Meilė – pagrindinė duonos sudedamoji dalis

Vasario 5-ąją kasmet švenčiama Šventos Agotos, arba Duonos, diena. Tikima, kad Šv. Agotos dieną pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų, padeda didinti linų derlių, privilioti bičių spiečius, gydyti nužiūrėtus gyvulius ir pan.
Jau visą dešimtį metų savo rankomis duonelę minko ir kepa verslininkė Jolanta Rupeikienė. Jai duonos kepimas ir verslas persipina drauge suteikdami sielai malonumą.
Moteris prisipažįsta, jog duonos kepimas jai labai svarbus ir mylimas darbas.
Aurelija SERVIENĖ
Duoną kepa 10 metų
Prieš dvidešimt metų vienoje mugėje J. Rupeikienė paragavo panašios duonos, kokią ji kepa šiandien. Daug metų ieškojo recepto ir maždaug prieš dešimtmetį šeimos draugų namuose paragavo šio nuostabaus gardėsio.
„Gavome receptą ir raugo. Nuo to laiko mudvi su seserimi kepame ir valgome tik šitą duoną“, – kalbėjo duonos kepėja.
Per dešimt metų, kiek jau yra kepama ši duona, Jolanta recepto keisti niekada nemėgino. Tačiau laikui bėgant truputį pradėjo improvizuoti, daro viską iš akies.
Duonos kepėja atviravo, jog visada kepdama duonelę naudoja slaptą ingredientą – meilę. Jokių prietarų virtuvėje neturinti, tačiau yra įsitikinusi, kad žmogus yra pilnas emocijų ir į virtuvę gali eiti tik geros nuotaikos.
Pirmiausia seserys duoną užraugia ir raugina dvi paras, po to minko ir dar pusę paros tęsia rauginimą. Tada apie porą valandų ją kepa. Anot J. Rupeikienės, šiame procese svarbiausia saugoti raugą kaip brangiausią turtą, nuo amžių taip yra daroma.
Su meile iškepta duona
Pašnekovė bandė skaičiuoti, kiek per dešimt metų ji yra iškepusi duonelės kepaliukų: „Ko gero, netoli 30 000… Gal tai atrodo ir nedaug, tačiau reikia įvertinti, kad kiekvienas kepaliukas yra skirtas konkrečiam žmogui, kurį vienaip ar kitaip pažįstame. Masine prekyba neužsiimame.“
Su meile iškeptą duonelę skanauja visi „Gurmanų gildijos“ klientai – tai jų vizitinė kortelė.
Jolantos širdis ypač džiūgauja, kai žmonės jos duonos užsako ypatingiems svečiams kaip dovaną: „Gal kas ir nustebs: kaip duona dovanų? Bet tai yra namų šiluma, mūsų tradicijos, meilė. Kažkada arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pasakė: reikia vežti šitą nuostabią duoną į Lietuvą. Žmonės įsimena jos skonį, kad ir kur ją nuvežtų, sako, čia iš Telšių, seserys kepa. Smagiausia yra dovanoti ir dalintis.“
Seserys kepa įvairių dydžių duoną – nuo poros kąsnių bandelių iki 4–5 kg kepalo. Daugiausia iškepa Kūčių dieną ir stengiasi, kad ant kiekvieno (kiek tai įmanoma) joms brangaus žmogaus stalo ji būtų.
Šventos duonos galia
Vasario 5 dieną nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje, kai eini į mišką).
Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį tikint, kad liepsnos nurims ir nesunaikins namų. Šventintos duonelės užkišdavo po trobos rąstais palubėje, įkišdavo į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, duonelę laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų.
Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad jų vaikus aplenks kulka.
Atėjus krikščionybei, senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.
Pašventinta duonelė ir vanduo
Vasario 5-ąją Bažnyčia savo kalendoriuje mini Šv. Agotą (III a.). Šią dieną šventinama duona ir vanduo kaip apsauga nuo gaisrų ir kitų nelaimių.
Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros kunigas Vygintas Gudeliūnas pasakojo, jog jau antri metai Kolpingo draugija, kuriai priklauso kelios šeimos ir iš mūsų parapijos, remia iniciatyvą – parūpina medžiagos, iš kurios Viešvėnų parapijietė Virginija Dirvonskienė siuva maišelius šventai duonelei.
Džiugu, jog V. Dirvonskienė šiais metais maišeliais aprūpino net kelias parapijas: Viešvėnų, Darbėnų, Katedros.
Pasak kunigo, duona ir vanduo yra šventinami šv. Mišiose, o dieną žmonės, užėję į Katedrą, duonelės gali paimti ir parsinešti į namus.