Liga, apie kurią dar mažai rašoma ir kalbama: prostatos vėžys

Gerbiamoji redakcija, perskaičiau Jūsų 2011 m. spalio 14 dienos laikraštyje straipsnį „Prostatos vėžys: ankstyva diagnostika – reali tikimybė pasveikti“ ir susimąsčiau…
Kokia gili išmintis parašyta straipsnyje, kur sakoma, kad Dievas neduoda daugiau, negu galime pakelti… Taip, tai tiesa. Žmogus gali iškentėti viską, jei jam padeda Dievo duotas likimas, suteikia pagalbą medikai, išbandomi ir įvairūs liaudiški gydymo būdai.
Tikrai, labai reikalinga informacija vyrams apie šią negailestingą ligą, dar nepakankamai žinomą vyrams (nors apie ją galima pasiskaityti ir internete). Straipsniuose daugiausia rašoma tik apie ankstyvąją diagnostikos svarbą, nutylima apie ligos ir gydymo padarinius. O reikėtų netylėti ir atskleisti tiesą apie tai, ką patiria ligonis po šios ligos gydymo ir kokius skausmus jis turi iškentėti per įvairias procedūras ir po jų.
Apie šiuos padarinius aš ir noriu pasidalyti su laikraščio skaitytojais, nes juos patyriau asmeniškai ir iškentėjau po prostatos vėžio spindulinio gydymo.
Man prieš aštuonerius metus buvo nustatytas prostatos išvešėjimas, vadinamas hiperplazija. Nors reikėjo dažnai bėgioti į tualetą, bet su tuo susitaikiau, nes gydytojas didesnės paguodos nežadėjo, o geriami vaistai mažai ką ir padėjo. Taip bėgo metai. Tylėjau aš, tylėjo ir gydytojas, išrašantis vaistus, nors liga turėjome rūpintis abu.
2006 m. pabaigoje sužinojau, kad vyks akcija ir bus tikrinamas vyrų PSA (prostatos specifinis antigenas). Nuskubėjau pas šeimos gydytoja ir paprašiau siuntimo kraujui tirti. Po kurio laiko sužinojau, kad mano kraujo rodiklis (PSA) yra 4,48. Gydantis gydytojas negąsdino – sakė, kad nieko baisaus, ir nieko naujo nesiūlė. Vėliau sužinojau, kad jei PSA rodiklis yra daugiau nei trys, reikia darytis BIOPSINĮ tyrimą. Gavęs gydytojo siuntimą šiam tyrimui atlikti, išskubėjau į Jūrininkų ligoninę, kurioje 2007 m. kovo pradžioje atliko biopsinę operaciją ir mėginius atidavė tirti. Mėnesio viduryje sužinojau, kad sergu prostatos vėžiu, kuris jau „nurėpliojęs“ net į trečiąją stadiją. Nors gydytojas ramino, kad dar nėra taip blogai, bet man tuo metu „išslydo“ Žemė iš po kojų. Kai nusiraminau, gydytojas urologas davė siuntimą į Klaipėdos onkologinę ligoninę toliau gydytis. Prasidėjo gydymas. Iš pradžių leido vaistus į veną kas mėnesį, o vėliau kas tris mėnesius. 2007 m. liepos mėnesį, atlikus biocheminį kraujo tyrimą, diagnozė buvo patikslinta. Ji patvirtino, kad sergu prostatos vėžiu. Vėl leido vaistus. Laukiau rezultatų. 2007 m. lapkritį, padarius kraujo tyrimus, paaiškėjo, kad PSA gerėja. Džiaugėmės kartu su gydytoju, bet vaistus gydytojas leido ir toliau.
2008 m. gegužę Klaipėdos onkologinės ligoninės gydytojas paaiškino, kad man reikalingas spindulinis gydymas. Nustebau ir pasimečiau. Klausiau, kodėl, nes juk PSA rodiklis yra neblogas? Paaiškino, kad spindulinis gydymas man yra būtinas, kad jis nieko blogo nepadaro, o tik užmuša blogąsias ląsteles. Išrašė siuntimą ir patarė važiuoti į Kauno klinikas gydytis. Kai nuvykau į Kauno klinikas, onkologas užregistravo į eilę spinduliniam gydymui. Eilėje laukti reikėjo net šešis mėnesius.
Kol laukiau spindulinio gydymo, važinėjau į Klaipėdos onkologinę ligoninę, kur ir toliau leido reikalingus vaistus. Gydantis gydytojas pasiteiravo, ar užsiregistravau spinduliniam gydymui ir ar viską ištversiu? Aš nustebau ir paprašiau paaiškinti, kas gali atsitikti, bet jis kalbą nukreipė kita linkme ir nieko nepaaiškino, bet man liko neramu.
