
Telšiuose gyvenančių brolių Zigmo ir Stepono Micevičių atmintyje iki šiol išlikę mūsų šaliai svarbūs pokario partizaninio judėjimo įvykiai. Micevičių sodyba Degaičių seniūnijos Sūrupių kaime buvo ne tik prieglobstis partizanams, bet ir jiems svarbios rašymo mašinėlės saugykla. Be to, Micevičių šeimos dėka išsaugoti Lietuvos partizanų Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės dokumentai laikomi Lietuvos ypatingajame archyve.
Monika GIRDVAINĖ
Noras padėti buvo didesnis už baimę
92-ejų metų Zigmas Micevičius ir 76-erių jo brolis Steponas, nugyvenę gražų gyvenimą, dabar turi ką papasakoti jaunajai kartai. Senoliai, prisidėję prie partizaninio judėjimo ir rėmę jo dalyvius, šiandien sako, kad jei gyvenimas nebūtų susidėliojęs jiems palankiomis aplinkybėmis, vargu ar jie šiandien kam nors galėtų papasakoti savo vaikystės ir jaunystės išgyvenimus.
Pokario metais Micevičių šeima gyveno prie Sūrupio ir Stonkalnės miškų. Netoliese – Geruliai, Dūseikiai, o už Byvainės miško – Luokė. Senolių pasakojimu, jų tėvas Feliksas Micevičius, visą gyvenimą dirbęs eiguliu, žinojo visus aplinkinius miškus ir tai, kas vyksta juose. Pašnekovai teigia, kad tėvo ir jo visos šeimos draugystė su partizanais prasidėjo visai atsitiktinai.
„Kai tik pradėjo kurtis partizanų būriai, jiems priklausę tėvo draugai vis užeidavo į mūsų namus, palaikydavo ryšį. Taip ir prasidėjo artima draugystė su partizanais. Aišku, tėvai ir bijojo, žinojo, kaip pavojinga bendrauti su partizanais, tačiau jie buvo širdies žmonės, norėjo jiems padėti“, – prisiminimais dalijosi Z. Micevičius.
Namai buvo visų prieglobstis
Pasak Z. Micevičiaus, pokario metais Byvainės miškuose įsikūręs pirmasis partizanų būrys buvo sunaikintas. Vėliau įsikūrė antrasis būrys. Prie Byvainiuko upelio buvo bunkeris, kurio vieta žinoma dar ir dabar. Partizanai dažniausiai žiemodavo pas gyventojus.
Partizanai Misevičių namuose lankėsi nuo pat būrių susikūrimo pradžios iki sunaikinimo. Į jų mažą trobelę, kurioje gyveno penkių asmenų šeima, reguliariai užsukdavo apie 80 partizanų. Z. Micevičius iki šiol atsimena kai kurių iš jų pavardes. Tai broliai Vasiliauskai, Grušai, Jonavičiai, Kazys Andriuška, Julius Baginskas, Vaclovas Mikučiauskas, Apolinaras Kinčius, Juozas Teniukas, Vladas Montvydas, Antanina Praspaliauskaitė, Gelumbauskai, Mačiulis, Vacys ir Kazys Mikučiauskai, Gužauskas bei kiti. Beveik visi jie žuvo pokario kovose.
O vieną Sūrupiuose nuteisė ir sušaudė patys partizanai už niekuo nekaltų moters ir jos dukters nužudymą.
Micevičių namuose partizanai ir ryšininkai ne tik gaudavo prieglobstį, bet ir būdavo pamaitinami, aprengiami. Be to, jų name, po lova, buvo įrengta vieta bulvėms laikyti, kur galėdavo pasislėpti žmogus, o kitoje namo pusėje iškastoje duobėje bėdai esant galėdavo sulįsti net septyni partizanai.
Svarbus ryšininko darbas
Svarbus faktas, kad Micevičių namuose partizanai laikė rašomąją mašinėlę. Už jos priežiūrą buvo atsakingas vyresnysis sūnus Zigmas, tuomet paauglys. Sūnus Steponas partizaninio judėjimo metais buvo dar visai mažas vaikas. Apie tuos laikus daugiausia jis žino iš tėvo ir brolio pasakojimų.
