūkis, parduotuvė, mokykla, virė ir kultūrinis gyvenimas.
Vitalija ŠIURKIENĖ:
– Šioje mokykloje aš gimiau ir užaugau. Mama Bronislava Pilvinienė nuo 1949 m. čia dirbo valytoja, teta – mokytoja. Metai bėga… Dabar gailiuosi, kad daug ko mamos, senelių nepaklausiau. Mūsų kaime buvo nuoširdūs žmonės, laimėje ar nelaimėje visas kaimas būdavo kartu, nebuvo tokio susvetimėjimo. Ir dabar, kai susitinkame, jaučiamės kaip giminės.
Mama ir jos sesuo papasakojo daug nutikimų. Kalbėjo, kad Užsienių dvarą šeimininkas buvo pralošęs kortomis lenkams. Savininkai vis keitėsi… Pasakojo, kad tą dvarą statė baudžiauninkai. Moterys baudžiauninkės į prijuostes kabindavo molį iš kūdros ir nešdavo į statybas.
Vėliau čia įsikūrė mokykla. Kolūkio laikais čia buvo kaip kultūros centras, vykdavo rinkimai, susirinkimai, buvo ir parduotuvė, biblioteka. Atvažiuodavo kino mechanikai, su arkliais atsiveždavo aparatus. Dukart per savaitę žmonės ateidavo filmų žiūrėti. Ši vieta buvo kaip kaimo traukos centras.
Mokykloje dirbdavo po du mokytojus, būdavo dvi klasės. Sueidavo vaikai iš visų aplinkinių kaimų. Vėliau vaikų pradėjo mažėti, prasidėjo melioracija, kaimai ėmė nykti, žmonės namus pasistatė Tryškiuose ir bėgant metams mokykla buvo uždaryta…
Loading ...