2008 m. lapkričio viduryje nuvykau į KMUK Onkologijos klinikos Spindulinės terapijos skyrių, kur man pradėjo taikyti spindulinį gydymą. Gydytojas trumpai paaiškino, kad gydymo metu gali būti kai kurių komplikacijų, bet jos nėra pavojingos ir yra trumpalaikės. Jis patarė gerti įvairių arbatų, kurios palengvins ligos gydymo eigą. Prisipirkau vaistinėje įvairiausių vaistažolių ir gėriau 3–4 kartus dienoje. Deja, po 8 spindulinės terapijos seansų, man prasidėjo didžiuliai skausmai pilvo srityje, sutriko šlapinimasis ir užkietėjo viduriai. Kreipiausi į skyriaus gydytoją. Jis patarė gerti vaistus nuo skausmo ir paaiškino, kad kitokių vaistų nuo sukeltų spindulinio gydymo padarinių nėra, kad organizmas turi pats kovoti su jais, o nuo vidurių užkietėjimo patarė vartoti vidurius laisvinamuosius vaistus. Taip kartojosi visą gydymo laikotarpį – gėriau įvairių vaistažolių arbatas, tai vienus, tai kitus vaistus, kurie beveik nieko nepadėjo – mane kankino didžiuliai skausmai. Į tualetą bėgiojau kas 10–15 minučių. Kai pasiguodžiau gydytojui, šis nieko nepatarė – tvirtino, kad tai spindulinės terapijos rezultatas ir kad reikia su tuo susitaikyti ir kentėti.
Po spindulinės terapijos kurso, trukusio net 36 darbo dienas, gydytojas paaiškino, kad visos komplikacijos, atsiradusios nuo spindulinio gydymo, turi praeiti per 2–3 savaites. Patikėjau. Kamuojamas didžiulių skausmų išvykau į namus, nes tikėjau, kad už 2–3 savaičių būsiu sveikas ir kad skausmai liausis. Bet, deja, taip neįvyko. Skausmai ne mažėjo, bet didėjo. Galiausiai, taip ėmė skaudėti apatinę pilvo dalį, kad negalėjau nei pasėdėti, nei pavaikščioti. Vėliau sutriko šlapinimasis, nelaikiau šlapimo, o geriami vaistai nepadėjo. Taip bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, o skausmai manęs nepaleido. Teko išgulėti lovoje daugiau nei pusę metų.
Po pusmečio kreipiausi į Kauno klinikų urologą onkologą. Jis nustebo, kad komplikacijos taip ilgai nepraeina. Paguodė, kad per ilgesnį laiką esamos komplikacijos išnyks. Praėjus keletui mėnesių vėl kreipiausi į gydytoją onkologą, kuriam paaiškinau, kad manęs skausmai ir įvairios komplikacijos neapleidžia. Gydytojas paminėjo, jog nuo tokių komplikacijų gydymo jokių vaistų nėra ir pasiūlyti jis neturi ką, nes organizmas pats turi kovoti su komplikacijomis. Jis tik patarė ir toliau gerti įvairias vaistažolių arbatas, maisto papildus ir laukti, kol viskas susitvarkys.
Nusiteikiau, kad ligai negalima pasiduoti, pastoviai gėriau įvairias vaistažolių arbatas bei įvairius papildus, stiprinančius organizmą. Tikėjau gydytojų prognoze, vaistažolių ir papildų galia ir laukiau, kol pasveiksiu. Tik po kurio laiko pajutau, kad sveikata ima gerėti. Nors nuo spindulinės terapijos pabaigos jau praėjo beveik treji metai, bet kai kurios komplikacijos manęs nepaleidžia. Nors sveikata ir pagerėjo – jau galiu sėdėti, vaikščioti ir dirbti nesunkius darbus, bet šlapintis reikia kas valandą ar pusantros, o kartais ir dažniau. Žodžiu, sveikata dar nėra gera, yra kai kurių žarnyno komplikacijų, nes buvo stipriai išdeginta žarnyno gleivinė, bet aš jau kupinas energijos ir tikiu, kad ligą baigiu nugalėti.
Prieš du mėnesius Kauno klinikose atliko visus organizmo tyrimus. Rezultatai buvo nuostabūs. Organizme ligos metastazių nerado, o kraujo tyrimai rodė, kad PSA neperžengia normos. Tyrimai pradžiugino ne tik mane, bet ir gydytoją, kuris mane gydo. Jis tvirtina, kad šiuo metu prostatos vėžinės ląstelės yra „užkonservuotos“, tik nereikia leisti joms atsinaujinti.
Patyręs tokius ligos padarinius, aš visiems vyrams patariu, kad savo sveikata reikia rūpintis patiems, nelaukiant kokių nors padarinių, nes prostatos vėžio gydymas yra ilgas ir gana skausmingas, o sergantiems šia liga vyrams patariu nepasimesti, kovoti su ja, naudojant įvairias gamtos dovanas – vaistažoles, kurios tikrai padės, gydant šią ligą.
Norėčiau, kad gydytojai, šios ligos specialistai, pareikštų savo nuomonę ir patartų, kaip paruošti organizmą prieš spindulinį gydymą, kad kūnas kuo mažiau nukentėtų, ir kuo gydytis po prostatos spindulinės terapijos.