Kaip pasakoja Z. Micevičius, dėl tekusios rimtos pareigos jis buvo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Janapolės būrio, veikusio tuometiniuose Telšių apskrities Janapolės, Žarėnų, Varnių, Luokės valsčiuose, partizanų ryšininkas, turėjęs Avikailiuko slapyvardį. Jo tėvas Feliksas Micevičius, dirbęs eiguliu, taip pat buvo to paties partizanų būrio ryšininkas, turėjęs slapyvardį Avikailis. Slapyvardį F. Micevičius gavo kurioziškomis aplinkybėmis. Jis pasakojo, kad kartą po išgertuvių būryje tėvas pasakė: „Ale, kad buvau prisigėręs kaip avikailis.“ Taip jis gavo slapyvardį Avikailis, o sūnus liko Avikailiukas.
Ne kartą kilo pavojus
Įtardami, kad aplink Sūrupius sukinėjasi partizanai, į Micevičių sodybą ne kartą buvo atvykę sovietinės kariuomenės ir stribų būriai. Dėl bendravimo su partizanais brolių Micevičių tėvas ne kartą buvo susektas, uždarytas ir tardytas, tačiau jis niekada neišsidavė. Vis dėlto ir rimtų problemų išvengti pavyko – tėvai ištremti nebuvo ir gražų amžių nugyvenę mirė savo mirtimi. F. Micevičius mirė būdamas 93 metų. O sūnui Zigmui, kaip ir tėvui, būnant ryšininku, netgi pasisekė išvengti tardymų.
„Sakoma, žmogau, saugokis, ir Dievas tau padės. Šiandien esu laimingas, kad gyvenime man sekėsi“, – sakė 92 metų vyras.
Senolis prisiminė istoriją, kaip jo namuose vienam partizanui vos pavyko pabėgti nuo nelauktų svečių.
„Pamenu, mama virė du didžiausius katilus cepelinų, o jų paimti nunešti partizanams atėjo Vladislovas Praspaliauskis. Bebūnant svečiui pro langą išvydau, kad jau matosi per rugius einančių rusų kepurės. Jis dar spėjo įlėkti į daržinę, kol į kambarius priėjo pilna stribokų. Jie suvalgė tuos cepelinus, sugulė ant šieno ir ilsėjosi. Išėjus jiems išlindo tas žmogus iš šieno, o priešai ten gulėdami net neįtarė, kad kažkas slepiasi“, – prisiminimais dalijosi ryšininkas.
Išsaugojo svarbius dokumentus
Z. ir F. Micevičiams sunkiais pokario metais, nepaisant jų šeimai grėsusio pavojaus, pavyko išsaugoti svarbius partizanų dokumentus. Šatrijos rinktinės dokumentus Micevičiams saugoti perdavė Janapolės būrio vadas Blažiejus Vasiliauskas, pravarde Blinda. Dokumentus Z. Micevičius daug metų slėpė įvairiausiose vietose: miške, įkišęs į skruzdėlyną, tvarte, palėpėje, malkinėje.
2003 metais jis dokumentus, kuriuos sudarė 640 lapų, perdavė Lietuvos ypatingajam archyvui. Šie nuo pokario laikų išsaugoti dokumentai papildė Lietuvos partizanų dokumentų kolekciją. Jie atskleidė daug informacijos apie Lietuvos laisvės kovas pokario metais, niekam nežinotų Žemaitijos partizanų veiklos faktų. Tarp perduotų dokumentų buvo Žemaičių apygardos vado, Šatrijos rinktinės vado įsakymai, paskyrimo raštai, partizanų leisti atsišaukimai ir spauda. Su šiais dokumentais gali susipažinti visi besidomintys pokario Lietuvos istorija.
Z. Micevičiui už indėlį suteiktas laisvės kovų dalyvio statusas.